Gėlininkų kiemą puošia ir žiedais apsipylusi kamieninė rožė. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš daugiau nei 20 metų rožes auginti pradėjusių Audronės ir Valdo Virbickų šiltnamiuose šiandien šių gėlių karalienių galima išvysti daugiau nei 100 rūšių.

Solidi kolekcija

Virbickai teigia gėlininkystės verslą pradėję nuo nulio, tačiau turėdami daug naudingos patirties, nes gėles augino Audronės tėvai. Pora ėmėsi to, ką geriausiai mokėjo daryti – augino aplinkai puošti skirtas rožes. „Skinti skirtų rožių niekada neauginome, nes konkuruoti su užsienio šalimis buvo neįmanoma, o Lietuvoje tam ne itin palankios sąlygos“, – aiškino gėlių ūkio šeimininkė.

Pasak A.Virbickienės, rožių, kaip ir drabužių, mados keičiasi, kinta ir šių gėlių mėgėjų norai. Konservatyvūs žmonės mėgsta klasikines rožes. Nebijantieji naujovių susidomi romantiškomis rožėmis. Norintieji iššūkių ieško smulkiažiedžių ar tuščiavidurių.

Virbickai stengiasi, kad asortimentas jų šiltnamiuose būtų kuo įvairesnis. Kiekvienais metais patys išbando naujas rožių rūšis. Jeigu jos pateisina lūkesčius, siūlo išbandyti ir kitiems.

Lietuvoje klimato sąlygos nėra itin palankios šioms gėlėms, todėl tenka atrinkti atspariausias. Lepesnių net nebando auginti. Tiesa, net ir iš tų, kurios auga lietuviškoje terpėje, dar tenka atsirinkti, nes pasitaiko linkusių sirgti, lepesnių rūšių. Šiemet Virbickų rožyne yra per 100 rūšių rožių.

Verbickų šiltnamiuose auga šimtai tūkstančių išskirtinių veislių rožių. Asmeninio archyvo nuotr.

Skubantiesiems nesiūlo

Tarp Virbickų auginamų rožių yra ir vijoklinių, ir medelius primenančių šių augalų. Šios gėlės ypač puošia aplinką, suteikia jai gyvybingumo.

„Rožės – tai ne pelargonijos. Apie jas reikia tupinėti. Žmonės klysta, ieškodami rožių, kurios augtų pačios ir nereikalautų priežiūros. Išgirdę tokį žmogaus norą mes sarkastiškai pajuokaujame. Siūlome plastikinę – tikrai nieko nereikės daryti“, – šypsojosi Audronė.

Gėlių augintojos teigimu, nesvarbu, kur rožė išauginta – Lietuvoje, Anglijoje ar Amerikoje, ji vis tiek yra rožė. Ši gėlė turi būti patręšta, laiku nugenėta, šaltuoju metų laiku ją būtina pridengti, be to, ją puola vabalai ir ligos. Rožės savaime neauga. Neužtenka vien palaistyti vandeniu.

„Svarbiausia šias gėles mylėti. Prie jų reikia dažnai ateiti. Jos yra karalienės, tad su jomis reikia ir elgtis kaip su karalienėmis. O tie, kurie nenori joms tarnauti, turėtų ieškoti kitokių gėlių“, – mokė rožių žinovė.

Erdviuose šiltnamiuose auginami ir pomidorų daigai. Asmeninio archyvo nuotr.

Įsileido naujovių

Pakaunėje esančiuose Virbickų šiltnamiuose dabar auginama tiek gėlių, kiek šeimininkai spėja prižiūrėti. Vis daugiau jų lentynų užpildo tulpės, vasarinės vazoninės gėlės, skirtos sodybų aplinkai apželdinti, kapams puošti.

Kiekvieną pavasarį moteris pirmiausia pradžiugina skintos tulpės. Balanžio mėnesį iš šiltnamių iškeliauja našlaitės. Po jų ateis eilė visoms kitoms gėlėms, tik reikia palaukti, kad oras atšiltų, tuomet jos nenukentės.

„Vieni augalai lepesni, kiti atsparesni aplinkos poveikiui. Turime daug daugiamečių žydinčių medžių ir krūmų, vijoklių. Stengiamės kuo daugiau visko auginti, kad žmonės turėtų iš ko pasirinkti“, – vardijo šeimininkė.

