Scanpix nuotr.

Šių metų pradžioje Federalinė antimonopolinė tarnyba atėmė teisę „Gazpromui“ naudotis šūkiu „Nacionalinė vertybė“. Greitai tapo aišku, kad per trečią 2015 m. ketvirtį dujų monopolistas patyrė rekordinius, milijardinius nuostolius. Ir tai – vienas po kito žlungančių „amžiaus projektų“ statant naujus dujotiekius, nuolatinių dujinių konfliktų su Ukraina ir problemų su Europa fone. Apie situaciją, kurioje atsidūrė jau nebe nacionalinė Rusijos vertybė, kalbame su žinomu Rusijos kuro ir energetikos komplekso analitiku, konsultacinės kompanijos „RusEnergy“ partneriu Michailu Krutichinu.

Ir šiais metais dujų karas su Ukraina, atrodo, nerimsta. Tik dabar ryžtingus žingsnius žengia Kijevas: iš pradžių jis atsisakė pirkti rusų dujas, paskui daugiau kaip pusantro karto padidino kainą už tranzitą. Kiek tokia Ukrainos pozicija yra pateisinama ir kas iš to laimės ar pralaimės?

Aš to nevadinčiau dujų karu. Manau, kad einama link naujo statuso, galbūt – link santykių stabilizavimo. Išryškėjo gana aiškios pozicijos. Rusija anksčiau nedviprasmiškai teigė, kad nori iš Ukrainos visiškai atimti dujų tranzitą. Tam tikslui bus nutiesti „Šiaurės srautas“, „Pietų srautas“ ir t. t. Tačiau su „Pietų srautu“ nieko neišėjo, su „Turkų srautu“ – taip pat. Dabar brandinama antros „Šiaurės srauto“ eilės idėja, tačiau perspektyvos ir čia dar neaiškios. Ukraina puikiai supranta, kad be tranzito per jos teritoriją rusų dujos nepasieks Europos vartotojų, ir, jausdama savo galią, nustato naujas tranzito sąlygas. Nesvarbu, ar „Šiaurės srautas“ bus praplėstas, ar ne, nedalyvaujant Ukrainai dujos negalės patekti į Turkiją, Balkanų šalis, Graikiją, Italiją.

Kijevo pozicija suprantama, juolab kad rusiškų dujų tranzito per Ukrainą įkainiai buvo daug mažesni nei per kitų Europos šalių teritorijas. Be to, iš principo Ukraina gali apsieiti be Rusijos dujų. 2015 m. 70 proc. importuotų dujų buvo ne iš Rusijos, jos buvo pirktos iš kitų šalių europinėmis kainomis. Ir dažnai tos kainos būdavo tokios pačios ar net mažesnės nei „Gazpromo“ kainos, todėl Ukraina čia jaučiasi teisi. Be to, manau, kad ji dabar rengiasi pereiti į kitą statusą – iš tranzitinės valstybės tapti kažkuo panašiu į vieningos europinės energijos šaltinių tiekimo sistemos dujų skirstymo ir kaupimo mazgą. Derybos šiuo klausimu jau vyksta. Šalies vakaruose yra didžiulės požeminės dujų saugyklos, jas europiečiai gali panaudoti „saugos pagalvėms“ sukurti. Taip Ukraina gali tapti Europos energetinės integracijos dalyve ir padidinti žemyno energetinį saugumą. „Gazpromas“ visais šiais atvejais yra pralaiminti pusė ir dėl to gali kaltinti tik save, nes su Ukraina elgėsi iš aukšto ir taip prarado savo didžiausią užsieninį dujų vartotoją.

Koks likimas laukia išreklamuoto „Turkų srauto“, kai su Ukraina – konfliktas, su Turkija – konfliktas, ir kaip Rusija ketina tiekti dujas Europai?

„Turkų srautas“ niekada nebuvo energetinis projektas. Iš esmės tai – politinis Rusijos vadovybės atsakas, kai tapo aišku, kad su „Pietų srautu“ neišdegs. Sukišo milijardus dolerių, Rusijos teritorijoje paklojo vamzdžius, pastatė kompresorines, kurios pasirodė niekam nereikalingos. Tai kainavo apie 17 mlrd. dolerių. Rangovai, žinoma, pasipelnė, tačiau Rusijos biudžetas, „Gazpromas“ ir visi kiti dėl šios beprotiškos užmačios tik pralaimėjo. Kai ji žlugo galutinai, nuskambėjo visiems netikėtas pareiškimas: vietoje „Pietų srauto“ bus „Turkų srautas“. Tačiau projektas nepajudėjo iš vietos, nes turkai taip ir nesuprato, kas tai yra. Europoje , tarp kitko, ir „Gazprome“, taip pat nesuprato, kaip galima būtų pasiekti skelbiamų tikslų. Mįsle lieka ir tai, kaip „Gazpromas“ tieks dujas vartotojams Europos pietryčiuose ir Turkijoje, jeigu tame nedalyvaus Ukraina.

