Prisiminimui – spalvingos povų plunksnos

Kiekvieną svečią, įžengusį į Mikulskų ūkį, pasitinka garsus paukščių pulko kleketavimas. P. Lileikio nuotr.

Kartu su tėvais Stase ir Marijonu Mikulskais ūkininkaujantis sūnus Saulius surinko įspūdingą paukščių kolekciją. Pirkti jo sparnuočių paukštininkai atvažiuoja net iš kitų šalių.

Ne žaidimas

Kiekvieną svečią, įžengusį į Mikulskų ūkį, pasitinka garsus paukščių pulko kleketavimas. Iš pradžių net sunku atskirti, kas ir kur kelia balsą. Tik apėjus didelius voljerus pasidaro aišku, kad jaunesniojo Mikulskų sūnaus Sauliaus susidomėjimas paukščiais – ne jaunatviškas įgeidis ar žaidimas. Sparnuočiai apgyvendinti erdviuose aptvaruose, jiems sudarytos tinkamos sąlygos gyventi. Ne mažiau nei sūnus paukščiais žavisi Stasė ir Marijonas. „Visi kartu darėme aptvarus, meistravome namelius. Mano manymu, nesvarbu, ką laikai – gyvulį ar paukštį, turi pasirūpinti, kad jam būtų gerai, kad žiemą nešaltų, kad visada turėtų lesalo“, – sakė Marijonas. Pasak jo, grūdų lesalams užsiaugina savo ūkyje, perka tik lesalus mažiems paukščiukams. Žolės aplink į valias, reikia tik nupjauti ir nunešti paukščiams. Mažiausiai vargo su laisvai kieme vaikštinėjančiais vandens paukščiais ir vištomis. Šie patys skabo žolę, turškiasi specialiai jiems iškastame tvenkinyje.

Jautriosios povės

Paukščių kolekcininkai žino, kaip sunku išperinti poviukus. Mikulskai gali didžiuotis, kad jų povės peri kiaušinius pačios, nereikia jų kišti po kalakutėmis, kaip daro dauguma paukštininkų. „Povės labai jautrios. Vieną kartą pabaidytos gali nebegrįžti į gūžtą, palikti dėtį, todėl nepykite, bet prie jų mes jūsų nevesime“, – atsiprašinėjo moteris. Teko tik iš tolo stebėti, kaip peri baltosios Mikulskų povės. Kiti povai laisvai vaikštinėjo po kiemą. Tik šiuo metų laiku jie be uodegų, tad neturėjo kuo pasipuikuoti prieš svečius. Išmėtytas spalvingas jų plunksnas renka visi šeimos nariai. „Visi, kas užsuka pas mus, turi išsirinkti prisiminimui keletą patinkančių plunksnų“, – ragino nesikuklinti Stasė. Ji tikino niekada negalinti tiksliai suskaičiuoti, kiek sodyboje yra paukščių. „Žinome, kad yra apie du šimtus, o gal dešimčia mažiau ar daugiau, sunku suskaičiuoti“, – šypsojosi moteris.

Sarginiai povai

Labiausiai Mikulskai mėgsta povus, nors vargo su jais daugiau nei su kitais dekoratyviniais paukščiais. „Keletas ištrūko į laisvę, į netoliese esantį mišką. Deja, už laisvę brangiai sumokėjo – visi žuvo“, – pasakojo Marijonas. Likusieji dieną vaikšto po Mikulskų kiemą, o vakarais suvaromi ten, kur saugu, į aptvarus. Tikroji povų tėvynė – Indija. Grožiu išsiskiria patinai. Jų uodegos siekia 100–150 cm. Indijoje povai nuo seno laikomi šventais paukščiais. 1963 m. povas buvo paskelbtas nacionaliniu paukščiu ir uždrausta šiuos gražuolius medžioti. Pietų Azijos gyventojai povus laiko ne vien dėl grožio. Jie atlieka ir kiemo sargo pareigas, šaižiu ir kraupiu klyksmu įspėdami apie pavojų, be to, jie lesa gyvates. M.Mikulskas sakė, kad ir jų povų klyksmus girdi kaimynai kitapus ežero. Tačiau jie povus augina tikrai ne vietoj kiemsargių – šie paukščiai ne tik puošia sodybą. Pardavus jauniklius, galima papildyti biudžetą. Porelė suaugusių sparnuočių vidutiniškai kainuoja apie 100–130 eurų, o maži mėnesio amžiaus poviukai – 25 eurus.

