Bendrovės nuotr.

„Kaip sodinti ir auginti šilauoges, kokios veislės tinkamiausios?“ – klausia Rimas N. iš Kėdainių

Tinkamos veislės

Pasak agronomės Daivos Petreikienės, svarbiausia pasirinkti tinkamą šilauogių, kaip ir kitų augalų, veislę bei tinkamai paruošti žemę.

Rekomenduojama rinktis ankstyvųjų arba vidutinio ankstyvumo veislių šilauoges, nes mūsų klimato sąlygomis vėlyvųjų veislių šilauogės nespėja visos sunokti, ateina šalčiai. Sodinės šilauogės pradeda derėti jau kitais metais po pasodinimo.

Nuo žydėjimo iki pirmųjų uogų skynimo vidutiniškai praeina 50–60 dienų. Labai ankstyvų veislių derlius ima nokti liepos mėnesio viduryje, vėlyviausių veislių uogos skinamos rugsėjį iki pat stipresnių šalčių.

Reikėtų rinktis dvimečius krūmelius su sveikomis vešliomis šaknimis ir stipriais sumedėjusiais ūgliais. Rinkitės tik sveikus krūmelius, nes daugelis ligų atkeliauja būtent su naujai įsigytais sodinukais.

Jei šilauoges sodinate rudenį, darykite tai kuo anksčiau, kad prigytų naujoje vietoje ir pasiruoštų žiemai. Jei krūmelį nusipirksite vėlai rudenį, geriau jį prikasti, uždengti lapais, pjuvenomis ir taip palikti žiemoti, o pasodinti pavasarį. Profilaktiškai galima pridengtus augalus dar nupurkšti 0,25 proc. eupareno tirpalu.

Šilauogės – tai atvirų saulėtų vietų uogakrūmiai. Dirva turėtų būti rūgšti – pH 3,5–4,8 ir labai laidi vandeniui. Augalai negali pakęsti sausros, tačiau dirva neturi būti ir nuolat įmirkusi. Šilauogės labai jautrios dirvožemio drėgmės svyravimams. Kad gerai augtų ir vystytųsi, vidutiniškai joms reikia 25–50 mm kritulių per savaitę.

FB nuotr.

Kaip sodinti?

Iškasama 1 m skersmens, 40–60 cm gylio duobė. Didžiąją dalį reikėtų pripilti spygliuočių pjuvenų, užpilti durpių, smėlio ir išmaišyti – didesnioji dalis durpių turėtų būti viršuje, o pjuvenos apačioje. Geriau naudoti smulkesnes ir papūdytas pjuvenas, nes šviežios pūdamos sugers daug vandens, naudos azotą. Paruošus duobę, gausiai pripilama vandens, palaukiama, kol susigers. Į duobę nereikėtų berti jokių mineralinių trąšų.

Sodinama tokiu pat lygiu kaip vazonėlyje ar taip, kaip augo prieš persodinimą, galima netgi kokiu centimetru aukščiau. Šaknys išskleidžiamos horizontaliai, nedideliame gylyje, nereikėtų palikti šaknų gumulo.

Pasodintą augalą rekomenduojama labai gerai pamulčiuoti. Tam tinka pjuvenos (tik ne šviežios, o kelis metus pastovėjusios, nes šviežios iš dirvos pasisavina azotą), spygliai, galima ir smėlio sluoksnelį užberti. Netinka kompostas, nes jis šarmina dirvą. Geriausia mulčiuoti spygliuočių pjuvenomis. Dėl mulčio žemė ilgiau neperdžiūva, bet ir neužmirksta, net jeigu ilgai lyja, pagerėja dirvos struktūra. Mulčiuotų šilauogių šaknys mažiau kenčia nuo didelių temperatūros svyravimų. Be to, mažiau auga piktžolės.

Laistyti po pasodinimo reikia gausiai (10 litrų krūmui kas savaitę), tačiau vanduo neturi stovėti. Laistykite minkštu vandeniu, geriausia – lietaus arba bent pastovėjusiu.

Kol prigis, tręšti nereikia. Prigiję augalai tręšiami uogakrūmių trąšomis. Žemaūgės šilauogės gali būti sodinamos 60 cm viena nuo kitos, vidutinio aukščio – 80–90 cm, aukštaūgės – 100–120 cm. Reikėtų stebėti, kad šakos nesusipintų, plačiausias nugenėti.

FB nuotr.

Genėjimas ir tręšimas

Šilauogių negalima pertręšti, nes augalų šaknys labai jautrios druskų koncentracijai. Tačiau teisingai tręšiamos šilauogės užaugina tvirtus skeletinius, daugiau derančius ūglius. Tinkamiausias azoto šaltinis – amonio salietra ir amonio sulfatas.

Azotinėmis trąšomis augalai tręšiami kovo–balandžio mėnesiais (prieš pumpurų sprogimą) ir maždaug po 6 savaičių.

Fosforo trąšų šilauogėms reikia nedaug. Jomis tręšiama nuėmus derlių. Dėl kalio trąšų šilauogės dera gausiau, uogos būna stambesnės. Paprastai tręšiama kalio sulfatu, visai netinka kalio chloridas. Tręšiama nuėmus derlių arba anksti pavasarį (kartu su azotinėmis trąšomis) prieš pumpurų sprogimą.

Svarbiausia, kad tręšiant šilauogėms netrūktų drėgmės. Per sausras patręštus augalus būtina gerai palaistyti. Trąšos ant žemės paskirstomos tolygiai, nes išpiltos vienoje vietoje gali stipriai apdeginti šaknis (ypač amonio ir kalio sulfatai).

Negenimi augalai tankėja, smulkėja uogos, o išgenimi krūmai mažiau serga, užaugina daugiau ūglių, be to, vėliau žydi, todėl žiedų nenušaldo vėlyvos pavasario šalnos.

Šilauoges galima genėti ir rudenį, ir pavasarį, ir vasarą nuskynus derlių.

Šilauogės genimos pirmaisiais metais, iškerpami silpni, prie žemės linkstantys ūgliai, o įsigijus dvimečių sodinukų su 2–3 ūgliais, pirmaisiais metais genėti nereikia. Jeigu sodinukų menkos šaknys, prieš sodinimą trečdaliu sutrumpinami ilgi stiebai, nuskabomi žiediniai pumpurai, kad daugiau maisto medžiagų liktų naujiems stiebams.

Vėlesniais metais genėjimu reguliuojamas derlius ir jo kokybė. Trečiais ar ketvirtais metais išpjaunamos krūmą tankinančios, ligotos, ištįsusios šakos. Šilauogės geriausiai dera, kai krūmą sudaro 6–8 stiebai (du trys stiebai 3–4 metų, o kiti jaunesni).

Nuo šeštųjų metų krūmai po truputį atjauninami, kasmet išpjaunama po 2–3 seniausias, nesišakojančias, kerą tankinančias šakas.

Žemaūgių šilauogių tankius krūmelius po 7–8 metų galima nupjauti iki pat žemės.

Parengė Elena Matiukaitė