Scanpix nuotr.

Praėjusį kartą citavome daugybę Donaldą Trumpą puolančių spaudos komentarų, įskaitant teigiančius, kad Amerikos prezidentas greitai trauksis iš pareigų ar bus apkaltintas ir išmestas dar prieš savo kadencijos pabaigą. Šįkart pažvelgsime į internetinį laikraštį „American Conservative“, kurio bendradarbiai stipriau ar silpniau, bet palaikė D. Trumpo išrinkimą.

Ką jie sako dabar? Anot laikraščio redaktoriaus, žurnalisto Roberto W. Merry, „D. Trumpo atleidimas Amerikos krizės neišspręs. O problema  reali – ji glūdi Amerikos elite ir yra didesnė už bet kurią kitą krizę šalies istorijoje, išskyrus Pilietinį karą.

Ši krizė brendo ilgą laiką – ir tikriausiai dar ilgai užsitęs. Ji taip giliai suleidusi šaknis į Amerikos politinį gyvenimą, jog sunku įsivaizduoti, kaip ją dar būtų galima sklandžiu ar netgi taikiu būdu išspręsti.

Žvelgiant į ateitį, beveik kiekvienas galimas veiksmų scenarijus krizę gali tik pagilinti. Taigi kas tai per krizė?

Daug kas galvoja, kad ji kyla konkrečiai iš Donaldo Trumpo – žmogaus, visiškai nekvalifikuoto užimti šį postą – išrinkimo prezidentu, ir kad krizė nuslūgs, kai jį bus galima atleisti iš pareigų.

Šitaip manantieji teisūs bent vienu atžvilgiu – D. Trumpas tikrai netinkamas būti Baltųjų Rūmų šeimininku.

Tačiau ne tai sudaro krizės esmę, tai tik jos simptomas, kuris irgi vis grėsmingesnis pats savyje.

Kai šitoks nepraustaburnis, šitoks beatodairiškas žmogus tampa prezidentu ne todėl, kad meilikauja elitui, o kaip tik todėl, kad rodo, liaudiškai kalbant, jam „špygą“, tai aiškus signalas, kad kažkas ne taip, kažkas blogai su pačiu tuo elitu.

Ir čia mes kalbame ne apie vienos, bet apie abiejų partijų elitą.

Pagalvokime pirma apie tuos, kurie šaliai piršo Hillary Clinton kaip demokratų partijos kandidatę. Tai moteris, kuri, kai buvo valstybės sekretorė (užsienio reikalų ministrė), siekė išvengti atskaitomybės, naudodama privatų elektroninio pašto serverį, nors tai nesuderinama nei su įprastine tvarkinga praktika, nei su sveiku protu.

Tai moteris, kuri susisaistė ir su milžiniška pelno nesiekiančia „gerų darbų“ organizacija, iš tiesų veikiančia kaip korumpuotas politinis mechanizmas, siekiantis ne tik sugrąžinti Clintonus į Baltuosius Rūmus, bet drauge juos dar labiau praturtinti.

Tai moteris, kuri kandidatavo į prezidentus ir buvo netoli laimėjimo, tačiau per savo kampaniją tylėjo apie fundamentalias valstybės problemas ir čia pat didelius skaičius įširdusių ir sunkių bėdų slegiamų amerikiečių išvadino „apgailėtinais žmogeliais“.

Visos šitos ponios Clinton pozicijos neskoningumas daug kam badė akis, tačiau demokratų partijos elitas ir toliau švilpaudamas tęsė jos iškėlimo į prezidentinius kandidatus kampaniją, netgi ėmėsi abejotinų metodų, kad kaip nors sustabdytų jai nepatogų varžovą, sugebėjusį užmegzti kur kas efektyvesnį komunikacinį ryšį su daugybe demokratų rinkėjų.

Bent jau respublikonų elitas priešinosi D. Trumpo iškilimui į viršūnę, kiek tik galėjo. Kai kurie respublikonų grietinėlės nariai netgi stipriai jį puldavo.

Tačiau, – ir čia kontrastas su Demokratų partija, – iš respublikonų gretų partijos nominaciją į prezidentus laimėjo ne koks kitas, o būtent tasai kandidatas, kuris efektyviausiai atliepė eilinių respublikonų rinkėjų pamatinį nusistatymą.

Respublikonų elitas tiems eiliniams tiesiog buvo priverstas nusileisti. Kodėl? Ar tai dėl to, kad respublikonų rinkėjai instinktyviai teikia pirmenybę pasipūtusiems, vulgariems, prastų manierų politikams?

Ne, tai greičiau dėl to, kad elito formuojama Amerikos visuomenė šių rinkėjų akimis virto tokiu blogiu, jog jie savo paramą atidavė tam vyrui, kuris prieš šią elitinę visuomenę garsiausiai šaukė ir burnojo.

