Scanpix nuotr.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas sujudino transatlantinį aljansą, kuris, kaip ilgą laiką atrodė, yra nepajudinamas. Sausio mėnesį duodamas interviu, NATO jis pavadino „pasenusia“ organizacija, o Europos Sąjungą – „varikliu Vokietijai“. Tada jis prognozavo, kad ES netruks žlugti, nes Jungtinės Karalystės pavyzdžiu atseit paseksiančios ir daugiau šalių. Jungtinės Valstijos, reikėtų suprasti, tame neįžvelgia nieko bloga, portale project-syndicate.org rašo buvusi Prancūzijos Europos reikalų ministrė Noëlle Lenoir.

Atėjus D. Trumpui, pasaulis pamažu pratinasi prie šokiruojančių deklaracijų ir nuomonės kaitaliojimų. Tačiau jo pozicija Europos atžvilgiu verčia nerimauti, rašo buvusi ministrė. Šitaip entuziastingai remdamas „Brexit“ ir viešai reikšdamas nepasitikėjimą Vokietijos kanclere Angela Merkel, pagrindinės Europos sąjungininkės lyderis, regis, sąmoningai siekia susilpninti Europą kritiniu jos istorijos momentu.

D. Trumpas ne vienintelis savo administracijoje, kurio Europos Sąjungos bėdos pernelyg neliūdina. Štai, pavyzdžiui, pagrindinis jo strategas Stephenas Bannonas palaiko etninį nacionalizmą propaguojančias partijas – kaip Marine Le Pen vadovaujamas kraštutinės dešinės pakraipos „Nacionalinis frontas“, – siekiančias pakeisti Europos kryptį. O pagrindinis D. Trumpo kandidatas tapti ambasadoriumi Europos Sąjungoje Tedas Mallochas Graikijos televizijai yra sakęs, esą, jo nuomone, Graikijai derėjo iš euro zonos pasitraukti dar prieš ketverius metus.

Europos politikų negalia – politinės valios ir įžvalgumo stoka

Vienas dalykas nuogąstauti verčia kur kas labiau nei JAV prezidento administracijos narių samprotavimai – tai daugelio ES lyderių pozicijos „suminkštėjimas“, pastebi N. Lenoir. Europos Komisijos Pirmininkas Jeanas-Claude`as Junckeris atvirai pripažįsta nerimaujantis dėl gilaus ES valstybių narių susiskaldymo „Brexito“ atžvilgiu ir teigia abejojantis, ar „vengrai ir lenkai nori tų pačių dalykų kaip vokiečiai ir prancūzai“.

Nacionaliniu lygmeniu politinės valios stoka lėmė visą seriją baimėmis apipintų referendumų: 2005-aisiais – plebiscitai Sutarties dėl Konstitucijos Europai klausimu Prancūzijoje ir Nyderlanduose, praėjusių metų balandį – balsavimas dėl Ukrainos ir ES asociacijos susitarimo Nyderlanduose, dar po trijų mėnesių – referendumas dėl „Brexito“. Visais atvejais ištarta „ne“. Tačiau N. Lenoir įsitikinimu, už tokią balsavimų baigtį – ypač Jungtinėje Karalystėje – reikėtų „dėkoti“ šalių lyderiams, dėl savo vidaus problemų nuolat kaltinantiems Europos Sąjungą.

Reuters/Scanpix nuotr.

Būtent Europos lyderių pažiūrų ribotumas yra pagrindinė priežastis, kodėl Europos Sąjungai nesiseka pelnyti plačiosios visuomenės paramos. Istorinio įžvalgumo stoka, būdinga dabartinei politinių lyderių kartai, atima iš Europos piliečių motyvaciją ir norą siekti bendrų tikslų, kurie leistų jiems pasijusti vienos bendruomenės dalimi, nepaisant nacionalinės tapatybės skirtumų, mano buvusi Prancūzijos ministrė. Jei žmogui ima atrodyti, kad nacionalinė tapatybė tėra viskas, ką jis turi, dešiniesiems populistams, ginantiems nacionalinę tapatybę nuo „užsieninės“ Europos, labai nesunku tokį žmogų patraukti savo pusėn.

