P. Lileikio nuotr.

Sakoma, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės ima ir išsipildo. Taip nutiko palangiškiui Šarūnui Kasmauskui. Vaikystėje jis įsivaizdavo save vaikštantį po nedidelį parką, o dabar rūpinasi 16 ha japonišku sodu.

Nieko nuostabaus, kad aplinkiniai iš pradžių Šarūną laikė keistuoliu, mat jis vieną dieną ryžosi mesti gerai apmokamą darbą ir siekti savo vaikystės svajonės.

Ilgas kelias tikslo link

„Gyvenimas susiklostė savaip. Buvo minčių studijuoti miškininkystę, o tapau gydytoju. Baigus Kauno medicinos akademiją, realiai dirbti gydytoju taip ir neteko. Gavau pasiūlymą tapti atsikūrusių Lietuvos karinių jūrų pajėgų medicinos tarnybos viršininku. Tai buvo pirmasis iššūkis. Dirbau atsakingą organizacinį darbą, tačiau svajonė visą laiką buvo kartu su manimi“, – pasakojo Š.Kasmauskas. Paskui dirbo Palangos sanatorijose vyriausiuoju gydytoju. Bet vis jautė, kad kažkas ne taip, kažko trūksta.Vieną kartą jis nusprendė gyvenimą pakeisti iš esmės – išeiti iš vadinamosios komforto zonos. „Vaikystėje mėgau kaimą, nes ten buvo daug erdvės. Keturiolikos metų pirmą kartą pamačiau kalnus. Pamyras Uzbekistane, vėliau Karpatai, Krymas – kažkoks stebuklas, didybė. Vis traukė grįžti į juos. Studijų laikais pradėjau užsiiminėti kalnų turizmu. TianŠanis, Altajus, Fanai, Kaukazas, Kamčiatka, Alpės. Aukščiausia perėja beveik 5 500 m. Spėju, kad mano svajonei prisiminti reikėjo kuo daugiau natūralios gamtos. O tada išmušė jos valanda. Svajonė nusprendė, kad jau esu pakankamai tvirtas, kad galėčiau ją įgyvendinti“, – šypsojosi pašnekovas.

Išsirinko gražiausią

Šarūnas pradėjo intensyviai ieškoti, kokio sodo norėtų. Nuvažiavo pas Palangos botanikos sodo direktorių Antaną Sabecką ir paprašė literatūros apie parkus, sodus. Vienoje senoje rusų kalba išleistoje knygoje rado sakinį: „Gražiausias pasaulio sodas – Katsurarikyu sodas Kiote“. Jis jautė, kad būtent to jam reikia.
Tada Šarūnas susirado ir įsigijo sklypą netoli Darbėnų miestelio, Kretingos rajone. Pradėjo domėtis japoniškais sodais. Netrukus jo kelyje atsirado bendramintis jaunas vyras, klaipėdietis Rokas Vaičius, kuris mokėsi Japonijoje bonsų auginimo ir sodininkystės meno paslapčių. „Rokas patarė parašyti laišką jo Mokytojui HajimeWatanabe. Meistras atvyko sausio mėnesį, siaučiant uraganui Ervinui. Per mėnesį gavau eskizus, sąmatas, darbų grafikus. Tačiau darbus pradėjome praėjus beveik trejiems metams. Matyt, reikėjo labiau subręsti“, – prisiminimais dalijosi japoniško sodo įkūrėjas.

Skeptikai nutilo

Į klausimą kiek investuota, jis atsako labai paprastai – daugiau kaip dešimt pačių gražiausių gyvenimo metų. Pasak Šarūno, daugelis iš pradžių skeptiškai vertino japoniško sodo idėją. Tik patys artimiausi jį palaikė. „Spėju, kad gelbėjo žemaitiškas būdas. Jis vertė eiti tolyn. Taip žingsnis po žingsnio ir pasiekiau užsibrėžtą tikslą. Skeptikai nebeturi, ką pasakyti, – sakė pašnekovas. – Net nepastebėjau, kaip užaugo dukros. Jos gyvena Europoje, turi savo svajonių. Gyvenimas susiklostė taip, kad su buvusia žmona pasukome skirtingais keliais. Su dabartine antrąja puse Gražina puikiai papildome vienas kitą, padedame vienas kitam.“

