Lrs.lt nuotr.

Kitą savaitę bus šimtas dienų, kai darbą pradėjo naujasis Seimas. Iki šiol jis dirba be opozicijos lyderio, nors šis postas, vertinant pagal įtaką, – vienas svarbiausių valstybėje. Kai kurie opozicijos atstovai savo ruožtu šaiposi vienijančio vedlio nematantys ir daugumos gretose.

Meilė ir neapykanta

Politinė rudenį išrinkto Seimo dramaturgija kol kas bene labiausiai išsiskyrė pigios muilo operos bruožais, prie TV ekranų, laikraščių puslapių, interneto portalų pritraukusių itin plačią auditoriją. Klasikinė Chuano ir Chuanitos istorija, intriguojanti, graudi, su tipiška lietuviška pabaiga, kai silpnesnioji pusė galų gale pralaimi, ir iš jos ilgai, su dideliu pasimėgavimu viešai tyčiojamasi – juk mūsų vaikai iš TV turi išmokti, kaip tą reikia daryti teisingai, – šešėlyje paliko kitą siužetą.

Jis taip pat primena meksikietiškus serialus, kai pagrindiniai herojai, šaunūs ir garbingi vyrai, niekaip negali peržengti per savo ambicijas ir susitarti. Lyg tyčia čia koją pakišo klastinga lemtis: rinkėjų valia konservatorių frakcija Seime pritrūko vos vieno balso, kad jos lyderis Gabrielius Landsbergis automatiškai taptų Seimo opozicijos lyderiu. Iš pradžių atrodė, kad tai niekingas menkniekis, nes „vyresniuosius brolius“ neabejotinai parems Liberalų sąjūdžio frakcija, tačiau netrukus paaiškėjo, kad „jaunesniesiems“ pernelyg atsainus „vyresniųjų“ požiūris, rodytas po rinkimų, tapo ta riba, kurios savęs gerbiantis kaubojus negali peržengti. Prasidėjusios konservatorių ir liberalų derybos dėl opozicijos lyderio posto įstrigo, vėliau nutrūko, buvo atnaujintos ir vėl pagal visus TV politinio serialo žanro reikalavimus buvo nukeltos į neįžvelgiamą ateitį.

Smulkmena ar nuostolis?

Regis, po to, kai dabartiniai valdantieji Seime sutelkė tokias gausias politines pajėgas, 63 vietas turinti mažuma kaip tik turėtų kuo greičiau susivienyti, imti veikti išvien ir kuo geriau įsitvirtinti opozicijos apkasuose. Ir pats pirmasis žingsnis turėtų būti – išrinkti Seimo opozicijos lyderį. Pagal Seimo statutą juo tampa vienos opozicinės frakcijos arba kelių jų koalicijos, turinčios daugiau kaip pusę Seimo mažumai priklausančių parlamentarų, vadovas.

Kad Seimo opozicijos lyderis – svarbi politinė figūra, ne tik ant lėtos ugnies spirginanti valdančiąją daugumą, kritikuojanti jos sprendimus, siūlanti alternatyvas, telkianti opozicijos jėgas ir prireikus vadovaujanti politinėms atakoms, liudija ne tik demokratinių šalių parlamentų patirtis, bet ir atkurtojo Lietuvos Seimo istorija. Tai, kad Seime iki šiol nėra opoziciją vienijančio autoritetingo politiko, galima būtų laikyti ir dideliu valdančiosios daugumos praradimu: juk „valstiečių“ ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis mūsų laikraščiui po rinkimų tvirtino norįs kuo stipresnės opozicijos, kokia tik begali būti: esą tai padėtų valdantiesiems dirbti kuo skaidriau, geriau ir atsakingiau. Taigi, ar tai, kad Seimas iki šiol neturi opozicijos lyderio, tėra smulkmena, ar demokratijos nuostolis?

Galių pusiausvyra

Šarūnas Frolenko

Lobisto veikla besiverčiantis Šarūnas Frolenko neskuba daryti vienareikšmiškos išvados. „Suprantama, gerai veikianti opozicija, kuri sugeba būti susitelkusi, koordinuotai veikti, apjungti ne vieną, bet visas politines jėgas, kurios susiklosčiusioje situacijoje veikia opozicijoje, yra tam tikras galios jėgų balanso elementas. Demokratinėje valstybėje jis labai svarbus. Ypač tada, kai Seimas patirties požiūriu yra jaunas, kai kelių patyrusių politikų įtaka išauga savaime. Tie iš jų, kurie dirba opozicijoje, išties gali pasiekti daug, nes kiti dar nelabai gerai susigaudo tiek statuto vingrybėse, tiek apskritai įstatymų leidybos procesuose. Taigi, jei tokiame kontekste opozicija nėra vieninga, aš manau, tai yra praradimas“, – sakė pašnekovas. Š.Frolenko mano, kad 100 dienų laikotarpio nereikėtų sureikšminti, nes Seimas iš esmės dirbo tik gruodžio mėnesį. Bet artėja eilinė pavasario sesija, kurioje turėtų būti svarstoma labai daug skirtingų ir svarbių klausimų. „Šiuo požiūriu politinių galių balansas yra labai svarbus. Kaip vienas iš tų, kurie dirba interesų atstovavimo darbą, be abejo, tikiuosi, kad tos galių pusiausvyros bus kaip įmanoma daugiau“, – pridūrė Š.Frolenko.