Tarp kitko, yra idėja antrą „Šiaurės srauto“ liniją nutiesti iki paskirstymo mazgo Austrijoje, Baumgartene, o nuo jo tiesti dujų jungtis į pietus. Bet tai būtų labai brangu, ir tiekiamos dujos taip pat būtų brangios. Juolab kad konkuruoti joms tektų su suskystintomis gamtinėmis dujomis (SGD), kurios per artimiausius dvejus metus Europoje bus pardavinėjamos ypač žemomis – dempingo – kainomis.

Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad Rusija Europai tiekia trečdalį dujų ir kad be to trečdalio Europa neapsieitų. Ar tai tiesa?

Tikrai, kol kas be rusiškų dujų Europai būtų sunku. Tačiau ateityje ši priklausomybė mažės. „Gazpromas“ tikisi, kad jo dujos vis tiek bus pigesnės ir jis galės konkuruoti rinkoje, bet čia ne viskas taip paprasta. Jeigu prasidės didelis SGD iš Australijos, Amerikos, Kataro dempingavimas, tai „Gazpromui“, kurio dujos iš telkinių Jamale iki Baumgarteno keliaus 5 tūkstančius kilometrų, bus problemų dėl savikainos. Čia ir dujų nutekėjimai trasoje, ir kompresorinės stotys, – visos šios dujų transportavimo sistemos išlaikymas kainuoja brangiai. Nėra negalima, kad dabar „Gazpromo“ skelbiama rusiškų dujų gavybos savikaina yra pamažinta, o iš tikrųjų ji kur kas didesnė. Konkuruoti su amerikiečiais, australais ir katariečiais „Gazpromui“ Europoje gali būti ypač sunku.

Vadinasi, „Gazpromas“ savo pozicijas Europoje po truputį praranda?

„Gazpromas“ neplėtojo dujų skystinimo pramonės, tokių projektų jis neturi, išskyrus trečdalį linijos, kurią gali įrengti „Shell“ gamykloj, vykdydamas projektą „Sachalinas-2“. Bet ir šio projekto sėkmė negarantuota. Tai mažos apimties gamyba, tik 5 milijonai tonų per metus, tad galima sakyti, kad „Gazpromas“ SGD rinkoje nedalyvauja. O po trejų metų Australija tieks į rinką 80 mln. tonų, Kataras – 77 mln. tonų, o JAV – 50–60 mln. tonų SGD kasmet.

Kokios yra „Šiaurės srauto-2“ perspektyvos?

Yra gana galingos jėgos, suinteresuotos „Šiaurės srauto-2“ sėkme. Tai – dalis „Gazpromo“ vadovų. Turiu omenyje bendrą su „Gazpromu“ įmonę, kuri gaus pinigus už dujų transportavimą Baltijos jūros dugnu, taip pat bendras įmones, registruotas ne Rusijoje. Be to, tai rangovai, kurie statys visą tą infrastruktūrą. Pagaliau tai kelios Europos kompanijos, kurios tikisi, kad naujus dujų kiekius „Gazpromas“ pardavinės visai kitomis sąlygomis ir taip bandys konkuruoti su kitais dujų tiekėjais. Komercine prasme Europoje yra labai tuo projektu suinteresuotų kompanijų ir prekybininkų. O politine prasme jaučiamas pasipriešinimas iš ES, EK ir Ukrainos pusės. Vykdoma labai stipri grynai politinio pobūdžio propagandinė kampanija. Žiūrėsime, kas Europoje nusvers – ekonomika ar politika. Tarp kitko, „Šiaurės srautas-1“ irgi susidūrė su tokio pobūdžio problemomis, tada nugalėjo ekonomika. Kaip pavyks „Šiaurės srautui-2“ – kol kas neaišku. Yra šansų, kad projektas vis dėlto bus įgyvendintas.

„Gazpromas“ trečią ketvirtį patyrė rekordinius 2 milijardų rublių nuostolius. Maždaug tiek pat buvo skirta premijoms jo vadovybei. Kaip tai paaiškinti – iš kur atsirado nuostoliai ir kodėl už juos mokamos premijos?

