Į Alytaus nakvynės namus patekę asmenys neturi pastovios gyvenamosios vietos, todėl registruojami prie savivaldybės.

16 metų deklaruoti gyvenamąją vietą buvo leidžiama prie savivaldybių ir tuo pasinaudodavo ne tik tikri benamiai, bet ir apsukresni gyventojai, iš to turėdami materialinės naudos. Daugiausia tokių atvejų miestuose. Parlamentarai tuo susirūpino pernai, kai prie šalies savivaldybių gyvenamąją vietą deklaravo net 106 tūkst. žmonių.

Nuo šių metų pradžios pasikeitė gyvenamosios vietos deklaravimo tvarka: gyventojai, kurie gyvenamąją vietą deklaravo savivaldybėje be tikslaus adreso, iki liepos 1 d. privalės deklaruoti savo faktinę gyvenamąją vietą – nurodyti tikslų gyvenamosios vietos adresą. Jei to nepadarys, ankstesnių deklaracijų duomenys bus panaikinti ir jie liks be nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl negaus jokių socialinių išmokų, gali kilti problemų jų vaikams ugdymo įstaigose, jiems įsidarbinant, jie gali patirti kitų nesklandumų.

Tik pavieniai atvejai

Gražiškių seniūnė Ramutė Didvalienė pasakojo, kad jų seniūnijoje iš viso gyvena apie 1 tūkst. gyventojų, iš jų pernai buvo 3 registruoti prie Vilkaviškio rajono savivaldybės. „Mes deklaruojame prie savivaldybės tik tuos, kurie visiškai nesugeba savimi rūpintis (prie to dažniausiai priveda girtuoklystė), na, dar žmones su psichikos negalia ar po kitokių likimo smūgių“, – retus atvejus vardijo seniūnė.
Pasak jos, daugelis tokių žmonių yra apatiški viskam, kas vyksta, todėl ir apie būtinybę deklaruoti realią gyvenamąją vietą šiemet jie net girdėti nenori. „Gal sureaguos, kai negaus pašalpos pinigų. Jei žmogus nugyveno 50 metų ir net neturi kur deklaruoti gyvenamosios vietos, nei artimų žmonių, tai supraskime, koks jo charakteris ir koks gyvenimo būdas“, – kalbėjo R.Didvalienė.
Gražiškių seniūnė patikino, kad kaime visi, kurie sąmoningi, turi kur deklaruoti gyvenamąją vietą. Jei savo namų neturi, deklaruoja pas močiutę, tėtuką, pas tėvus, brolius, seseris ar kur nors pas gimines. Mat pastebima gilesnė giminystės, bendruomeniškumo tendencija, tokių, kurie neturėtų, kur glaustis, – mažai.
„Kaimo bendruomenėje žmonės labiau susiję, jie vienas kitam gailestingesni. Vieni kitus pažįstame, net genealoginį medį be vargo galime sudaryti. Tad ir deklaruoti gyvenamąją vietą tampa paprasčiau“, – pasakojo seniūnė. Igliaukos seniūnas Vytautas Baltušnikas „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad jų teritorijoje tokių žmonių, kurie pernai gyvenamąją vieta deklaravę Marijampolės savivaldybę, yra 5. Seniūnija neregistruodavo bet ko, pasidomėdavo to prašančio žmogaus ketinimais, motyvais. Pasitaikydavo, kad ateidavo tik dėl lengvatų, o kaime vieni kitus gerai pažįsta. Kazlų Rūdos savivaldybės Antanavo seniūnas Artūras Urbonas neneigė, kad ir jų seniūnijoje, kaip ir kitose, yra grupelė žmonių, kurie neatsakingai gyvena, taip tvarko ir kitus reikalus, todėl jie registruoti prie savivaldybės.

Atsijoja benamius

Marijampolės miesto Narto seniūnė Dalė Sabaliūnienė neneigė, kad jau dabar jiems rūpi, kokioje situacijoje atsidurs gyvenamąją vietą prie Marijampolės savivaldybės registravę žmonės, kurių mieste nemažai. Jų teritorijoje yra ir Marijampolės nakvynės namai.
Anot seniūnės, per praėjusius metus, kai buvo atliekama didelė atranka ir į sąrašus asmenų, kurie neturi gyvenamosios vietos, todėl deklaravo ją prie Marijampolės savivaldybės, buvo įtraukti jau tik tie, kurie tikrai neturi kur gyventi, Narto seniūnijoje tokių žmonių buvo 18, o Marijampolės savivaldybėje – 108 žmonės. Iš viso, 2015 m. gruodžio 31 d. duomenimis, į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Marijampolės savivaldybės teritorijoje nuo 1998 m. buvo įtraukta 1 360 gyventojų. Kai kurie iš jų jau gali būti išvykę, net negyventi Marijampolėje.
Iki liepos, pasak D.Sabaliūnienės, visi deklaravusieji gyvenamąją vietą prie Marijampolės savivaldybės, privalės gyvenamosios vietos deklaracijas pildyti iš naujo ir nurodyti realią vietą, kur gyvena. Savo būstų neturintiems ir jį nuomojantiems asmenims pakaks deklaruojanti gyvenamąją vietą savivaldybėje ar seniūnijoje pateikti sudarytą būsto nuomos ar panaudos sutartį.
Jei minėti gyventojai iki nurodytos datos gyvenamosios vietos nedeklaruos, jie bus išbraukti iš savivaldybės apskaitos, o tai gali sukelti nepatogumų – negalės gauti tų paslaugų, kurias suteikiant privalomas gyvenamosios vietos deklaravimas: praras prioritetus registruojant vaiką į darželius, neteks teisės į socialines išmokas, negalės savo vardu įsigyti bei registruoti automobilio.
„Anksčiau tėvai išregistruodavo iš savo namų suaugusius vaikus, kad galėtų mokėti mažesnius komunalinius mokesčius, galėtų pretenduoti į kompensacijas, o išregistruoti vaikai prašydavo juos priregistruoti prie savivaldybės, nes neturėdavo jiems priklausančio būsto“, – pasakojo D.Sabaliūnienė. Ji minėjo, kad dabar tokiems gyventojų viražams atėjo galas.
Negana to, savivaldybės administracijos valdininkai nebus daugiau ir paštininkai, mat į savivaldybės administraciją plaukdavo ir registruotų laiškų srautas joje gyvenamąją vietą deklaravusiems asmenims. Tai būdavo ir kvietimai į teismą, įvairūs pranešimai.
Realios gyvenamosios vietos deklaravimas atneš permainų ir studentams. Iki šiol besimokantys aukštosiose mokyklose studentai nebuvo laikomi pakeitusiais deklaruotą gyvenamąją vietą ir deklaruoti jos atvykę studijuoti į kitą miestą, nei gyveno, neprivalėjo. Dabar, pakeitus gyvenamąją vietą studijų laikotarpiu, reikia deklaruoti gyvenamąją vietą ten, kur ji faktiškai yra. Tai susiję su jų, kaip keleivių, vežimo vietiniais maršrutais organizavimu, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimu ir mokėjimu. Studentai naudojasi visuomeniniu transportu, tačiau jie, nedeklaravę gyvenamosios vietos, planuojant savivaldybės biudžetą, neįskaičiuojami kaip tos savivaldybės teikiamų paslaugų vartotojai.

