Sūnų Deimantą ir dukrą Auksę Karpavičiai augina Buktos miško pašonėje. R. Kazakevičienės nuotr.

Beveik 20 metų savo išskirtinę sodybą prie Buktos miško (Marijampolės sav.) puoselėjantys Oksana ir Vaidas Karpavičiai teigia, kad svarbiausi dalykai – nuoseklus darbas ir meilė gamtai. Kaime gyvenanti šeima nelaiko gyvulių ar paukščių, nors jų sodybos valdos užima hektarą žemės.

Gaudo lūšį

Gamtos fotografo Vaido diena dažniausiai prasideda kitaip nei daugumos žmonių. Vyras keliasi anksti ryte ir eina fotografuoti miško gyventojų, nes tokiu paros metu jie būna aktyvūs. Buktos miškas ribojasi su Žuvinto aukštapelkėmis, teritorijos turtingos – daug upelių, šlapynių, kuriose gausu paukščių, žvėrelių, vabalų. Tačiau miškininkui ir fotografui įdomiausi – laukiniai gyvūnai. „Neturiu gyslelės fotografuoti gražių peizažų, daryti augalų, gėlyčių, kankorėžių, vabaliukų nuotraukas – irgi ne man. Aš fotografuoju laukinius gyvūnus. Nedaug jau liko nepatekusių į mano objektyvą. Dar nepavyko pagauti lūšies. Anksčiau maniau, kad, norint padaryti įdomių kadrų, reikia važiuoti labai toli, bet paskui suvokiau, kad, turint noro, užsispyrimo, kantrybės, viską galima rasti čia, savo miške “, – tikino pašnekovas.

Negali judėti

Medžiodamas fotoaparatu Vaidas įgijo patirties, jis gerai pažįsta mišką, žino, kur medžiotojai žvėrims papila maisto ir kur išalkę jie būtinai užsuks. Vakare vyras fotografuoja briedžius. Žino, kokiais takais vaikšto šernai, dažnai girdi, kaip jie už medžių vaikščioja. Gamtos fotografui tenka būti labai kantriam, tūnoti tyliai, išlaukti brūzgynuose, kol žvėrys išeis į atviresnę vietą, bus nuo jo už kokių 100–200 metrų. „Jeigu neiškentęs pradedu krutėti, miško šeimininkai mane labai greitai „suranda“. Tada nieko neišeina. Esu fotografavęs nemažai ir paukščių jų slėptuvėse“, – įdomius susitikimus su miško gyventojais prisiminė V.Karpavičius. Stumbrų, danielių fotografuoti kartą per metus jis važiuoja į Panevėžio kraštą. „Laukinė gamta… Kas gali būti gražiau. Tik nuo mūsų priklauso, kokia ji ir kiek jos“, – teigė Pabuktės sodybos šeimininkas.

V. Karpavičiaus nuotr.

V. Karpavičiaus nuotr.

Įsikūrė pamiškėje

Iš Marijampolės kilęs ir daugiabutyje užaugęs Vaidas vaikystėje mėgdavo stebėti paukštelius prie Šešupės, gal todėl paskui jaunuolis pasirinko miškininkystės studijas. Savo sodybą Pabuktės kaime V.Karpavičius įkūrė plikame lauke, kuriame jo žmonos Oksanos tėvai ganydavo karves. Rūpintis nuosavu lizdu jis ėmėsi dar būdamas viengungiu, kai pradėjo dirbti girininko pavaduotoju Buktos girininkijoje. Jaunas vyras pirmiausia pastatė ūkinį pastatą. „Pirmame aukšte įrengiau virtuvėlę, pastačiau lovą ir pradėjau gyventi. Vėliau palėpėje įrengiau kambarius“, – kūrimosi detales prisiminė auksinių rankų meistras. Ir žmoną jis parsivedė į laikinus namus, čia gyvenant pasaulį išvydo pirmagimis sūnus. Spartinti statybų tempus Vaidui trukdė noras viską pasidaryti kuo rūpestingiau, tvirčiau. „Daug ką padariau savo rankomis. Ne tokios buvo algos, kad būčiau galėjęs samdyti profesionalius meistrus – statybininkus“, – aprodydamas medinius statinius pasakojo sodybos šeimininkas. Jam padėjo ir šalia gyvenantys uošviai, broliai, draugai.