Dažnai pasigirsta, kad nepasitenkinimas Europos Sąjunga ir, atitinkamai, dešiniojo populizmo pakilimas – tai reakcija į struktūrinių reformų euro zonoje nebuvimą. Tačiau, pasak straipsnio autorės, spręsti euro zonos problemas Europai sekasi visai neblogai. Tiek bankų sąjunga, tiek „Europos semestras“, kuriais siekiama sustiprinti Sąjungos biudžeto koordinavimo sistemą, yra priemonės, padedančios judėti teisinga kryptimi. Tačiau kadangi ES nėra valstybė, dėl kiekvieno tokio sprendimo reikia derėtis, o tai nėra paprasta, kai Sąjungos piliečius nuolat mėginama nuteikti prieš Sąjungą.

Kad ir kaip ten būtų, kažin ar dešiniojo populizmo bangą Europoje iš tiesų sukėlė euro zonos bėdos, juolab atsižvelgiant į tai, kad tuo pačiu metu Amerikoje iškilo D. Trumpas. Žvelgiant iš politinės plotmės, vienas dalykas, bendras tiek JAV, tiek ES šalims, yra polinkis tikrovės neatitinkančius pareiškimus ir bauginimo taktiką pasitelkti tam, kad piliečiai būtų priversti kuo labiau užsisklęsti.

Europos Sąjunga – visų pirma politinis, o ne ekonominis projektas

2005 m. Prancūzijoje antieuropietiškos jėgos mėgino įrodyti, kad, ratifikavus Sutartį dėl Konstitucijos Europai, būtų panaikinta teisė į abortą ir prancūzai turėtų kariauti Irake. 2014 m. J.-C. Junckeriui teko asmeniškai paraginti tuometį britų premjerą Davidą Cameroną, vėliau inicijavusį referendumą dėl „Brexito“, liautis rytų europiečius vaizduoti kaip nusikaltėlius. „Brexito“ kampanijos metu Borisas Johnsonas tvirtino, kad „Brexit“ atveju į šalies Nacionalinės sveikatos priežiūros biudžetą kas savaitę įplauktų papildomi 400 mln. eurų.

Trumpai tariant, svarbiausias Europos Sąjungą smukdantis veiksnys yra ne ekonominis, o politinis. Ir nors vienas iš didžiausių šios struktūros laimėjimų yra bendroji rinka, Europos Sąjunga visais laikais buvo visų pirma politinis projektas. Štai kodėl Europos ateitis priklausys nuo euro zonos – kaip politinio subjekto – restruktūrizavimo, užtikrinant glaudesnį bendradarbiavimą nei dabar. Kaip 1950 m. pareiškė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas, Europos kūrimasis turi būti paremtas „de facto solidarumu“.

Reuters/Scanpix nuotr.

Pasak N. Lenoir, D. Trumpo atšiaurumas Europos atžvilgiu, jau nekalbant apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino polinkį reikalus tvarkyti karinėmis priemonėmis, tam tikra prasme Europos Sąjungai gali net praversti: to turėtų pakakti, kad valstybės narės suprastų, kaip smarkiai jos viena kitai yra reikalingos, visų pirma gynybos ir saugumo srityse. Dar prieš D. Trumpui pradedant kabinėtis prie NATO, Europos Komisija paskelbė visuotinę strategiją, kurioje pabrėžiama, kad NATO daugiau nebegali būti viena atsakinga už Europos saugumą. Būtina galvoti apie „patikimesnę Europos gynybą“, rašo N. Lenoir.

Kad ir ką kalbėtų D. Trumpas, „Brexitas“ anaiptol nereiškia, kad Europa subyrės. Priešingai, daugeliui Europos piliečių – nuo Airijos iki Graikijos ir net Vengrijoje bei Lenkijoje – britų referendumas buvo tarsi žadintuvo skambutis, pranešantis, kad be tinkamos paramos Europos Sąjunga iš tikrųjų rizikuoja sužlugti. Europos rinkėjų valia – išsaugoti ar neišsaugoti ES – šiemet sprendžiasi Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Šių šalių piliečiai turi galimybę pasirinkti nesaugią, konfliktuojančią vakar dienos Europą arba savimi pasitikinčią, vieningą rytojaus Europą, tvirtina N. Lenoir.