Glaus patekusiuosius į užribį

Anksčiau į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą galėjo būti įtraukiami visi gyventojai, neturintys savo būsto. Nuo šiol į šią apskaitą ribotam terminui – iki pusės metų – galės būti įtraukiami tik benamiai, taip pat asmenys, palikę vaikų globos namus ar šeimyną, atliekantys bausmę pataisos įstaigose ar laikomi tardymo izoliatoriuose, bei tie, kurie teismo sprendimu gydomi specializuotose psichikos sveikatos įstaigose. Nemažai benamių glaudžiasi nakvynės namuose.
Alytaus nakvynės namuose, anot šios biudžetinės įstaigos direktoriaus Artūro Galakvoščiaus, pastogę randa apie 60 įvairaus likimo atblokštų žmonių. Vieni čia gyvena nuolat, kiti susirenka tik nakčiai. Būtent šiems nakvynės namų gyventojams ir prireikia gyvenamąją vietą deklaruoti prie savivaldybės.
„Kol nekyla būtinybė, to jiems nereikia, bet kai negauna pašalpos, prireikia kitokių paslaugų, tenka rūpintis tokių asmenų registracija – rašome pažymą ir kreipiamės dėl registracijos“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo Alytaus nakvynės namų vadovas. Jis neneigė, kad į jų namus patekę asmenys būna ne tik be nuolatinės gyvenamosios vietos, bet ir be pajamų, kai kurie net neturi savo dokumentų. Todėl socialiniai darbuotojai padeda jiems viską sudėlioti į vietas.
A.Galakvoščius minėjo, kad tarp jų gyventojų jaunuolių pasitaiko retai, daugiausia tai – brandesnio amžiaus žmonės, yra ir pensininkų. Jų gyvenimuose buvo visko. Dalis nakvynės namų slenkstį turėjo peržengti dėl nesugyvenamo būdo, todėl liko socialinėje atskirtyje. Kai kurie paslydo ir buvo patekę į įkalinimo įstaigas. Yra ir tokių, kurie nesugebėjo tvarkytis savame ūkyje, įsivėlė į skolas ir viską prarado. Būna taip, kad kaimynai negali pakęsti asocialiai gyvenančio kaimyno, būna ir taip, kad giminės patys atveža artimą žmogų į nakvynės namus, nes baigiasi kantrybė jį prižiūrint ir juo rūpinantis.

Kaimą palies mažiausiai

Algis Strelčiūnas, Seimo narys

Deklaruoti gyvenamąją vietą turi tie, kurie ją turi, ir tie, kurie jos neturi. Pastaraisiais metais buvo pastebėta, kad vis daugiau asmenų buvo įtraukiama į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Pernai, vasario 1 d. duomenimis, jų Lietuvoje buvo 106 tūkst. Dažnai pasitaikydavo, kad įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ir gyvenamąją vietą deklaravę tam tikroje savivaldybėje asmenys realiai joje negyvendavo. Dar blogiau yra tai, kad tokie asmenys įvairiais būdais siekia būti įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, kad galėtų gauti įvairias jiems nepriklausančias socialines išmokas, kompensacijas už komunalines paslaugas. Taip siekiama išvengti ir mokesčių mokėjimo. Todėl reikėjo keisti Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą. Dabar tikimės turėti objektyvesnių duomenų apie gyventojų gyvenamąją vietą. Jie reikalingi ne tik gerinant viešąjį administravimą, bet ir užtikrinant optimalų paslaugų teikimą gyventojams. Tačiau ši problema yra kur kas aktualesnė miestui nei kaimui, ypač didiesiems miestams: kaimuose deklaravusiųjų gyvenamąją vietą prie savivaldybių nedaug, nes kaimų gyventojai mažai gauna įvairių kompensacijų, nebent už malkas. O gyvenantieji miestų daugiabučiuose gali pretenduoti į kompensacijas ir už šildymą, karštą vandenį.