Scanpix nuotr.

Dažnai manoma, kad, sergant kepenų liga, turi kažką skaudėti, o jei nieko neskauda, apie hepatitą C nė nepagalvojama. „Kai liga įsisenėja, esami gydymo metodai tampa per daug pavojingi dėl šalutinių reakcijų, o specifinių metodų, kurie galėtų paveikti virusą, nėra. Tad kartais belieka tik transplantacija, bet tai brangi procedūra, ne kiekvienam pasiseka sulaukti eilės, ne visada atsiranda tinkamas donoras“, – pabrėžė infekcinių ligų gydytoja dr. Ligita Jančiorienė.

Medikės teigimu, sergantieji hepatitu C neretai patiria ir psichologinę traumą, nes vyrauja nuomonė, kad tai – narkotikus vartojančių asmenų liga. Tačiau iš tikrųjų daug žmonių užsikrėtė virusu prieš 20–30 metų perpilant kraują, būnant kraujo donorais ar per chirurgines operacijas.

Kam didžiausia grėsmė sirgti hepatitu C?

Didžiausia dalis pacientų, dabar pakliuvusių į gydytojų akiratį, užsikrėtė hepatitu C maždaug prieš 20–30 metų. Dažnai tai buvo susiję su įvairiomis medicininėmis manipuliacijomis: kraujo perpylimu, donoryste (ypač plazmos), pagaliau su kai kuriomis chirurginėmis intervencijomis, nevienkartinių instrumentų naudojimu. Žinoma, yra ir rizikos grupių. Tai – narkotikus vartojantys asmenys, žmonės, kurie buvo kalėjime, vaistus leidosi nesteriliais instrumentais arba tatuiravosi instrumentais keisdamiesi tarpusavyje. Taip pat yra žmonių, kurie užsikrėtė hepatitu C per hemodializės, dirbtinio inksto procedūras, ypač anksčiau, kai apie tą infekciją dar nebuvo žinoma. Lytinių santykių metu infekcija plinta menkai, nebent žmogus turi daug partnerių. Homoseksualių santykių metu rizika didesnė, nes skiriasi gleivinės kraujavimo tikimybė. Vis dėlto maždaug 30–40 proc. žmonių, kuriems diagnozuotas lėtinis hepatitas C, užsikrėtimo būdas nežinomas.

dr. Ligita Jančiorienė

dr. Ligita Jančiorienė

Dažnas, nejausdamas jokių ligos požymių, pas gydytoją profilaktiškai tikrintis neina. Tačiau pabrėžiama, kad dažniausiai hepatitas C nustatomas atsitiktinai, per profilaktines patikras.

Taip ir yra. Amerikiečiai dabar pasirinko vadinamąjį agresyvų pacientų išaiškinimą, nes didžiausia pacientų grupė, ypač tų, kurie dar nežino, kad yra užsikrėtę, – 50–70 metų žmonės. Todėl visiems šeimos gydytojams patariama patikrinti stebimus pacientus, jeigu jie patenka į tą amžiaus grupę. Žmogus gali ir nesijausti blogai, bet gali priklausyti rizikos grupei ir, jei ilgai nesikreips, pamažu gali pradėti reikštis tam tikri labai nespecifiniai ligos požymiai: nuovargis, depresijos požymiai, nuotaikų kaita. Žmonės tų simptomų ilgai nesusieja su kepenų liga. Moterys linkusios kaltinti menopauzę, amžių, nuovargį darbe, namuose. Tačiau minėti simptomai galėtų būti požymis, kad reikia pasitikrinti. Rimti ligos požymiai pasireiškia, kai susiformuoja kepenų cirozė. Todėl reikia nueiti pas šeimos gydytoją ir pasakyti, kad norite pasitikrinti, o jis nusiųs jus pas infektologą, gastroenterologą.

Ar nustačius ligos diagnozę anksčiau, galima išvengti pačios sunkiausios komplikacijos – kepenų cirozės?

Dažniausiai žmogus, atėjęs pas gydytoją, sako, kad jam nieko neskauda. Susidariusi nuomonė, kad vienintelis simptomas, kuris galėtų būti siejamas su kepenų liga, yra skausmas. O kai paklausi, ar jis nepavargsta, atsako, kad labai, bet prisimena amžių ar dar kažką. Kai žmogus serga ilgai, pamažu gali atsirasti ir kitų nusiskundimų: kraujo išmatose, kraujavimas iš stemplės, galiausiai – visai rimtų komplikacijų.

Jei kreipiamasi per vėlai, kai liga per toli pažengusi, esami gydymo metodai tampa per daug pavojingi dėl šalutinių reakcijų, o specifinių metodų, kurie galėtų paveikti virusą, nėra. Tad kartais belieka tik transplantacija, bet tai brangi procedūra, ne kiekvienam pasiseka sulaukti eilės, ne kiekvienam ji tinka, ne visada atsiranda tinkamas donoras. Taigi čia jau – kraštutinė galimybė.

Užsiminėte, kad informacijos apie ligą stoka sukelia ligoniui didelę psichologinę traumą …

Dėl neteisingos išankstinės visuomenės nuostatos hepatitu C sergantys žmonės labai kenčia. Dažniausiai jie užsikrėtė ne dėl to, kad darė kažką blogo, bet todėl, kad taip susiklostė situacija. Juos labai žeidžia aplinkinių reakcija. Tarkim, pagyvenusi moteris gydytojo kabinete verkdama pasakojo, kad vaikai jai neduoda prie savęs priglausti anūkų, nes ji serga hepatitu. Tai neteisinga nuostata, nes ši infekcija tikrai nėra perduodama glaustantis, bučiuojantis.

Rasa Pekarskienė               

lrt.lt