Išskirtiniu grožiu pasižymi baltieji povai. Jų uodegos ne mažiau įspūdingos nei kitų veislių gentainių.

Apsukrus vaikinas

Paklausti, ar gauna naudos iš sūnaus paukštyno, tėvai atsakė, kad kiaušinių pirkti atvažiuoja paukščių kolekcininkai net iš Peterburgo. „Pastaruoju metu susidomėjimas retais naminiais paukščiais kiek nuslopo. Gal žmonės jau prisipirko jų?“ – svarstė Marijonas. Tačiau jis dėl to nesijaudino. Saulius – apsukrus ir darbštus vaikinas, jei nepavyks paukščių verslas, bus naudos iš triušių. Ilgaausius jis pradėjo auginti prieš kelerius metus. Surinko įvairiausių veislių kolekciją. „Saulius rūpinasi, kad triušiai būtų vakcinuoti. To nepadarius, žvėreliai žūtų nuo virusinių ligų, – sakė Marijonas. – Prie kiekvieno narvelio pritvirtintas gertuves jis atsisiuntė internetu. Kainavo nemažai, bet jau įsitikinome, kad tai labai patogu. Triušiai labai greitai išmoko, kaip jomis naudotis.“ Pravėręs narvelių duris jis parodė šių metų triušių vadas. Viename lizde šildėsi daugiau nei dešimt mažylių. Beveik visi triušiai turi vardus. Pasak Marijono, nuo mažens Saulius buvo linkęs prie gyvuliukų, tad nieko nuostabaus, kad ir užaugęs leidžia laiką su jais.

Visi mechanizatoriai

Marijonas tikino, kad geriausias kurortas – ne Palanga, o sava sodyba. „Kai nori pailsėti nuo ūkio darbų, eini į mišką malkų rinkti“, – juokavo ūkininkas. Pasak jo, tik tinginiai Lietuvoje neranda darbo. Tėvas džiaugėsi, kad abu sūnūs pasekė jo pėdomis – pasirinko mechanizatoriaus specialybę. Kai iš Vilniaus atvažiuoja vyresnysis sūnus Marijonas, visi trys šeimos vyrai, jei prireikia, gali išardyti ir surinkti bet kokią žemės ūkio techniką, iš kelių padaryti vieną. Tai didelis privalumas, nes ūkiškai gyvenant reikia ir traktoriaus, ir kombaino. Jei nemokėtų patys remontuoti, būtų vargo ir papildomų išlaidų. „Kiekvienas gelžgalis – reikalingas. Kai nerandi trūkstamos detalės, gali pats ją pasidaryti. Tik reikia turėti iš ko“, – sakė ūkininkas. Vyresnįjį sūnų paviliojo sostinė, tačiau jis dažnas svečias tėvų namuose. Grįžta ne tik pramogauti, bet ir padėti per didžiuosius darbymečius.

Visada pavalgę

Įsikūrę Mikulskai nuostabioje vietoje, Marijono mamos pirktoje sodyboje ant Vladišiaus ežero kranto. Ir dabar ji gyvena kartu su sūnaus šeima tame pačiame kieme. „Kas nori, tas ir ūkininkauja. Jei yra žemės, gali visko užsiauginti. Nevalgęs tikrai nebūsi. Man labai sekasi auginti morkas. Pasėju rečiau, šiek tiek patręšiu ir mano morkos auga kaip ant mielių, būna labai gražios“, – sakė Stasė. Moteris turi neįgalumą, bet juda, kiek sveikata leidžia. Aplinkiniai žino, kad Stasė puiki virėja, konditerė. Šventiniam stalui gali pagaminti viską, ko reikia. Marijonas dirbo lentpjūvėje, o dabar sukasi tik ūkyje. Marijonas sakė po truputį jaukinęs žmoną prie ūkio. Dabar ji triūsia su juo pėda pėdon. „Perstatėme seną namą. Prie jo atitempėme gražių riedulių iš aplinkinių laukų, padarėme alpinariumą. Savo rankomis įrengėme laužavietę, pavėsinę, lieptą, atstatėme sudegusią pirtį“, – rodė vyras. Jis džiaugėsi žvejybos teikiamu malonumu – ežere žvejojantis lydekas, kitas vertingas žuvis. Per vasaros karščius, pasak jo, nėr geresnės atgaivos nei ežero vandenyje. Marijonas parodė Vladišiaus pakrantėn atvilktą plokščią akmenį. Kai jis įkaista, labai smagu ant jo pašildyti nuo darbų pavargusius raumenis.