Ištvermingiausi savi augalai

Šarūnas prisiminė, kaip būdamas moksleivis sodindavo pušis. Tai buvo privaloma popamokinė veikla. Dabar jam smagu matyti kažkada paties sodintus ošiančius pušynus.
„Pagrindiniai augalai mūsų sode yra Lietuvos miškų medžiai ir krūmai. Augalai iš Japonijos – tik akcentai. Kai kurie iš japoniškų augalų neištveria lietuviškos žiemos ir vėjo. Jų vietoje atsiranda Lietuvoje augantys medžiai ir krūmai. Beje, kai kuriuos jų labai pamėgo kiškiai, stirnos, elniai, briedžiai. Stengiamės prieš žiemą juos aprišti, tačiau ne visada pavyksta. Todėl nori nenori augalų sąrašas keičiasi“, – sakė pašnekovas.
Jis džiaugiasi, kad 2007 m. liepą su Japonijos meistru HajimeWatanabe suderino darbų pradžią. Rugpjūčio mėnesį Anapilin išėjo Šarūno tėtis, o rugsėjo mėnesį jį pakeitė Watanabe. „Iš tėčio mokiausi vienų dalykų, iš Watanabe – kitų. Nuo jų abiejų sklido vidinė ramybė. Mane žavi žmonės, kurie moka valdyti emocijas“, – sakė japoniško sodo įkūrėjas. Jis įsitikino, kad principas, kas turi įvykti, vis tiek įvyks, veikia. Dėl to jaudintis neverta. Kitas dalykas – kantrybė. „Mes dažniausiai norime greito rezultato. O kuriant sodą reikia gana ilgai jo laukti. Ne viskas išeina iš karto. Gamta, stichija bando mūsų kantrybę. Japonų patarlė sako: „Reikia turėti kantrybės trejus metus sėdėti ant uolos, kad ją sušildytum.“

Pakerėjo ramybė

Pradėjus sodo kūrimo darbus, Šarūnui ne kartą teko lankytis Japonijoje. Ten, pasak jo, visas gyvenimas atrodo taip, tarsi būtum atsidūręs kitoje planetoje. „Daug metų japonai buvo užsidarę nuo pasaulio. Aplankiau ne vieną jų sodą. Ypač patiko nedideli, kur mažai lankytojų. Jie šiltesni. Stebi pešiojančius pušų spyglius, karpančius, formuojančius augalus japonus ir apima ramybė. Visas darbas vyksta be jokio skubos. Yra medžių, kurie formuojami 500–600 metų. Mums tai sunkiai suvokiama. Bet tokie medžiai – meno kūrinys, skulptūra. Dirba dviese – žmogus ir medis, žmogus ir gamta“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Paklaustas apie klaidas, kurių nekartotų, jis tikino, kad nė vienas neišmoko važiuoti dviračiu, nuo jo nenugriuvęs. Pasak užsispyrusio žemaičio, jei nori išmokti kažko, turi griūti, keltis ir veržtis tolyn. Tokia yra kelionė. Vakar dienos nėra. Svarbu turėti svajonę ir ją paversti gyvenimo tikslu. Šarūnas žino, kad jo sodo kūrimas neturi pabaigos. Svarbiausia yra procesas, mokymasis.
„Jei pavargstu, važiuoju į mišką atsigauti, pasisemti idėjų. Gamta pati sukuria šedevrus. Tik arba juos matai, arba dar nesugebi įžvelgti. Kai reikia daugiau jėgų, turiu atsidurti kalnuose. Sode labiausiai atsigaunu dirbdamas ekskavatoriumi. Juk mano diplome neįrašyta, kad to negaliu daryti“, – linksmai kalbėjo pašnekovas. Pasak jo, 16 ha – tai daug, net labai daug. Bet jis tiki, kad duodama tokia našta, kokią gali pakelti.