O tą elito sukeltą krizę buvo galima matyti visur. Imkime, pvz., imigracijos politiką. Palikime nuošalėje klausimą, ar masinė imigracija į Ameriką yra mūsų šaliai geras dalykas, ar, priešingai, ji gali pasiekti tokį tašką, kad nauda iš jos mažėja ir ji pradeda griauti bazinę Amerikos kultūrą“.

„Kur bebūtų šiuo klausimu tiesa, faktas tas, kad ligšiolinė masinė imigracija, to elito priimama ir net skatinama, į Amerikos visuomenę įvarė nemenką pleištą. Argi elitas to nepajėgė numatyti?

Dabar mes Amerikoje turime apie 11 milijonų nelegalių imigrantų – tai akibrokštas teritoriniam suverenumui ir įstatymų pirmenybei, kurių  pagrindu mūsų valstybė įsisteigė. O protingo sprendimo nematyti – regime tik augančią politinę įtampą.

Tačiau elitas, tiek demokratų, tiek respublikonų, niekada nesuko sau galvos dėl šalies pilietinės sveikatos ryšio su naujų atvykėlių imigracija ir nesvarstė, kiek jų galima priimti, kad jie sklandžiai įsilietų į visuomenės kūną.

Kai kas iš elito tokius klausimus keliančiuosius net palaikė rasistais ir ksenofobais. Dėl to kai kur ir atsirado „prieglobsčio miestai“, kuriuose atsisakoma bendradarbiauti su imigracijos įstatymus bandančiais įgyvendinti federaliniais pareigūnais.

Kita krizės apraiška – vaizdelis, kai finansinis elitas po didžiosios recesijos sukūrė sąlygas vėl suklestėti Volstryto bankams ir didžiosioms korporacijoms, o eilinių dirbančiųjų amerikiečių įplaukos neatsigavo ar net sumažėjo.

Rezultatas buvo „didžiausias žmonijos istorijoje vykęs turto perkėlimas iš vidurinės klasės ir senyvų žmonių kišenių į elito interesų kasas“, – rašė ekonomikos konsultantas Davidas N. Snickas.

„Pastebėkime, jog įveikus ūkio nuosmukį šitos operacijos buvo daugiausia finansinės, neturinčios nieko bendro su tradiciniu amerikiečių užsidegimu  ką nors pastatyti, kurti naujus dalykus, imtis rizikos, taigi daryti kažką tokio, kas skatintų verslų, gamybinį, kūrybinį entuziazmą, atsirastų naujos įmonės, kuriose būtų naudingo ir pelningo darbo tiems, kurie dabar jo neturi.

Taip Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomikoje viršų ėmė finansializacija, kai vis labiau vertinamas pinigų perkėlimas iš vienos vietos į kitą ir išlaidų kirpimas, o vis mažiau vertinamas verslo ar pramonės įmonių steigimas ir darbo vietų kūrimas.

Visa tai prisidėjo prie amerikiečių darbininkų klasės, kadaise buvusios šalies ekonominių raumenų ir stabilumo pagrindu, nuviduriavimo. Dabar tai ir yra tie užmirštieji amerikiečiai, kuriuos ponia Clinton ir jos šalininkai vadina „apgailėtinais“, – tai jie palikti be darbų ir dažnai be jokio neįvertinamo savo gyvenimo tikslo ir vilties.

O jei jie garsiai pasiskundžia, prieš juos atsigręžia politinio korektiškumo jėgos, kurios juos tildo ir stumia į politinės arenos pakraštį. Ir kiek konservatoriai bei centristai bebūtų jau ne nuo vakar reiškę nepasitenkinimą dėl šitokio politinio korektiškumo brukimo, niekada netapo taip akivaizdu, kiek daug ir plačiai tas brukimas sukėlė pikto apmaudo skersai išilgai Amerikos – kol Donaldas Trumpas prieš šią politinio korektiškumo apraišką nenukreipė per rinkimų kampaniją savo iečių – ir sėkmingai pataikė.

Taip ir vėl eiliniai amerikiečiai atsidūrė priešpriešoje su elitu.

Pastarasis taip pat valdė ir Amerikos užsienio politiką. Per paskutinius 25-erius metus tas elitas šalį gramzdino į nuolatinius karus, kurių tikslas retai kada būdavo aiškiai išreiškiamas ir dažnai neturėjo numatomos pabaigos.

Be to, tų karų kaina – milžiniška, visai nekalbant apie jų sukeltą priešišką tarptautinę reakciją. Visa tai neapsakomai sunkino Jungtinių Valstijų ekonominę padėtį.

Bet užtat garsiausiai apie šias problemas rėkęs politikas ir laimėjo prezidento rinkimus, – rašė R. Merry JAV paleokonservatorių laikraštyje jo redaktorius.

M. Drunga

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.