Šironija – duona, pienas ir atostogos kaime

M. Ambrazo nuotr.

Šironija – taip ūkininkai Šironai vadina savo žemes Molėtų rajone, Papiškių kaime.

Tėvonijoje vietos pakanka

Senelių valdose ūkininkauja ne tik vyriausieji Šironai – Virgilijus su Giedre, bet ir jų sūnus Andrius su šeima bei dukra Agnė, už kilometro pasistačiusi nedidelį namuką iš molio. Šiek tiek nutolęs, netoli Juodiškių kaimo įsikūręs Virgilijaus vyresnėlis Paulius. Dukra Marija su šeima, gyvenantys Vilniuje, kitais metais taip pat planuoja gimtinėje statydintis namus. 80 ha plote vietos užteks visiems, net jei kada nors apie savus namus ims svajoti jauniausios Šironų atžalos, šiuo metu studijuojančios sostinėje. „Septyni vaikai, vienuolika anūkų…“ – vardijo Virgilijus, rodydamas į lizdą susukusį gandrą, kuris, matyt, čia ne tik snapu kalena, bet ir rimtesnius darbus dirba.

Ieškojo laimės kaime

Seneliai Šironai šioje vietovėje buvo savotiški ateiviai – mat į atokų ir kalvotą Papiškių kaimo pakraštį savo rąstinius trobesius „persinešė“ 1930 metais, po žemės reformos. Teturėjo valaką žemės – 21 ha, kolūkių laikais ir jų neliko. Virgilijus su šeima į senelių sodybą atsikraustė 1983-iaisiais, tuo nykiu nihilistiniu laikotarpiu, kai daugelį buvo apėmusi neviltis. Gyventi, kaip gyveno, nesinorėjo, o naujoviškai niekas neleido. Gal verta bandyti laimės ieškoti kaime? Ir pradėję gyvenimą nuo pačių susibūdavotos virtuvėlės bei vienintelės karvės, neapsiriko. Kirto medžius, plėšė kelmus, šaknis – plėtė valdas.

„Čia žmonių gyventa nuo seno, – primena Virgilijus. – Tvenkiny besimaudydamas persirėžiau koją. Ištraukiau puselę aštraus akmens amžiaus kirvuko. Prie liepto aptikau akmenines girnas. O panašių vietovardžių Lietuvoje netrūksta: Papas, Papiškės – vieta, kuri maitina. Čia išties galima prasimaitinti, nors žemės Molėtų krašte – tai molis, tai durpynai, bet yra ir priesmėlio, priemolio.“

Ūkininkas V.Šironas išsaugojo šimtametę senelių sodybą Molėtų krašte, kuri šiuo metu tarnauja kaip duonos kepykla. M. Ambrazo nuotr.

Namas mena kelis amžius

Senoje troboje niekas negyvena (čia pat, ant kitos kalvelės, Šironai susirentė nedidelį namelį), nebent tuomet, kai sodyboje gausu svečių. Trobai, tiksliau, kairiajam jos galui – apie 200 metų, ji puikiai atlaikė pervežimą 1930 m. Dešinįjį galą senelis vėliau prilipdė. „Žmonės mokėjo medį parinkti, – sako Virgilijus, – ir laiką, kada medžius kirsti (tai darydavo žiemą, vasario mėnesį), dar mėnulio žiūrėdavo. Štai ir stovi namas kelis amžius.“

Žinoma, tuomet langai buvo mažyčiai, tik visai neseniai, kai buvo keliamos kažkurio iš vaikų vestuvės, mažus langus Šironai pakeitė didesniais, sienas nutinkavo, išdažė, lubas iškalė kartonu. Lyg sušiuolaikino, nors pasienyje tebestovi sena, dar senelio sukalta Virgilijaus mamos lovytė. Senelis, nors ir be mokslų, staliaus darbą išmanė – ir ratus vežimams meistravo, ir prie statybų kolūkio laikais dirbo.

Duonos sodyba

Senolių troba šeimininkei Giedrei dabar tapo duonos kepykla. Išmokusi iš Virgilijaus močiutės minkyti, rauginti, kildinti tikrą, rupaus malimo miltų ruginę duoną, ji ją su malonumu kepa drauge su jaunaisiais duonos „specialistais“ iš aplinkinių mokyklų. Jiems tai – edukacinė pamokėlė, o iš tiesų – malonus prisilietimas prie senolių kasdienybės. Šurmuliuodami susėda ant suolų prie seno, dar Virgilijaus senelio dirbinto stalo (ne sukalto, o išskaptuoto iš medžio), ragauja… Pienas, duona… Ar gali būti kas nors dar tradiciškesnio?