Dirbtinis dalykas

Antanas Kulakauskas

Politologas Antanas Kulakauskas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, nemano, kad nesugebėjimas išrinkti opozicijos lyderį yra labai rimta problema. „Šis klausimas turi tam tikros reikšmės politinio-institucinio žaidimo Seime požiūriu. O jei pažvelgtume už Seimo žaidimo ribų, į aukštesnį nacionalinės politikos lygmenį ar apskritai politinį gyvenimą Lietuvoje, tai išvis antraeilis klausimas. Lietuvos daugiapartinėje politinėje sistemoje vadinamasis opozicijos lyderis yra dirbtinis dalykas, nusižiūrėtas iš anglosaksų partinės sistemos, kuri iš esmės yra dvipartinė. Ji labai aiški: viena rinkimus laimėjusi partija yra valdžioje, kita, pralaimėjusi, kad ir su kokiu mažesniu politiniu partneriu – opozicijoje. Kažkada keičiasi vietomis. O pas mus toks modelis iki galo neįsitvirtino“, – sakė politologas.

Pasak profesoriaus, atrodė, kad turime daugiapartinę sistemą su dviem dominuojančiomis partijomis – konservatoriais dešinėje ir socialdemokratais kairėje. Tačiau liberalai taip pat norėtų būti dešinėje pusėje ir pastumti konservatorius į šoną, ir netgi atrodė, kad jiems tą tikrai pavyks padaryti. „Kairėje šio žaidimo pusėje esantys socialdemokratai dabar irgi yra antraeiliai. Tiesa, ar „valstiečiai“ yra kairieji, ar labiau centristai, o gal dešinieji, dar sunku pasakyti. Taigi, išsirinktas opozicijos lyderis bus formalus, labiau atstovaus savo paties partijos interesams. Dar nežinia, ar, tarkime, lenkų frakcija, būdama opozicijoje, labai to lyderio klausytų“, – svarstė A.Kulakauskas. Anot jo, Seime būtų patogiau, jei kažkas su kažkuo kalbėtų opozicijos vardu. Bet tas kalbėjimas esą dar nereiškia vieningo veikimo, nes mūsų daugiapartinėje sistemoje jo nėra.

Nesiruošia skubėti

Eugenijus Gentvilas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas, „Valstiečių laikraščiui“ sakė tikrai nesureikšminantis opozicijos lyderio vaidmens. Esą oponuoti Seime valdančiajai daugumai gali visi, kas mano esant reikalinga tai daryti. „Pabandykime įsivaizduoti, ką reiškia opozicijos lyderis. Per Vyriausybės valandą Seime jis gali užduoti ne vieną klausimą, o du. Kadangi vienam klausimui skiriama viena minutė, jis galėtų kalbėti minute ilgiau. Na, kokios dar privilegijos?“ – svarstė frakcijos vadovas. Pasak E.Gentvilo, tokios opozicijos lyderio reikšmės Lietuvoje, kaip britų ir amerikiečių parlamentuose, nėra.

„Kalbant apie opozicijos teises, reikia pasakyti, kad šiuo metu pati opozicija yra pasirinkusi neturėti savo lyderio. Galbūt gerokai didesnė problema, kad naujoji valdžia panaikino galimybę opozicijai turėti daugiau vietų Seimo valdyboje. Anksčiau Seimo statute buvo įrašyta, kad nuo opozicijos turi būti ne mažiau nei du Seimo pirmininko pavaduotojai. Valdantieji tokią nuostatą išbraukė, ir, beje, kai kurios opozicinės frakcijos pačios tokį sprendimą parėmė. Tai tikrai yra opozicijos galių sumenkinimas“, – tvirtino E.Gentvilas. Pasak jo, nors šiandien Seime nėra žmogaus, kuris galėtų kalbėti visos opozicijos vardu, ir jis pats, ir G.Landsbergis tą patį gali daryti savo frakcijų vardu. „Mes, liberalai, nemanome, kad reikėtų veržtis įforminti tuos opozicijos lyderio antpečius, konservatorių pusėje, atrodo, yra skirtingų pozicijų, tad kol kas niekur šia prasme rimčiau nejudame“, – sakė E.Gentvilas.

