Lina ir Aivaras kuria poilsio oazę ne sau, o draugams. Asmeninio archyvo nuotr.

Radviliškio rajone, Panekelpių kaime, jauna pora Lina ir Aivaras Rimkai kuria sodybą, kurioje galima būtų bent trumpam pasislėpti nuo rutinos ir pasisemti naujų jėgų.

Atiteko draugams

Jaunajam ūkininkui Aivarui vasarą – pats darbymetis. Vos pavyksta kvėptelėti nuo lauko darbų, ką jau kalbėti apie ramų poilsį gamtoje prie tvenkinio, senoje sodyboje. Ją prieš gerą dešimtmetį nusipirko kaip priedą prie dirbamos žemės. Sena sodybvietė su apgriuvusiais pastatais patraukė savo erdve, didžiuliu sodu, tvenkiniu ir šimtamečių liepų alėja.

Iš pradžių neplanavo ypatingų darbų ir investicijų, tiesiog nutarė šį mielą širdžiai kampelį pasilikti sau, kad po darbų galėtų atsikvėpti, pabūti su draugais. „Užtvenktas upelis suformavo natūralų vandens telkinį su lelijomis, todėl vienas iš maloniausių užsiėmimų – tiesiog sėdėti ir grožėtis nuo kalnelio atsiveriančiu dviejų upių santakos vaizdu“, – dalijosi mintimis Lina, paklausta, kas jai labiausiai patinka sodyboje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau laiko pabūti šiame gamtos kampelyje nuolat stigo, todėl sodyba mielai naudodavosi draugai. „Puoselėjome norą čia įkurti sau poilsio oazę, kad galėtume atsikvėpti ir pailsėti, bet atsitiko taip, kad pradėjome ja dalytis su draugais, – pasakojo sodybos šeimininkė. – Tiesą sakant, ne mes pradėjome kviesti žmones, o tiesiog jie pamatė šią vietą ir pradėjo prašytis į svečius.“

Svirno kelionė

Vienas iš sodybą puošiančių namelių – senas svirnelis – į sodybą atkeliavo iš kito krašto. „Tėvukas įvertino, kad rąstai dar geri, susiradome žmogų, kuris pardavinėjo ardomą sodybą, išsirinkome ir atsivežėme, – pasakojo Aivaras. – Pats tokio pastato ardymo procesas nėra kažkuo ypatingas, tiesiog darbininkai sužymėjo visus rąstus ir tuomet jį išardė. O šioje vietoje išdėliojome akmenis, išpjovėme naujus apatinius vainikus, nes senieji buvo supuvę, po truputį surinkome svirnelį, aptašėme, kiek reikėjo. Išardėme per dieną, o surinkti reikėjo savaitės.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak ūkininko, prieš daugiau kaip dešimt metų tokių pastatų perkėlimas apsimokėjo ne vien finansiškai. „O dabar labai sunku surasti tokių gerai išsilaikiusių tradicinių lietuviškų pastatų, dažniausiai jie būna perdažyti ar apkalti lentomis. Pats pervežimo procesas nėra sudėtingas, jis priklauso nuo to, kokios būklės yra pastatas. Be to, toks senas svirnas turi privalumų –jau nesės kaip naujas rąstinis, kai būna sunku ir langus, ir duris įdėti.“

Svirnas, arba klėtis, – tai pastatas grūdams, miltams, mėsai, buities daiktams, ūkio padargams sukrauti. Rašytiniuose šaltiniuose jis minimas nuo X a. pradžios. Vis mažiau tokių tradicinių lietuviškosios architektūros pastatų lieka mūsų šalyje. Paprastai jie buvo statomi iš apvalių, tašytų, pjautų eglės arba pušies rąstų, suręstų į sąsparas arba suleistų į lygias kertes. Nuo žemės buvo pakeliami ant medžio trinkų arba ant akmenų, statomi naudojant tik kirvį. Senųjų namų ir klėčių sienojai iš vidaus dažnai buvo aptašomi kirviu, nuobliuojami. Luboms ir durims senovėje naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Tik XIX a. antrojoje pusėje imta naudoti tašytus arba pjautus rąstus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Keliantis į vienkiemius medinius trobesius buvo nesunku išardyti ir vėl surinkti naujoje vietoje. Tuo būdu perkelta nemažai senųjų svirnų ir namų. Pamatus senesnės statybos pastatuose atstojo rentinio kampuose padėti akmenys. Tarpai tarp jų užpilami žemėmis, apiplūkiami moliu, suformuojami pašaliai.

Iš kito kaimo į Panekelpius atkeliavusiame ir naujam gyvenimui prikeltame svirne sodybos šeimininkai įrengė pirtelę. Pasikaitinus joje galima pukštelėti į tvenkinį.

