Scanpix nuotr.

Daugelis pagrįstai baisisi protekcionistinėmis, izoliacionistinėmis ir nacionalistinėmis kai kurių dešiniųjų idėjomis. Tačiau ir procesai politinės kairės stovykloje nieko gero nežada tiems, kas nori, kad pasaulio liberaliosios demokratijos susivienytų prieš bendrus priešus, įskaitant agresyvius autoritarinius režimus ir džihadistus, interneto svetainėje aei.org rašo politikos ekspertas Daliboras Rohacas.

Kai kurie ekspertai atkreipia dėmesį į JAV demokratų partijos intelektualinę negalią saugumo ir užsienio politikos srityje. Pasak jų, Jungtinių Valstijų kairieji turi daug mažiau įkvepiančių idėjų užsienio politikoje nei vidaus politikoje.

Tačiau, pasak D. Rohaco, padėtis šiapus Atlanto tikrai nėra geresnė. Europos kairiųjų nuostatos užsienio politikos srityje dar labiau degradavo. Be kita ko, atsižvelgiant į dešiniųjų nacionalistų stiprėjimą ir D. Trumpo išrinkimą, Europos užsienio politikos diskusijos, kurios anksčiau buvo daugiau sutelktos į kompromisus, niuansus ir techninius aspektus, peraugo į gilesnį konfliktą dėl bazinių principų, kuriais Vakarų pasaulis vadovaujasi nuo pat Antrojo pasaulio karo.

Pavyzdžiu galėtų būti Prancūzijos socialistai. Nepaisant visų jo trūkumų, Francois Hollande`as daug geriau nei B. Obamos administracija suvokė procesus Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos regione ir Europos Rytų kaimynystės šalyse. Tačiau šių metų Prancūzijos parlamento rinkimuose socialistai buvo sutriuškinti. Nerimą kelia tai, kad juos aplenkė ne tik prezidento Emmanuelio Macrono naujasis centristinis judėjimas, bet ir kraštutiniai kairieji, vadovaujami Jeano-Luco Melenchono, kuris pirmajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture gavo 19,3 proc. rinkėjų balsų.

F. Hollande`as, Reuters/Scanpix nuotr.

Naujasis Prancūzijos kairiųjų lyderis nori, kad Prancūzija išstotų iš NATO ir prisijungtų prie „Bolivaro sąjungos mūsų Amerikos tautoms“, kuriai vadovauja Venesuela ir Kuba. Sausio mėnesį jis pareiškė, kad teiginiai, esą Rusija kelia grėsmę pasaulio taikai, yra melagingi ir propagandiniai, ir pridūrė, kad daugiausiai problemų kyla dėl Jungtinių Valstijų veiksmų.

Tačiau randasi ne tik naujų radikalių alternatyvų; pokyčiai vyksta ir tradicinėse centro kairės partijose. Tarp Jungtinės Karalystės leiboristų partijos lyderio patarėjų yra tikras stalinistas Seumas Milne`as. Pats Jeremy Corbynas kažkada bendradarbiavo su Irano propagandos kanalu „Press TV“, grupuotes „Hamas“ ir „Hezbollah“ yra pavadinęs draugiškomis (nors vėliau dėl to išreiškė apgailestavimą), o dėl Rusijos karo su Ukraina apkaltino JAV, kurios esą siekia plėsti savo įtaką Europos rytuose.

Mažai tikėtina, kad Pedro Sanchezo vadovaujama Ispanijos socialistinė darbininkų partija susigrąžintų pozicijas šalies politiniame centre; tiesa, užsienio politika nėra svarbi dabartinių Ispanijos politinių diskusijų tema.

Vokietijos socialdemokratai, pasak D. Rohaco, niekada nepasižymėjo ypatingu toliaregiškumu užsienio politikoje, tačiau per pastaruosius kelerius metus jie tapo labiausiai V. Putinui palankia Europos politine jėga. Problema ne tiek tai, kad buvęs šalies kancleris socialdemokratas Gerhardas Schroderis yra apmokamas Maskvos agentas, o labiau Vokietijos užsienio reikalų ministro socialdemokrato Sigmaro Gabrielio polinkis nuolaidžiauti Maskvai. Negana to, dabartinis partijos lyderis Martinas Schulzas aiškiai pasisako prieš įsipareigojimą gynybai skirti 2 proc. BVP.

Reuters/Scanpix nuotr.

Nors labai mažai tikėtina, kad M. Schulzas pakeistų Angelą Merkel Vokietijos kanclerio poste, socialdemokratų vadovaujama vyriausybė, ypač jei prie jos prisijungtų kraštutinių kairiųjų „Die Linke“, būtų labai bloga naujiena Šiaurės Atlanto aljansui ir pastangoms užkirsti kelią tolesnei Rusijos agresijai Europoje.

Visa tai nėra normalu. Demokratinė centro dešinės ir centro kairės vyriausybių kaita Europoje neturėtų reikšti, kad bus kaskart persvarstomi baziniai transatlantinio aljanso ir gynybos nuo išorės priešų parametrai. Nors Europos socialdemokratams, lygiai kaip JAV kairiesiems, nuo seno būdingas nevienareikšmiškas požiūris į kietąją galią, iki šiol vos vienas kitas kairysis politikas Europoje buvo linkęs nepaisyti Vakarams kylančių grėsmių arba nuvertinti NATO vaidmenį.

Saugumo užtikrinimas – svarbiausias bet kokios valdžios uždavinys, tvirtina D. Rohacas. Jo teigimu, tai svarbiau už gėjų vedybų, mokinių pietų ir visuotinės sveikatos apsaugos klausimus. Jei Europos kairieji tokios paprastos logikos nesuvoks, teks pripažinti, kad jie nėra pasirengę valdyti. Tačiau konservatoriai neturėtų labai džiūgauti, nes gyvybinga idėjinė konkurencija visų proceso dalyvių pripažįstamoje sistemoje yra esminis demokratijos elementas. Kuo greičiau kairieji politikai tai suvoks, tuo geriau.