Šalia milžiniškų, 80 metų senumo eglių, daugiaamžių ąžuolų, kurie šį pavasarį nedrįsta sulapoti, šeimyna žada pasistatyti nedidelį namuką duonai kepti. Troboje ankštoka, mat šeimininkė mielai priimtų daugiau kaip 20 žmonių stebėti švento duonos kepimo ritualo.

Duona – pagrindinis sodybos akcentas. M. Ambrazo nuotr.

Sūnus augina kanapes

Žemėliau trobos stūkso taip pat senelio atsineštiniai klojimas ir pirtelė – abu pastatai naudojami pagal paskirtį. Tiesa, klojime šiuo metu vien sūnaus Andriaus supresuotos kanapių viršūnės. Jas Šironai naudoja vietoj taikinių, kai sodybos svečiai sumano surengti šaudymo iš lanko varžybas.

Virgilijaus sūnus Andrius, įsikūręs čia pat, netoli tėvų, užsiima ne gyvulininkyste, kaip tėvas, o kanapių auginimu, jų perdirbimu – gamina sveikatai naudingus produktus: nerafinuotą aliejų, miltus, net pieną. Daugeliui tai netikėta, nes kanapės paprastai asocijuojasi su stipriomis virvėmis, o kanapine druska anksčiau gardžiuodavosi tik žemaičiai.

Pieną visada mėgo

Tą dieną karvių bandą dar aptikome tvarte. Pasak šeimininko, žolė kol kas per menka ganytis. Kodėl pradėjo nuo karvių? „Aš pieną mėgau nuo vaikystės – šypsosi V.Šironas. – Didelės fermos nesiekiau, maniau, 3–4 hektarų pievų kaip tik 20-čiai karvių. O dabar gal, sakau, išvis jų atsisakyti? Sunkoka. Vasarą bidonus sutampyti iš laukų, supilti pieną į katilą šaldyti… Vakarais kojos ir rankos tokios sunkios… Jau norisi pagyventi dėl savęs, pasaulio pasižiūrėti. O kol kas pasaulis atvažiuoja pas mus.“

Ir Virgilijus išduoda paslaptį, kaip į jo kiemą pasaulis atklysta. „Mūsų gyvenimo būdas – judėjimas, bendravimas, mes ne tiek pinigų žiūrime, kiek ieškome įdomumo, – prisipažįsta Virgilijus. – Dalyvaujame dviejose programose: Couchsurfing ir Evening-Work. Priimame keliautojus iš viso pasaulio. Ne visi žino, kas yra kaimas. Miesto žmonės pasiilgę ramybės, tylos. Štai ir dabar jau nebe pirmą kartą atvyks šeimyna iš Ekvadoro – indėnų kilmės vyriškis ir lietuvė, susipažinę Amerikoje. Vieni svečiai užsibūna ilgiau, kimba į darbus – portugalas mūsų ūkyje ir karves melžė, ir techniką taisė, ir po Lietuvą drauge su mūsiškiais keliavo. Mes patys taip pat galime naudotis šių programų pasiūlymais – daugelyje šalių esame laukiami panašiomis sąlygomis: gautume pastogę ir maisto. Tačiau būna atvejų, kai žmonėms pritrūksta… civilizacijos. Vienas žurnalistas iš Niujorko, įsiprašęs savaitei laiko, ištvėrė vos kelias dienas.“

M. Ambrazo nuotr.

Dviračių idėja prilipo

Dar Šironai drauge su kaimynais – Obuolių sala, Ambraziškių, Žalvarių bendruomenės nariais – aktyviai dalyvavo „Mažųjų projektų programoje“, plėtodami dviračių turizmo idėją Molėtų krašte. Čia daug lankytinų vietų – Šironai, kepantys duoną, džiovinantys obelų, ožrožių lapus arbatai, bitininkas, sukantis medų, taip pat yra ekologinis ūkis, kai kuriose sodybose auginami triušiai, paukščiai, mėsiniai galvijai… Norint visus dviračiais aplėkti, susidaro nemažai kilometrų. Projektas lyg ir pasibaigė, tačiau Kamastos žiedo (taip vadinama ši trasa) idėja liko gyva, taigi ir šiandien, čionykščiams gidams vadovaujant, galima paklaidžioti po turistų menkai išvažinėtą Molėtų kraštą. Čia ir istoriniai Videniškiai, ir Baltadvario pilis, ir Liesėnų piliakalnis…

Patys Šironai veržiasi keliauti tolėliau, todėl ir motociklą nusipirko. Kartu su bičiuliu kunigu Egidijumi Kazlausku, projekto „Suk rankeną Šešuoliai“ autoriumi, žada nuskrieti ne tik į Vilnių, bet ir į Romą.