Redakcijos archyvo nuotr.

„Kaimynė atidavė jurginų gumbus su daigais. Norėčiau žinoti, kokia žemė tinka šioms gėlėms, kada ir kaip jurginus reikia sodinti bei prižiūrėti?“ – klausia Violeta.

Atsako dr. Jadvyga Janina Čaplinskienė.

Jurginai blogai auga žemuose, šaltuose, šlapiuose ar užpelkėjusiuose sklypuose. Gruntinis vanduo neturi pakilti aukščiau kaip 60–70 cm. Aukštiems ir trapiems stiebams pavojų kelia vėjai, ypač šalti šiaurės ir stiprūs rytų ar šiaurės rytų. Kadangi jurginai šviesamėgiai, gėlių negalima sodinti arti didelių medžių, ypač lapuočių, kurie sudaro pavėsį ir nualina dirvą.
Saulė augalus turi apšviesti ne mažiau kaip 8 valandas per dieną. Būtų idealu, jei per patį vidurdienį gėlės atsidurtų nedideliame pavėsyje. Daugumos veislių žiedai saulėkaitoje išblunka, bet yra ir tokių, kurie tampa ryškesni ir spalvingesni.

Skirtingai nuo daugelio kitų gėlių, jurginus galima ilgiau auginti vienoje vietoje. Dirvai jie nėra reiklūs, tačiau tinkamiausi purūs, šilti, vandeniui ir orui laidūs, tačiau drėgmę sulaikantys dirvožemiai. Jurginai mėgsta priemolio ir molio bei priesmėlio dirvas. Sunkią molio žemę galima pagerinti smėliu, durpėmis, kompostu. Į lengvą reikėtų pridėti velėninės žemės, molio, komposto.
Jurginus galima tręšti organinėmis arba mineralinėmis trąšomis. Kartais jos naudojamos kartu. Jei turime organinių trąšų, jurginams skirtą žemę iš rudens reikia giliai (25–30 cm) suarti arba sukasti, įterpiant apie 10 kg į kv. m perpuvusio mėšlo ar komposto. Tinkamai paruoštas ir gerai perpuvęs kompostas – puiki trąša, kartais jo visiškai užtenka, kad jurginai būtų aprūpinti maisto medžiagomis visam augimo sezonui.

Jei organinių trąšų neturime, tręšiame pavasarį. Pagrindiniam tręšimui labiausiai tinka kompleksinės trąšos su nedideliu azoto kiekiu. Mineralinių trąšų pasiūla didelė, tačiau nėra skirtų specialiai jurginams. Pavasarį paprastai naudojamos kompleksinės trąšos, kurių sudėtis apie 10–10–15(20) NPK, į kv. m beriant 20–80 g (priklausomai nuo dirvos derlingumo). Dalis augintojų renkasi bulvėms skirtas trąšas.

Jurginų gumbai sodinami į šiltą ir gerai išdžiūvusią žemę. Į šaltą žemę pasodinti gumbai toliau „miega“. Jei jie sveiki, nėra ko bijoti. Dirvai sušilus, pradės leisti šaknis, kartu – ir daigus. Blogai būna, kai dirva ne tik šalta, bet ir šlapia. Todėl geriau gumbus pasodinti vėliau, negu juos supūdyti.

Antroje gegužės pusėje, kai praeina šalnų pavojus, sodinami sudaiginti šakniagumbiai. Vėliausiai (birželio pradžioje) sodinami įsišakniję auginiai. Iki Joninių pasodinti jurginai dar gali džiuginti žiedais. Pasak patyrusių augintojų, paskutinis terminas – liepos 15 d. Žinoma, šitaip elgiamasi tuomet, kai tenka išsaugoti kokius nors ypatingus, vėlai įsigytus gumbus.
Jei gumbas normalus, sveikas, duobutėje sodinamas vienas. Jei gumbai silpni – rekomenduojama vienoje duobutėje pasodinti 2–3. Šakniagumbis padedamas taip, kad augimo pumpuras būtų viršuje ir šalia įsmeigto kuoliuko. Pasodinus suformuojama lėkštės formos duobutė, kad saulė greičiau įšildytų dirvą ir laistant nenutekėtų vanduo. Jurginams augant, žemė apie juos nuolat apkaupiama, todėl rudeniop apie stiebą susiformuoja kauburėlis, saugantis gumbus nuo perteklinio vandens, o stiebo pamatą – nuo pašalimo, kai prasideda pirmosios šalnos.