15min. nuotr.

Galima svajoti, kiek širdis geidžia, apie ypač gražius ir retus augalus savo kieme, tačiau jie lepūs, neatsparūs šalčiui.

Pagal augalų atsparumą šalčiui Lietuva yra skirstomos į zonas. Vilniaus kraštas – 4 zona, Vidurio Lietuva – 5 zona, pajūris – 6 zona. Tai reiškia, kad Vakarų Lietuvoje galime auginti lepesnius, šiltesnių kraštų augalus, tačiau yra ir kitų niuansų, kuriuos verta žinoti.

Šilčiau, bet gali žūti

Sandra Kanapeckaitė, rengianti kraštovaizdžio projektus ir Vakarų Lietuvoje, teigė, kad pajūryje pavasaris prasideda dviem savaitėm vėliau nei Rytų Lietuvoje. „Pavyzdžiui, pavasarį pirmieji žiedai skleidžiasi vėliau, tad planuojant pavasario sėją reikia tai turėti omenyje. Ruduo taip pat užsilaiko. Dėl jūros įtakos tikrosios baltos žiemos gyvenantieji prie Baltijos mato nedaug, sniegas iškrenta ir po dienos kitos greitai ištirpsta, – sakė pašnekovė. – Šiek tiek gilyn į rytus klimatas jau keičiasi: kai Kretingoje – pusnys, Klaipėdoje – patežęs sniegas. Čia ir yra kita medalio pusė: nors didelių šalčių augalai nepatiria, dažnai jie būna neapsaugoti po sniego patalu, todėl šaltesnę dieną gali nukentėti.“ Specialistė priminė, kad kaitri pavasario saulė – didysis pavojus, nuo kurio nukenčia visžaliai augalai. Pasak kraštovaizdžio architektės, jei kokį lepesnį šviesamėgį augalą pasodinsime vėjuotoje pietinėje pusėje, žiemą atodrėkis veikiausiai ištirpdys sniegą, atėjus šaltukui pakaitins saulė, ir augalas gali žūti. Todėl lepesnius augalus kartais verta sodinti šiaurinėje pusėje, kur jie nepatiria tokių atodrėkių ir įšalų.

Reikia saulės

Daugiametes gėles auginanti Rasa Laurinavičienė teigė, kad įtakos jų augimui, žydėjimui turi ir vėsesnės pajūrio vasaros, palyginant su kita Lietuvos dalimi. Augalams reikia saulės spindulių, kad jie pražystų ar subrandintų sėklas, todėl, pavyzdžiui, miskantai savo šluoteles išleidžia gerokai vėliau nei Rytų Lietuvoje. Specialistė teigė, kad šiuo požiūriu sąlygos panašios į Olandijos, kur klimatas švelnesnis, tačiau augalai sužydi vėliau nei mūsų sostinėje.
R.Laurinavičienė teigė, kad Klaipėdoje, Palangoje ir kitose palei jūrą esančiose vietose dirva gana skurdi, o oras prisotintas druskų, tad reikia rinktis augalus, kuriems šie veiksniai tinka. „Lengviau išvardyti tuos augalus, kuriems tai patinka, nei tuos, kurie nepakantūs skurdžiai žemei ir druskingam orui, – juokėsi specialistė. – Pažiūrėkime į natūraliai tose vietovėse augančius augalus ir prisitaikykime sukultūrintus jų variantus, pavyzdžiui, pajūrinę balžą, zundą. Selekcininkai išvedė ne vieną gražią šių augalų veislę.

Tinka rožėms

Gėlininkė sakė, kad toliau nuo jūros, kur užsilaiko pusnys ir žemė derlingesnė, pavyzdžiui, Kretingoje ir aplinkiniuose kraštuose, panašiai nutolusiuose nuo jūros, švelni žiema leidžia auginti daug nuostabių augalų. R.Laurinavičienė mano, kad šie kraštai puikiai tinka įvairioms rožėms, ir norėtų, kad čia jų būtų auginama daugiau. Šiuose kraštuose net vijoklinės rožės gali vešėti. Kitose Lietuvos dalyse retas gėlininkas ryžtasi jas auginti, nes jas būtina labai rūpestingai dengti. Jei spusteli didesni šalčiai, negelbsti ir tai – augalai stipriai apšąla.

Skiriasi dirvožemis

Švelnesnis jūrinis klimatas tinkamas įvairiems žoliniams augalams, su kuriais nesunku sukurti vietos įkvėptą sklypo dizainą, su užuominomis į jūrą ir kopas. Pasak R.Kanapeckaitės, svarbu atsižvelgti į individualią situaciją. Jei sodyboje yra kalva, pietiniame šlaite kitoks dirvožemis nei šiaurinėje papėdėje. Viršuje ir pietuose žemė sausesnė, ne tokia derlinga, šiauriniame šlaite – šlapiau, dirvožemis derlingesnis. Tai matoma ir rudenį, pažiūrėjus į suartus laukus: ant kalvos dirva blyškesnė, daubose – tamsesnė.

Gyvatvorė geriau už akliną sieną

Vėjai pajūryje stipresni ir dažnai kitų krypčių nei Rytų Lietuvoje. Todėl miskantus sodinti kaip žiemos puošmeną, pasak R.Laurinavičienės, nereikėtų, nes vėjas gali nupešioti jų šluoteles ir jie žiemą praras dekoratyvumą, atrodys neišvaizdžiai. Jei sklype vyrauja stiprūs vėjai, kraštovaizdžio architektė pataria sodinti vėją sulaikančių augalų juostas – gyvuosius atitvarus, nesvarbu, ar Rytų, ar Vakarų Lietuvoje gyvenama. Gyvatvorės daug geriau nei aklinos iš akmenų ar plytų išmūrytos sienos, nes vėjas atsimuša į akliną sieną, kyla į viršų ir krenta žemyn. Prie aklinos sienos augantys augalai gali nukentėti. Gyvatvorė vėją sušvelnina, todėl oro cirkuliacija išlieka ir sukuriamas palankus mikroklimatas. S.Kanapeckaitė užuovėjų juostoms iš spygliuočių patarė rinktis egles, tujas, puskiparisius, o iš lapuočių – sedulas, kaulenius, ligustrus, forsitijas, lanksvas.