V. Karpavičiaus nuotr.

V. Karpavičiaus nuotr.

Sienas nuplauna pats

Pagrindine statybine medžiaga šeimininkas visada laikė medį, tačiau karkasinio gyvenamojo namo lauko sienas nusprendė apdailinti ne medinėmis, o vandeniu lengvai nuplaunamomis plastikinėmis dailylentėmis. Kaip pats sako, kad nereikėtų dažnai perdažyti lauko sienų. „Apsvarstęs nusprendžiau, kad plastikinės lentelės bus praktiškiau ir paprasčiau. Per 15 metų reikėjo tik du kartus rimčiau nuplauti. Viskas labai paprasta: tereikia šepečio, didesnio indo vandens ir geriausio išradimo – ilgų kopėčių. Kai virš galvos plauni, tai dar kartu išsiplauni ir plaukus, nes vanduo varva žemyn“, – linksmai patirtimi dalijosi Vaidas. Oro tarpus tarp sienų jis pripildė mineralinės vatos, palėpes iškalė rąsteliais. „Kai noriu patingėti, žmona paragina. Taip ir judam. Svajonės niekada nesibaigia. Tik vieną įgyvendinai, jau gimė kita. Dabar Oksana nori terasos su gražiu vaizdu prie namo. Praėjusią vasarą jau pasistatėme karkasą, nusipirkome grindlenčių, padarysime turėklus ir jau galėsime šią vasarą terasoje gerti arbatą“, – planais dalijosi Vaidas.

V. Karpavičiaus nuotr.

V. Karpavičiaus nuotr.

Verslo neplanavo

Gražią sodybą prie miško, kurią puošia puoselėjami dekoratyviniai medžiai ir krūmai, vandens tvenkiniai su auksinėmis žuvelėmis, tilteliai, lauko skulptūros, netrukus pastebėjo vestuvininkai. Atvykę ne tik fotografuodavosi jaukiose erdvėse, bet ir susėsdavo pailsėti pavėsinėse. Taip kartą sodybos šeimininkai išgirdo vienų svečių norą, kad visai būtų gerai, jeigu galėtų pasilikti švęsti. Tuomet Vaidas ėmėsi statyti pobūvių salę. Ją pritaikė šiltajam metų periodui. O pirmajame jų sodybos name įrengė viešbutuką svečiams. „Palyginti su ankstesniais metais, dabar užsakymų labai nedaug. Lietuviams reikia vilų, dvarų, pirčių ir taip toliau“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad pas juos viskas labai paprasta. Be to, Marijampolėje per pastaruosius metus atsirado net trys labai gražūs parkai, todėl net ir atvažiuojančiųjų fotografuotis ne itin gausu. Tiesa, atvėrus sodybos vartus vestuvininkams, per ketverius intensyvaus verslo metus atsipirko investicijos į pokylių salę. Tačiau sutuoktiniai pajuto, kad savaitgalius mieliau leisti su savo vaikais, o ne išsiųsti juos pas senelius. Tad sodyboje dabar vis dažniau leidžia laisvalaikį, švenčia šeimos nariai, giminės, artimi draugai.

V. Karpavičiaus nuotr.

V. Karpavičiaus nuotr.

Sutapo svajonės

Sutuoktiniai Karpavičiai apie juos į šeimą ir atokią sodybą suvedusius kelius mąsto skirtingai. Oksana tiki žmogui skirtu likimu. Ji nenorėtų gyventi mieste. Užaugusi Pabuktės kaime gražiai tvarkomoje tėvų sodyboje, sako, ilgai neištvertų be žalumos. Vaido manymu, ne viską lemia likimas, reikia jam padėti, tada ir Dievas padės. „Jeigu būčiau sėdėjęs girininkijoje ir laukęs, kada ateis Oksana, abejoju, ar jinai būtų atėjusi“, – linksmai svarstė savo žmoną idėjų varikliuku vadinantis vyras. Pirmą kartą girininko pavaduotoju dirbęs Vaidas Oksaną pamatė, kai jai tebuvo 14 metų. Jų pažintis tęsėsi Želsvos pagrindinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelyje, kuriam jaunasis miškininkas ir vadovavo. Jie susituokė, kai Oksana baigė verslo vadybos studijas Marijampolės kolegijoje ir padirbėjo Vilniuje. „Visada mėgau gamtą, gal todėl ir vyrą miškininką gavau. Mane patraukė stipri Vaido asmenybė. Patiko, kad jis yra atsakingas, tvarkingas, darbštus ir geras“, – vardijo gyvenimo kaimo sodyboje nepeikianti dviejų vaikų mama. Jos laisvalaikio pomėgiai – gėlynai, sodybos aplinkos priežiūra, daržas, šiltnamis ir daugybė kitų moteriškų veiklų.