Scanpix nuotr.

 „Akistata“ savo publikacijose jau ne kartą akcentavo, kad prekeiviai žmonėmis – tai ne vien tik merginas ir moteris sąvadautojams už pinigus perleidžiantys nusikaltėliai. Į užsienį panašiai išgabenami ir vyrai – kad ten vykdytų organizatorių nurodytus įvairius nusikaltimus, dirbtų nelegalius darbus. 

Bausmės ir pinigai

Tokie prekeiviai žmonėmis, manipuliuojantys gyvosiomis prekėmis, neretai sulaukia teisėsaugos dėmesio, o galiausiai – ir teismo bausmės.

Būtent taip baigėsi ir elektrėniškiui Arnoldui Laurinavičiui (27 m.) bei panevėžiečiui Rokui Svetikai (24 m.), pastaruoju metu gyvenusiems Jungtinėje Karalystėje. 2016-ųjų vasarą abu ne pačių noru buvo pargabenti į Lietuvą, nes jau buvo ieškomi, o neseniai Kauno apygardos teismas paskelbė, kad jie – prekeiviai žmonėmis.

Abu – jau ne naujokai nusikaltimų pasaulyje. Tiesa, A. Laurinavičius Lietuvoje buvo dar neteistas – tik užsienyje. O R. Svetika jau nuo 17 metų gimtinėje teistas 3 kartus – vis už vagystes. Bet tik labai švelniai – neatimant laisvės. Galbūt todėl šio nusikaltėlio apetitas augo – jaunas vyras susiviliojo didesniais pinigais.

Užtat dabar teismas paskelbė, kad A. Laurinavičius vertas laisvės atėmimo 6,5 metų, o R. Svetika – 5 metams. Tokios „dovanos“ – už prekybą žmonėmis – įteiktos į Lietuvą ekstradicijos būdu pargabentiems lietuviams.

Už šią priverstinę kelionę su policijos palyda teismas abiem nuteistiesiems nurodė dar ir atsiskaityti – sumokėti valstybei iš viso per 4500 eurų.

Dar 300 eurų A. Laurinavičius turi sumokėti vyrui, kurį buvo pavertęs preke, o R. Svetika savo aukai įpareigotas sumokėti 450 eurų.

„Šoko skambutis“

Teismas nustatė, kad dar 2012–2013 metais A. Laurinavičius ir R. Svetika priklausė organizuotai telefoninių sukčių gaujai, kuriai vadovavo keli Marijampolės pataisos namų kaliniai, užmetę tinklus Vokietijoje. Sukčiai skambindavo Vokietijos gyventojams ir apgaudinėdavo juos melu apie neva artimųjų padarytas avarijas, dėl kurių esą reikia pinigų.

Kai Vokietijos gyventojai dažniau pradėjo skųstis policijai, kad nukentėjo nuo telefoninių sukčių arba tik per plauką išvengė tokių nuostolių, pamažu pradėjo aiškėti, kas apgaudinėjo vokiečius. Šie tuo metu buvo dar nežinoję tokio sukčiavimo būdo – vadino jį „šoko skambučiu“.

Prireikė ne vienų metų, kad tai būtų įrodyta – Vokietijos teisėsaugininkai bendradarbiavo su kolegomis iš Lietuvos, sukčiams buvo lipama ant kulnų, analizuotas jų bendravimas telefonu, koduoti pokalbiai, kelionių į užsienį dažnumas ir panašiai.

Galop 2016-ųjų pabaigoje Kauno apygardos teismas paskelbė įrodęs, kad nemenka grupė lietuvių melu atakavo tuos Vokietijos gyventojus, kurie kadaise yra gyvenę (užaugę) tuometėje Sovietų Sąjungoje – taigi supranta ir gali kalbėti rusiškai. Šia kalba su garbaus amžiaus vokiečiais bendraudavo ir jiems paskambinę bei melu šiurpinę lietuviai sukčiai. Minėtu teismo nuosprendžiu buvo nuteisti 5 tokie sukčiai – jiems skirtos 4–10 metų įkalinimo bausmės, o kiti gaujos nariai buvo rankiojami toliau. R. Svetika ir A. Laurinavičius – vieni iš pastarųjų.

