Scanpix nuotr.

Lietuvoje balandžio galas, taigi – paties gražiausio pavasario metas. Po tokių žodžių jūs tik linguosite galvas – turėtų toks būti! Iš tikrųjų tai, kas teko antrajai balandžio pusei, buvo nelaukta. Mes visada laukiame geresnių orų ir malonesnių naujienų. Tačiau ar tai buvo tikrai netikėta?

Ko gero, net ir negrįždami į labai senus laikus, mes rastume pakankamai faktų apie tokius pačius vėsių orų sugrįžimus ir net dar žiemiškesnes negandas. Taip, šiemet vėsa buvo tikra. Kai kur šaltukas ir sniegas galėjo padaryti žalos kultūriniams augalams. Gamtoje visa tai neturėjo būti labai pastebima ir svarbu. Tiesa…

Jau dabar galime teigti, kad šių metų pavasaris, nors ir gana ilgas, sujaukė paukščių planus. Arba kažkaip paveikė mūsų įsivaizduojamą darnų jų režimą. Sakome – štai ta rūšis turėjo grįžti tada, o kita… tačiau paukščiai vadovaujasi savo, tikruoju kalendoriumi ir klaidų nedaro.

Jau kada sušmėžavo pirmosios kregždutės, matyti kukučiai. Tačiau kaip ilgai mes laukėme gegutės. Ir tų pačių kregždžių nardymo – paprasto, laisvo, veržlaus, liudijančio, kad į jų gimtinę atėjo pavasaris. Balandžio pati pabaiga, o to dar tik laukiame. Tai kaip bus toliau?

O toliau bus gegužė – tikras, žalias ir žydintis pavasaris. Jau dabar žiedai veržiasi iš pumpurų, pirmos šiltosios dienos taps tikra žydėjimo švente. Pavasariui liks vienas mėnuo, gal dar mažiau. Galime neabejoti – jis suspės viską.

Jau dabar yra daug nuveikęs – juk nemažai pirmųjų, ankstyvųjų augalų jau baigia žydėti, užmezgė sėklas. Kai kuriuos vėl pražystančius pamatysime po metų.

Beje, yra ir paukščių, savaip suprantančių pavasarį. Štai balandžio 18 dieną Žuvinte pilkosios žąsys jau vedžiojo savo auksapūkius mažiukus. Kranklių jaunikliai jau plunksnuoti – gali būti, kad pirmąją gegužės dekadą jau pakils skristi. Didžiųjų kormoranų kolonijose jauniklių cypsėjimas neleidžia suklysti – jų pavasaris taip pat pačiame įkarštyje.

Neseniai skambino net keletas sodybų šeimininkų ir teiravosi to paties – kas ten naktimis taip išknaibo, iškasa duobutes jų vejose. Tos duobelės visai mažos, bet kai jų begalė, veją vėl reikia sutvarkyti.

Tas darbštuolis – ežys, kuris pabudo neseniai ir kurio apetitas dabar labai geras. Kiekviena duobutė iškasama ten, kur dirvoje yra grambuolio lerva. Išeitų, kad taip ežiukas padeda kovoti su grambuoliais. Tiesa, tą daryti galėtų ir kurmis. Taigi mes galime rinktis: kas geriau – ežys ar kurmis?

Miškuose jau gimsta briedžiukai. Urvuose auga lapiukai, vilkiukai. Dabar – jauniklių, taigi – gamtos rūpesčių ir ramybės metas. Atminkime tą visada.