Liepų alėja

Apie tris hektarus užimančiame sode gausu vietos renginiams lauke. Sportą mėgstantieji gali pasirungti paplūdimio tinklinio aikštelėje, pakankamai erdvės kitiems lauko žaidimams. Sodo gale, šimtamečių liepų alėjos pašonėje, įrengta akmenimis grįsta laužavietė, kviečianti vakaroti prie laužo ir mėgautis ypatingais patiekalais.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš pagrindinių sodybos turtų šeimininkei Linai kelia ir galvos skausmą. Nuostabi šimtamečių liepų alėja sukuria nepakartojamą įspūdį – tarsi atsiduri fantastiniame filme. Besileidžiant saulei paskutinių spindulių nutvieksta medžių ūksmė tampa pasakų šalies vieta, kur, rodos, slepiasi įvairiausio plauko paslaptingi miško gyventojai. „Medžiai labai seni, tai sukame galvą, kaip senas liepas pakeisti jaunomis“, – pripažino šeimininkė.

Ūkininkas, žirgų augintojas Saulius Pužauskas – vienas iš pirmųjų poros draugų, prieš daugiau nei dešimtmetį „įsiprašiusių“ į šį nuostabų gamtos kampelį. Tuomet jis ieškojo erdvės kasmetiniams giminės susitikimams. „Kai pirmą kartą čia susitikome, kitos vietos jau nebeįsivaizduojame“, – sakė Saulius. Jį nudžiugino šeimininkų sprendimas išplėsti ir svečiams pasiūlyti didesnę erdvę. Taip vietoje seno kluono atsirado tikri svečių namai. Kluono pirmame aukšte – į sodą atsiverianti minimalistiniu stiliumi įrengta salė su židiniu, kompiuterine ir garso įranga. Salė lengvai pritaikoma renginiams iki 25 asmenų ir didesnėms šventėms, sujungiant salę su kluono terasa. Erdvi virtuvė su buitine technika, praustuvai ir dušai, tualetas. Antrame pastato aukšte įrengta dešimt vietų miegoti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mintis seną kluoną paversti svečiams skirtu pastatu kilo Aivarui. Tuomet jis kreipėsi į architektą Liną Žičkį, kurio architektūriniai sprendimai padėjo sukurti jaukią ir paprastą erdvę nenutolstant nuo lietuviškų tradicijų.

Laukia svečių

Kol kas Aivaras dar neapsisprendė, ką daryti su likusiu nerenovuotu gyvenamuoju namu. Itin užsiėmęs ūkininkas neslėpė, kad jam gana sudėtinga rūpintis sodyba. „Tai žmonos užsiėmimas, jos kūrybinės dirbtuvės, aš padedu darbo jėga ir patarimais“, – sakė šeimininkas.

O štai Lina laukia svečių ir nuoširdžiai džiaugiasi jų atsiliepimais. Ypač jai šildo širdį čia vykstančios šeimos šventės, krikštynos. „Sodyba – daugiau mano pomėgis, nes man labai patinka dekoruoti, puošti, taip pat turėti sąlytį su gamta, – dalijosi dekoratorės pašaukimą savyje atradusi šeimininkė. – Kai aš pasidžiaugiu: „Aivarai, pas mus vėl krikštynos, atvyks dekoratorės, bus nepaprastai gražu“, jis neslepia, kad jam tai vargas. Puikiai suprantu, juk sodyba veikia tik vasarą, kai ūkyje pats darbymetis, darbuojamės nuo ryto iki vakaro be poilsio dienų, kada gi rasi laiko pagalvoti apie tai.“

Jaunai šeimininkei norisi, kad į sodybą atvykusiems žmonėms būtų smagu: „Mes sugalvojame ir pramogų, tarkim, vaikams siūlome pašokinėti ant pripūsto batuto, pakviečiame į sodybą žmonių, kurie persirengia tam tikrais personažais ir padeda vesti šventę. Džiugu, kai svečiams nereikia sukti galvos dėl tokių dalykų.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Pabėgo iš miesto

Nuo pat mažens šiuose kraštuose augę Aivaras ir Lina išbandė ir miestietiško gyvenimo malonumus. Abu baigė su žemės ūkiu nesusijusius mokslus universitete, tačiau gimtinės ilgesys parginė namo. „Pamačiau, kad informatiko darbas – ne man, ir nutariau grįžti“, – prisipažino šeimos galva. Lina, po mokslų padirbėjusi banke Kaune, taip pat ilgai mąstė, ar tikrai nori gyventi dideliame mieste, tegul ir su puikiomis karjeros perspektyvomis. „Norėjau kūrybos, o banke vyrauja aiški ir griežta struktūra, trūko gamtos, laukų, todėl grįžau į kaimą“, – tokie Linos grįžimo motyvai. Dabar dideliame šeimos ūkyje ji atsakinga už administracinius darbus, raštus, sutartis.

Jaunus žmones džiugina tai, kad vis daugiau bendraamžių sugrįžta į kaimą. „Manau, jei nori ką nors veikti, visuomet tos veiklos atsiras. Juk yra galimybių dirbti nuotolinius darbus, daugelis mano pažįstamų jaunų žmonių atvykę perima tėvų verslus“, – patvirtino Lina.

Taigi darbų kaime – tik spėk suktis, todėl jaunos poros svajonės paatostogauti savo sodyboje tikriausiai dar negreit išsipildys.