Rūpinosi „kojomis“

Abiem šiems vyrams grėsė kur kas griežtesnė bausmė – iki 12 metų kalėti, nes jie buvo kaltinami ne dėl telefoninio sukčiavimo, o dėl prekybos žmonėmis, šias aukas klasta įtraukiant į telefoninių sukčių gaują. Tai reiškia, kad A. Laurinavičius ir R. Svetika patys neskambindavo vokiečiams ir melo istorijų jiems nekurpdavo, net ir pinigų iš patikliųjų Vokietijoje neidavo paimti, tačiau rūpinosi, kad tokių asmenų – vadinamųjų kojų – būtų ir kad jie veiktų.

„Kojos“ telefoninių sukčių bylose – tai asmenys, siuntinėjami paimti sutartų pinigų iš melo istorijomis apgautų gyventojų.

Įkliuvo Vokietijoje

Teismas nustatė, kad A. Laurinavičius dar 2013 metais surado pilnametį asmenį A. G., beje, savo kaimyną, – tai yra „kojas“, apgaule pažadėjo jam poilsinę kelionę į Vokietiją ir tuoj… perleido žmogų bendrams. O surastasis A. G., nuvežtas į Vokietiją, buvo priverstas vykti pas telefoninių sukčių apgautus ir įtikintus vokiečius paimti apgavikų jau sutartų pinigų.

Teisme A. Laurinavičius kaltės nepripažino. Jis tikino, kad kaimyną A. G. pažinojo kaip nelaimėlį, neturintį darbo, išlaikomą motinos, todėl altruistiškai juo pasirūpino. Nupirko šiam autobuso bilietą iš Kauno į Štutgartą, net palydėjo iki Kauno ir įsodino į autobusą. Bet netrukus globą šiuo lietuviu perėmė kiti bendrininkai.

Vokietijoje A. G. buvo verčiamas vykdyti sukčių nurodymus. Grobis atitekdavo ne jam. Vyras nenorėjo taip daryti, tačiau nemokėjo vokiečių kalbos, neturėjo pinigų, todėl buvo priklausomas nuo savo „globėjų“, kontroliuojamas. Galop atsidūrė Vokietijos policininkų rankose.

Įkliuvęs A. G. buvo apimtas nevilties, todėl nelinkęs gudrauti ir meluoti – jis išpasakojo pareigūnams, kas jį prikalbinęs išvažiuoti iš Lietuvos, kas lydėjęs, kas nurodinėjęs ir kas kontroliavęs. Papasakojo ir apie pinigus, kurių jis vaikštąs paimti iš jam nepažįstamų senyvų vokiečių.

Bet tuokart vokiečiams pritrūko sukčių ir prekeivių žmonėmis kaltės įrodymų, tad tyrimas kurį laiką buvo sustojęs. O A. Laurinavičius viską vadino melu ir A. G. apkalbomis. Tačiau per keletą metų pareigūnai rimtų įkalčių vis dėlto surinko – taip neseniai paskelbė Kauno apygardos teismas.

Tarnystė sukčiams

Taip pat šis teismas nustatė, kad vieną nukentėjusįjį – kėdainiškį V. S., irgi „kojas“ telefoninių sukčių nusikaltimuose, mažiausiai 6 kartus 2012–2013 metais į Vokietiją nuveždavo R. Svetika. Nors šis teisme aiškino, kad buvo tik eilinis pasamdytas vairuotojas ir už tai po kelionės gaudavo 200–250 eurų, tačiau teismas įrodė, jog R. Svetika Vokietijoje labai rūpinosi nuvežtuoju V. S. – pirkdavo jam valgyti, organizuodavo nakvynę, vežiodavo pas Vokietijos gyventojus pagal iš organizatorių gautus adresus (sukčiams telefonu įtikinus vokiečius, kad reikia mokėti pinigų), netgi saugodavo apgaule gautus ir atneštus šių vokiečių pinigus, o paskui parveždavo „kojas“ į Lietuvą. Kiek vėliau vėl aktyviai ragindavo kėdainiškį V. S. vykti į Vokietiją.

