Scanpix nuotr.

Bebrų ir stirninų pavasarinis pasilabinimas nekelia ypatingo džiaugsmo sodybų ir miškų savininkams. Pastarieji rūstauja ant laukinių kaimynų dėl nugraužtų medelių ir laužomų sodinukų. Geriausiai apsisaugoti nuo netikėtų įsibrovėlių pavyksta tada, kai žinoma, ko iš jų galima tikėtis. Taigi verta pasidomėti šių gyvūnų gyvensenos įpročiais.

Galanda kaplius

Toli nuo vandens telkinio, savo gyvenamosios vietos, bebrai paprastai nekeliauja. Bet jeigu šalia teka upelis, yra iškastas melioracijos kanalas ar plyti pamiškės raistelis – keli šimtai metrų bebrui jokia kliūtis. Ir visai nesvarbu, ar žiema šalta, ar pošiltė, ar vandens telkinys padengtas ledo šarvu, ar neužšąlęs, bebrai visą šaltąjį metų laiką minta atsargomis, kurias būna sukaupę rudenį. Tai šakų žievė ir plonesnės jų viršūnės, ūgliai. Galima spėti, kad keletą mėnesių graužus vandenyje išmirkusią žievę iš tiesų panūstama šviežienos. Būtent tuo ir paaiškinamas pavasarinis bebrų aktyvumas –noru užkrimsti gryname ore esančios žievės.

„Antpuolis“ gali prasidėti net vasario antroje pusėje. Tačiau kovo pradžioje tai yra įprastas reiškinys. Tuomet kelių šimtų metrų atstumu nuo bebravietės pasodinti medeliai tampa aštriadančių pagunda. Bebrai mėgsta ir natūraliai derančius mūsų tradicinius augalus, ir egzotiškus sodinukus. Juos vilioja ir karklai, ir drebulės, ir berželiai, ir lazdynai, ir alksniai, net ąžuoliukai. Tiesa, pastarieji dažniausiai pasirenkami ne maistui, o dantims pagaląsti. Kadangi bebrų kapliai, kurių viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose yra po du, nuolat auga, grauždami kietą maistą šie vandens graužikai juos aštrina.

Graužia nesirinkdami

Vidinė kaplių pusė šiek tiek minkštesnė nei išorinė, tad graužiant ji dyla greičiau. Kadangi vidinis dantų paviršius nuolat plonėja, jie būna aštrūs kaip kalto ašmenys. Spėjama, kad kieto medžio, pavyzdžiui, ąžuolo graužimas daugiau susijęs su geros darbinės būklės palaikymu. Tai bebrui – it sportas. Dažnai senas gražus ąžuolas nenugraužiamas tiek, kad nuvirstų. Jis tik apgraužiamas, arba apžieduojamas, ir paliekamas. Tačiau to pakanka, kad medis nudžiūtų.

„Jeigu turite gražų žilvitį, karklų krūmą, drebulę ar net egzotiškų sodinukų, pasirūpinkite jų apsauga. Bebrus vilioja ne tik dekoratyviniai augalai, bet ir vaismedžiai. Vienur jie nugraužia obelaites, kitur egzotiškus augalus. Geriausia priemonė jiems apsaugoti – aptverti vaizdo nedarkančiu tinklu, kurio galima įsigyti įvairaus rašto ir aukščio“, – sakė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas.

Nulenkė tinklą

Medžio kamieno tinklas neturėtų glaudžiai apjuosti, o jo akys negali būti pernelyg didelės. Kitaip bebras gali nepagydomai sužaloti medžio žievę. „Teko regėti, kaip bebras įveikė tinklo tvorelę, norėdamas pasiekti kultūrinių lazdynų krūmus. Eidamas jų link aštriadantis atsistojo ant užpakalinių kojų, priekinėmis letenomis atsirėmė į tinklą, nulenkė tvorą laikantį kuoliuką ir pasiekė tikslą. Taigi apsauga turi būti patikima, nes bebras išradingai moka įveikti kliūtis“, – sakė E.Tijušas.

Jeigu yra želdinių sankaupa, pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo medžioklei, protingiau būtų ne ant kiekvieno jų kamieno mauti tinklelį, o aptverti visą teritoriją dekoratyvine tinkline tvorele. Tačiau jos atraminiai kuolai privalo būti patikimi. Plonus medelių kamienus patikimai apsaugo kietos tamprios plastiko įmautės.

Netvindo miškų

Miškų savininkai rūstauja ant bebrų dėl jų statomų užtvankų, kurių sulaikomas vanduo užtvindo žaliuosius masyvus. Vien užtvankų ardymas neduoda apčiuopiamų rezultatų, nes jos netrukus būna atstatomos. Nepadeda ir bebrų išmedžiojimas, mat į jų vietą atkeliauja kitos šeimos.