Prieš kelerius metus Virbickų šiltnamiuose pradėti auginti ir daržovių – Vokietijoje skiepyti pomidorų, agurkų, baklažanų, paprikų – daigai. Juos galima sodinti ir šiltnamiuose, ir lauke. Šiems daigams nereikia jokių priedangų. Anot Audronės, šie daigai atsparesni, augesni, derlingesni nei išauginti iš sėklų.

Rudeniop Virbickai pražydina įvairių spalvų chrizantemų, priaugina visžalių spygliuočių. Darbai planuojami taip, kad visi ūkio darbuotojai darbo turėtų ištisus metus, nes žmonėms valgyti reikia kasdien.

Egzotiškai atrodantis paprasčiausias žilvitis. Asmeninio archyvo nuotr.

Nekiša į šaltą žemę

Daug patirties sukaupusi gėlininkė nori, kad jų išaugintos gėlės kuo ilgiau džiugintų. Ji pabrėžia, kad žmonės pavasarį būna labai nekantrūs, skuba patys gyventi, tad nekantrauja ir kuo greičiau viską sodinti. Šiemet, šilumai užklupus neįprastai anksti, jau buvo norinčiųjų sodinti rožes.

„Aiškiname žmonėms, kad neskubėtų. Balandžio mėnuo dar netinkamas metas, nes žemė šalta. Aišku, suprantamas jų noras. Norisi eiti į kiemą ir kažką dirbti. Tačiau permainingas oras gėlėms netinka. Reikėtų labiau žiūrėti į kalendorių, o neį besišypsančią pro langą saulę,“, – mokė gėlininkė ir siūlė žmonėms atidžiau stebėti į gamtą. Vos išėjus įšalui sodinami medžiai ir krūmai, o gėles reikėtų sodinti vėlyvą pavasarį, nes įkištos į šaltą žemę jo sunyks, suvargs.

„Sakome, moterys, jūs pačios juk žiemines striukes dar vilkite, o gėlę norite nuogą pasodinti. Jei jums šalta, tai ir gėlei šalta. Kai pačios nusimesite striukes ir kailinius, tada galbūt ir gėlė lauke ištvers. Be to, net stipriai atšilus oras, naktimis dar kąsteli šalnos“, – teigė gėlininkai Virbickai.

Puošniai vasarą atrodanti žalia kartuolės siena. Asmeninio archyvo nuotr.

Gėlės į namus

Tarp žydinčių gėlių besisukančiai šeimai kartais būna skaudu, kad toks purvinas darbas su žeme, su augalais nėra vertinamas. Gėlininkų darbo sąlygos nelengvos – tenka daug dirbti fiziškai, išverti šaltį ar karštį. Gėlininkai vis dažniau jaučia ir moralinį nuovargį bei nuoskaudą – nors sunkiai dirba, vos pavyksta išgyventi.

A.Virbickienės teigimu, gėlių kainos didmeninės prekybosvietose nekyla jau 10 metų. Reikia konkuruoti su Lenkijos gėlių rinka, su pasitaikančiomis gėlių kontrabandomis. Todėl lietuviškos gėlės gali konkuruoti tiktai kokybe.

Kad ūkyje dirbantys žmonės galėtų gyventi oriau, Virbickai augina įvairias veisles, bando įvairias veiklos formas: jei viena bus nuostolinga, kad ją kompensuotų kita. Tam Virbickų ūkiui jau ne pirmus metus padeda internetinė parduotuvė. Tvarkingai ir saugiai supakuotas gėles pagal užsakymus pristato kurjeris.
Anot gėlininkės, kainuoja gėlių pakavimo medžiagos, pats darbas, prie kainos prisideda kurjerio paslaugos, bet tai nėra labai daug, nes gėlės iš Pakaunės pasiekia šviežios per keletą dienų.

Naudotis internetine parduotuve pamėgsta vis daugiau žmonių, o ir patiems gėlių augintojams toks bendravimo būdas labai patogus. Per darbymetį atšilus orams darbų krūvis stipriai išauga, o samdyti daugiau žmonių neturi galimybių. „Turime ir auginti, ir prižiūrėti, ir supakuoti, ir parduoti, ir atsakyti į skambučius. O žmogaus jėgos lieka tos pačios. Kartais net nebenusišypsome, kai reikėtų tai padaryti, nes jau skauda ir kojas, ir rankas, ir nugaras“, – supratimo prašė Virbickai.