Be aiškaus lyderio

Sprendžiant iš naujausių opozicijos politinių manevrų, ypač konservatorių lyderio G.Landsbergio ir premjero Sauliaus Skvernelio susitikimo, kyla abejonių, ar G.Landsbergis išvis siekia tapti Seimo opozicijos lyderiu. „Labai gerbiu jo poziciją siekti konstruktyvaus bendradarbiavimo su Vyriausybe, to norime ir mes, liberalai, bet pasakymas, kad konservatoriai pasirengę eiti į valdančiąją daugumą, lyg ir rodytų, kad kažin ar jis ieško variantų tapti opozicijos lyderiu. Sakyčiau taip: jeigu didžiausios opozicinės partijos frakcijos vadovas neieško tokių variantų, kodėl mes turėtume jų ieškoti? Mes sutinkame su nuostata, kad opozicijos lyderio antpečiai turėtų priklausyti kažkam iš konservatorių. Tai jeigu jų lyderis nerodo tokių ketinimų, tai ir mes nerodom. Tik nenorėčiau, jog liberalai liktų kalti, kad nėra opozicijos lyderio“, – sakė E.Gentvilas.

Lauras Bielinis

Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, sakė nematantis prieštaravimo, kad G.Landsbergis prabilo apie galimą paramą Vyriausybei. „Tai, kad deklaruojama parama S.Skverneliui, visiškai nereiškia, kad vyksta suartėjimas su premjeru. Manau, kad taip siekiama dvigubo rezultato. Viena vertus, G.Landsbergiui naudinga apie tai kalbėti, nes taip jis gana smarkiai pritraukia tam tikrą visuomenės dėmesį – remia S.Skvernelį, vienaip ar kitaip gina jį. Kita vertus, remdamas premjerą jis demonstruoja Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderiui R.Karbauskiui, kad palaiko vidinius prieštaravimus jo partijoje ar net prasidėjusį jos skilimo procesą, ir pats bando daryti tam įtaką. Tai savotiškas įsiterpimas į tas diskusijas ir nesutarimus“, – sakė L.Bielinis.

Politologas geru pastebėjimu pavadino teiginį, kad dabartiniame Seime nėra ne tik opozicijos, bet ir pozicijos lyderio. „Iš tikrųjų valdančiųjų lyderio mes nematome taip ryškiai. Viena vertus, kartais pakalba ir savo poziciją pareiškia premjeras S.Skvernelis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis irgi išsako savo nuomonę, bet jis sustabdęs savo narystę frakcijoje, R.Karbauskis, įtrauktas į su jo asmeniu susietus skandalus, dabar savotiškai pasislėpęs, jo nesimato. Taip kad iš tikrųjų valdančiojoje daugumoje nėra tokio lyderio, kuris galėtų kalbėti už ją visą taip tvirtai, kaip būtų galima“, – apibendrino L.Bielinis.

Kaltos ambicijos

Lidija Šabajevaitė, politologė, Vilniaus universiteto docentė

Tai, kad Seime vis dar nėra opozicijos lyderio, pagal visas demokratijos taisykles, ir ne tik jas, suprantama, yra nuostolis. Kad ir kaip būtų, patiktų ar nepatiktų mums valdančioji dauguma ar opozicija, suvienytos jėgos yra geriau. Juk nebūtinai opozicija turi kritikuoti, ji gali ir labai konstruktyviai dirbti. O jeigu konservatoriai ir liberalai niekaip nesutaria, tai ne pats geriausias dalykas mums, piliečiams. Kodėl taip atsitiko? Manyčiau, kaltos kai kurių jaunesniosios kartos opozicijos partnerių ambicijos – aš noriu būti lyderiu, nenoriu pripažinti kito. Sutikime, tai apskritai yra labai nesmagus dalykas, geriau, kad šito nebūtų, bet žmogiškąja prasme jis egzistuoja. Kokie politikai pirmiausia iškyla atmintyje kaip buvę iškiliausi Seimo opozicijos lyderiai? Sakyčiau, Andrius Kubilius, gal šiek tiek mažiau Irena Degutienė, jos patirtis ir autoritetas visuomenėje išties dideli. Bet, suprantama, pirmiausia minėčiau A.Kubilių. Jis dirbo premjeru, vėliau buvo savo partijos lyderis, todėl jo kaip opozicijos lyderio vaidmuo buvo labai svarbus. Dabar jo tikrai trūksta.

Prilyginamas pirmininko pavaduotojui

Opozicijos lyderis turi tam tikrų Seimo statute numatytų teisinių privilegijų, iš esmės jis prilyginamas Seimo pirmininko pavaduotojui. Opozicijos lyderis yra Seimo valdybos narys. Tai reiškia, kad jis tampa Seimo vadovybės atstovu, kartu su Seimo pirmininku ir jo pavaduotojais, gali naudotis tarnybiniu automobiliu su vairuotoju, tokiam asmeniui už naudojimąsi tarnybiniais telefonais kompensuojama 0,4 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio suma, opozicijos lyderio darbo užmokestis irgi didesnis. Iki mokesčių darbo užmokestis opozicijos lyderiui sudaro 2 923 Eur, po mokesčių – 2 221 Eur. Paprasto Seimo nario alga siekia 2 531 Eur iki mokesčių ir 1 923 Eur po mokesčių.

Remiantis Seimo statutu, opozicijos lyderis gali diskusijoje kalbėti be eilės, kaip ir prezidentas, Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas. Jis gali siūlyti nutarimus, Seimui pritarus – ir įstatymus, svarstyti skubos tvarka.