Tokius R. Svetikos rūpesčius – tarnystę telefoniniams sukčiams – teismas įvertino kaip prekiautojo žmonėmis veiklą.

Kategoriškai tai neigdamas R. Svetika sakė, kad vežioti V. S. į Vokietiją jo paprašęs sporto klube sutiktas ir bičiuliu tapęs esą toks Darius.

Bet R. Svetika teisme nesugebėjo įrodyti tuokart nesupratęs, kodėl Vokietijoje turėjęs vežioti V. S. pas nepažįstamus šios šalies gyventojus, vos tik gaudavęs naują adresą; kodėl iš tų butų V. S. pareidavęs su didelėmis pinigų sumomis, kurias iškart atiduodavęs „vairuotojui“; galų gale – kodėl slėpęs nuo V. S. tikrąjį savo vardą; taip pat – kodėl V. S. skųsdavęsis veikla Vokietijoje ir nebenorėdavęs į ją grįžti. „Darius man sakęs, kad tai verslo reikalai“, – tegalėjo kartoti teisme R. Svetika.

Katorgos sąlygos

Ši teisme išnagrinėta byla dar kartą patvirtino, kad ir telefoninių sukčių parankiniais, ir prekiautojų žmonėmis aukomis dažniausiai tampa nelaimėliai – bėdų dėl bedarbystės ar dėl ligų prispausti asmenys. Štai R. Svetikos į Vokietiją vežiotas vyras V. S. – daugiavaikės šeimos galva, bedarbis. Ir nors V. S., po pirmos kelionės supratęs, kokį darbą turi dirbti Vokietijoje, atsisakė toliau tai daryti, tačiau dar ilgai jam neleista ištrūkti iš nusikaltėlių tinklo – grasinta fiziniu smurtu jam ir jo šeimai.

Maža to, nevilties apimtas V. S. buvo verčiamas vykti į Vokietiją ir vienas – savarankiškai. Nesvarbu, kad nemoka vokiečių kalbos, sunkiai orientuojasi nepažįstamose vietovėse ir todėl turi bendravimo problemų. Vyras Vokietijoje miegodavo automobilyje, prausdavosi degalinėse, kartais badaudavo, bet niekada iš rankų nepaleisdavo telefono, kuriuo iš organizatorių atskriedavo vis nauji nurodymai, nauji apgautųjų adresai…

„Kojos“ V. S. turėdavo nueiti pas nurodytus vokiečius, rasdavo juos kalbančius telefonu, tada ragelį perimdavo pats, tuo patvirtindavo, kad atvyko, ir, paėmęs pinigus, išskubėdavo. Buvę ir taip, kad tekę skubiai bėgti nuo namo durų, jeigu organizatoriai, supratę, jog „kojos“ gali būti sučiuptos, paskambindavo ir pranešdavo.

Vokiečiai – dosnesni

Už tai, kad nueidavo pas telefoninių sukčių apgautus vokiečius, sulaukusius „šoko skambučio“, ir paimdavo iš jų sutartus pinigus, „kojos“ gaudavo apie 400 litų (apie 115 eurų).

O iš apgautų vokiečių „kojos“ parnešdavo ir po 4000 eurų, ir po 8000, ir net 20 000 eurų. Vokietijoje „kojos“ prabūdavo apie dvi savaites – ne savo noru aplankydavo po 3–5 apgautus vokiečius.

Toks pelnas ir telefoninius sukčius, ir su jais susijusius prekeivius žmonėmis skatino vis veikti toliau…

 

Irena ZUBRICKIENĖ