„Šiaurės Amerikoje ir Skandinavijoje plačiai naudojami įrenginiai vandens lygiui bebrų patvankose pažeminti. Nauda ta, kad pažeminto vandens lygis tenkina ir žmogų, ir bebrą. Paprastai šie graužikai vandenį pakelia aukščiau, negu jiems reikia. Vandens lygis pažeminamas tiek, kad angos į bebrų urvus liktų po vandeniu. Priešingu atveju jie pastatys užtvanką kitoje to paties upelio vietoje“, – teigė Vilniaus universiteto docentas dr. Alius Ulevičius.

Atitinkamo skersmens

Vandens lygio žeminimo įrenginį sudaro vamzdžiai. Jie gali būti plastikiniai, asbocementiniai ar paprasčiausiai sukalti iš lentų. Vanduo į juos turi patekti iš apačios, tuomet nešmenys neužkimš vamzdžio. Vamzdžius darant iš lentų, apatinėje sienelėje kalami skersiniai tašeliai. Plastikinių ir asbocementinių vamzdžių apatinėje dalyje trimis eilėmis gręžiamos angos, o į tvenkinį įleidžiamas vamzdžio galas turi būti aklinai uždarytas ar aptvertas retu metaliniu tinklu, kad jo neužkimštų bebrai. Vamzdis turi būti ne trumpesnis kaip 5–6 m. Jo skersmuo turėtų būti ne mažesnis negu 20 cm. Tokiam įrenginiui ypač tinkami gofruoti plastikiniai 30 cm skersmens vamzdžiai, skirti vandens pralaidoms.

Vietoj vieno storo galima įtaisyti kelis plonesnius vamzdžius. Svarbu, kad dėl bendro jų pralaidumo užtvankoje žemėtų vandens lygis. Prie žemės vamzdis pritvirtinamas kuolais.

Apsaugo nuo užkimšimo

Montuojant minėtą įrenginį bebrų užtvankoje padaroma įduba, į kurią paguldomas vamzdis, o paskui vėl viskas kruopščiai užtaisoma. Į vandens telkinio dugno pusę įleisto vamzdžio galas užsandarinamas, o vandens paėmimo anga atveriama vamzdžio galo apačioje, į dugno pusę. Be to, ant vamzdžio galo uždedamas iš nerūdijančio plieno tinklo išlankstytas savotiškas „apynasris“, saugantis, kad angos neužkimštų bebrai ir įvairūs vandens srovės nešami stambūs daiktai. Vamzdį reikėtų gerai įtvirtinti, prispaudžiant, tarkim, stambiais akmenimis. Jis į vandenį turėtų būti įleistas tiek, kiek siekiama nuleisti užtvanką. Pavyzdžiui, naudojant 30 cm skersmens vamzdį ir jį įleidžiant į užtvanką per visą storį galima pažeminti vandens lygį apie 25–30 cm.

Žemiau užtvankos išvestas laisvasis vamzdžio galas turėtų būti bent kelių metrų ilgio, bet ne trumpesnis negu 1 m. Kuo jis ilgesnis, tuo geriau, nes mažėja grėsmė, kad bebrai jį užkimš. Šis galas taip pat turi būti pritvirtinamas kuolais. Pažeminus užtvankos vandens lygį iki nustatytos ribos, bebrų urvų angos neatveriamos ir jie nejaučia jokios grėsmės, todėl nepuola statyti naujų užtvankų. Norėdami pakelti vandenį, bebrai gali kiek norėdami didinti pagrindinę užtvanką, tačiau jo lygis nekils, nes vandens perteklius ištekės per vamzdį, įkastą į užtvanką. Taip gyvūnas apgaunamas“, – sako A.Ulevičius.

Patikimiausia – aptverti

Sodinukai nuo stirninų apsaugomi panašiai kaip ir nuo bebrų. Patikimiausia priemonė – aptverti. Dar galima ūglius aptepti repelentais ar apsaugoti medelius šoniniais plastikiniais ar vielos gaubtais, lotelių vėriniu ar plastikinėmis spiralėmis. Medelius galima aplinkui apkalti ir kuolais, kad žvėrys jų nepasiektų.

Tvoros aukštis, saugant medelius nuo stirnų, turi būti 1,5 m, o nuo elnių ir briedžių – 2–2,5 m. Aptverti reiktų vertingus ąžuolo, uosio, klevo, selekcinės drebulės ir pušies želdinius. Berželių ir juodalksniukų galima neaptverti, nes gyvūnai jų beveik nepažeidžia.

Elniniams žvėrims atbaidyti naudojami ir repelentai. Tačiau parankiausia medelį apvilkti plastiko įmaute. „Stirninai ragams valyti dažniausiai pasirenka 90–130 cm aukščio sodinukus. Tokius labiausiai ir reikia saugoti. Žemesni ar aukštesni medeliai stirninų ragams valyti netinkami“, – priminė E.Tijušas ir pridūrė, kad žmogus, prisiėmęs atsakomybę reguliuoti žvėrių skaičių, kartu turi užtikrinti gamtos harmoniją – ir išlaikydamas gyvūnų populiaciją, ir saugodamas savo interesus, ir nekenkdamas kitoms gyvūnų ar augalų rūšims.