Rėmėjai ateina patys

Kartais aplinkiniai klausia, ar Šarūnas nepavargo. Jis linksmai atsako: „Juk aš neinu į darbą, keliuosi, kada noriu, dirbu ir ilsiuosi taip pat, kada noriu.“ Vis dėlto kurti japonišką sodą – nelengvas užsiėmimas, reikalaujantis didelio atsidavimo, daug fizinio darbo ir pinigų. Reikia technikos akmenims atsivežti, nemažai kainuoja ir iš Japonijos parsisiųsti augalų, kurių nėra Lietuvoje. Sodo priežiūra taip pat reikalauja nemenkų išlaidų. „Rėmėjai mus susiranda patys – skirti lėšų sodui kurti panoro ne viena stambi lietuviška įmonė. Paremia, kas kuo gali – statybinėmis medžiagomis, trąšomis, augalais, jų priežiūros priemonėmis, įrankiais“, – sakė dažnai verslininku vadinamas vyras. Visai neplanuotai parke atsirado bonsų sodas. Tai japonų rėmėjų dovana. Prieš šešerius metus savo projektą Š.Kasmauskas pristatė Tokijyje. Jau po dviejų savaičių į Lietuvą buvo išsiųstas pilnas bonsų jūrinis konteineris. Šio krovinio vertė siekė 2 mln. litų. Dosnūs japonai tuokart teisinosi negalintys paremti pinigais, tačiau norintys dovanoti medelių.

Lankytojų vis daugėja

Pradėjus sodinti pirmuosius medžius ir vežti akmenis, žinia apie kuriamą didžiausią Europoje japonišką sodą kaipmat pasklido. Iš pradžių į atokų kaimą atvažiuodavo smalsuoliai. Lankytojai patys sodo šeimininką ėmė raginti rinkti pinigus už įėjimą. Nors padaryta tik apie trečdalį japoniško sodo kūrimo darbų, bet jis jau tapo vienu iš labiausiai lankomų objektų pajūryje. Š.Kasmausko japoniškas sodas įtrauktas į turistinius maršrutus. Čia atvyksta žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Ypač gausiai atvyksta latvių. Kaimynai dažniausiai atvyksta grupėmis autobusais. Vasarą japoniškame sode per dieną apsilanko daugiau nei 500 žmonių. „Lankytojų srautus tenka reguliuoti, nes nesinori, kad vienu metu sode būtų per daug žmonių. Svarbiausia, kad čia atvykęs svečias galėtų pabūti ramybėje, pajusti ryšį su gamta, atsipalaiduoti ir pamąstyti. Sulaukiame nemažai padėkų iš ligotų žmonių, kurie teigia, kad čia pabuvę pasijunta geriau“, – pasakojo sodo įkūrėjas.

Nuo patiekalų iki origamio

Norint sutvarkyti ir apsodinti visą 16 ha plotą, prireiks dar ne vienų metų. Greta sodo jau kyla pastatai, kuriuose bus galima apsistoti, žadama atidaryti ir japoniškų patiekalų restoraną, kuriame gamins iš Japonijos atvykę virtuvės meistrai.

„Ateityje japoniškame sode planuojama pristatyti ir japonišką kaligrafiją, origamį, kitus tradicinius menus. Jau dabar čia rengiamos arbatos gėrimo ceremonijos, mokoma, kaip auginti ir prižiūrėti bonsus“, – vardijo Š.Kasmauskas. Jis sakė, kad kasmet rengia bent po vieną japonišką renginį. Šiemet, gegužės 28 d., pasirodys japonų grupė „Reika“, liepos 23 d. vyks japoniškas festivalis. Motinos dienai sodas pasidabina sakurų žiedais, paskui pradeda skleistis azalijos. Visuose renginiuose visada dalyvauja ir Japonijos ambasados atstovai. Vis dėlto pats Š.Kasmauskas nesureikšmina fakto, kad jo sukurtas sodas tapo Japonijos kultūros centru Lietuvoje.