Dėl nuostolių viskas suprantama – dujų kainos mažėja sekdamos paskui naftos kainas. Ir ne tik kainos pagal ilgalaikius kontraktus, bet ir pagal momentines sutartis. Šiuo metu Šiaurės vakarų Europoje 85 proc. dujų prekybos vyksta pagal momentines sutartis. Ten kaina nustatoma ne pagal „Gazpromo“ kontraktus, o pagal tai, kiek dujos kainuoja paskirstymo mazguose. Todėl dramatiškai mažėja „Gazpromo“ pajamos. Kompanija prarado Ukrainą, gresia netekti ir tiekimo į Turkiją. Dėl politinių priežasčių ji vis praranda, praranda, praranda. Juolab kad „Gazpromui“ tenka investuoti pinigus į beprotiškus projektus, tokius kaip „Pietų srautas“ arba niekam nereikalingas dujotiekis Sachalinas–Chabarovskas–Vladivostokas, arba į projektą „Sibiro jėga“ („Sila Sibiri“), kuris artimiausius 30–40 metų tikrai bus nuostolingas. O vadovų premijavimas – tai politinė tendencija. Premijas tvirtina „Gazpromo“ direktorių taryba, joje yra vyriausybės atstovų. Tai vis dėlto daugiau nei 50 proc. – valstybinė kompanija. Šalies vadovai pasakė, kad reikia apdovanoti p. Milerį ir jo draugus, taip ir daroma. Apdovanojama už draugystę, o ne už ekonominį darbo efektyvumą.

Ar toli pasistūmėjo „Sibiro jėga“ ir ar Rusijai reikalingas šis projektas, kai smarkiai mažėja energijos šaltinių kainos? Kokie „Gazpromo“ laimėjimai Kinijos kryptimi?

Ta kryptimi nėra jokių laimėjimų. Vyksta derybos, pasirašomi niekuo neįpareigojantys dokumentai, be konkrečių skaičių ar skaičiavimų. Buvo vilties, kad bus kokia nors ekonominė „Sibiro jėgos“ projekto prasmė Kinijos pasienyje esant dujų kainai apie 300 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Dabar, kai net Japonijoje ji žemesnė nei 200 dolerių ir numatoma, kad kris dar labiau, nebėra jokios komercinės šio projekto prasmės. Gryni nuostoliai, komercine prasme projektas nepasiteisins niekada. Todėl dabar matome, kad projektas stabdomas – „Gazpromas“ tiesiog neturi pinigų jam vykdyti. Kada rusų dujos pateks į Kiniją ir ar iš viso pateks – niekas nežino.

Apskritai kaip jaučiasi „Gazpromas“ taip smarkiai krintant kainoms? Ar logiška, kad Federalinė antimonopolinė tarnyba atėmė teisę „Gazpromui“ naudotis šūkiu „Nacionalinė vertybė“?

Logiška. Pradėkime nuo to, kad yra du skirtingi „Gazpromai“. Yra tas, kuris triūsia prie gręžinių ir vamzdynų, užtikrina dujų tiekimą, nenutrūkstamą visos infrastruktūros darbą. Tai dešimtys tūkstančių žmonių, darbštuolių ir profesionalų. Bet yra ir vadovų su milžiniškais atlyginimais ir premijomis „Gazpromas“, kuris šalies vadovybės nurodymu pradeda nepasiteisinančius ekonominius projektus, paskui nurašo milijardus dolerių ir dėl to kompanija patiria milžiniškų nuostolių. Tai ištisai korumpuotas ir absoliučiai neefektyvus „Gazpromas“. Kaip jis jaučiasi? Panašu, kad jis veikia vadovaudamasis principu: „Griebkim, vaikinai, dabar, ką galim, o paskui – nors ir tvanas.“

Ar esant dabartinėms aplinkybėms gali sumažėti dujų tarifai Rusijos vartotojams?

Nuo „Gazpromo“ tai nelabai priklauso. Pas mus yra Federalinė tarifų tarnyba, antimonopolinės tarnybos, yra daugybė vyriausybinių organų, kurie tuo užsiima. Suprantama, kad kai valstybės biudžete trūksta pinigų, jokio tarifų mažinimo nebus.

„Gazpromo“ adresu dažnai skambėjo priekaištų, kad jis visiškai nesirūpina savo šalimi, regionų gazifikacija. Gal ta prasme situacija pasikeitė, ar yra galimybių, kad kompanija pradės spręsti vidines Rusijos problemas?

Tokių galimybių nėra. Ir tada, kai „Gazpromui“ užteko pinigų, kai buvo gaunamas didelis pelnas ir vykdomos investicinės programos, Rusijos regionams gazifikacijai jis skirdavo ne daugiau kaip 1 mlrd. dolerių per metus. Be to, tada ir šių pinigų jis nenaudojo pagal paskirtį, o gražiai maskavo išleisdamas kitiems projektams. Pavyzdžiui, „Pietų srauto“ kompresorinė stotis buvo statoma „vykdant“ regionų gazifikacijos programą, nors ši su ja visiškai nebuvo susijusi. Kasmetinis regionų gazifikavimo prieaugis – apie 0,1 procento. Ar „Gazpromas“ gali apsigalvoti ir imti investuoti į sau nenaudingą sritį? Ne, to tikėtis neverta.

Originalus tekstas: novayagazeta.ru

Jevgenijus Andrejevas