FB nuotr.

Stebėdami pastarųjų dienų politinį lauką ir premjero Sauliaus Skvernelio elgesį, politikos apžvalgininkai teigia, kad premjeras greičiausiai ruošiasi aukštesniam postui. Apie tai ir apie valstiečių ir žaliųjų unikalų sugebėjimą atsisakyti bene visų rinkiminių pažadų – pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“ su politikos apžvalgininkais Rimvydu Valatka ir Pauliumi Gritėnu.

– Pone Gritėnai, Seime vyko balsavimas dėl dviejų ministerijų perkėlimo į Kauną. Įstatymo projektą pasiūlė Tėvynės sąjunga, tačiau valstiečiai ir žalieji jam nepritarė nepaisant, kad tai buvo vienas garsiausių jų pažadų rinkimuose. Kas čia įvyko?

P. Gritėnas: Sunku net komentuoti. Tai dar vienas absurdiškas atvejis eilėje įvairių absurdiškų sprendimų, kai naujoji valdžia išsižada to, ką buvo pažadėjusi. Idėja buvo gera, visi dėl to sutarė. Kodėl taip nutinka, sunku pasakyti.

– Gal čia kažkoks principas, nes pasiūlė Tėvynės sąjunga ir tarsi ji susirinktų taškus?

P. Gitrėnas: Taip, pastaruosius mėnesius būtent principai ir galioja mūsų politiniame lauke. Puikus pavyzdys – Saulius Skvernelis, pareiškęs, kad principingai nesikalbės su Gintautu Palucku. Ramūnas Karbauskis principingai nesikalba su niekuo pastaruoju metu, nes visi jį įžeidė. Šie principai trukdo valdžiai dirbti. Idėja dėl ministerijų perkėlimo buvo gera, sprendimas būtų rastas, bet nemokėjimas komunikuoti tiesiog žudo šią valdžią.

– Prie to dar reikėtų pridėti Darbo kodeksą. Rinkimų kampanijos metu tai taip pat buvo vienas garsiausių argumentų rinkėjams, kad mes tikrai atšauksime, mes pakeisime Darbo kodeksą. Dabar sakoma, kad nepritarimas net nesvarstomas, o pataisymai tėra viso labo kosmetiniai. Kaip tai vertinate?

R. Valatka: Dar pridėkime, kad šį penktadienį baigiasi premjero sudarytos darbo grupės dėl universitetų pertvarkymo darbo laikas. Turbūt išgirsime skaičių 5. Jis reiškia, kad Ramūnas Karbauskis atsisako to, dėl ko jis nokautavo rinkimų debatų laidoje Gabrielių Landsbergį dėl Klaipėdos, Šiaulių universitetų, kurių nebelieka. Kitaip tariant, turime unikalią valdžią, kuri sugebėjo per 5 mėnesius atsisakyti visų savo rinkiminių pažadų.

Įdomu tai, kad lojalių „valstiečių“ rinkėjų yra kokie 5–6 procentai. Visiems kitiems, balsavusiems už šią partiją, tai buvo antrasis pasirinkimas tarp blogo ir dar blogesnio. Prisiminiau viešųjų ryšių eksperto Mykolo Katkaus teoriją, kad dabar „valstiečius“ ištiko trečioji viešųjų ryšių stadija, kai jiems nepasisekė, jie ant visų supyko ir dabar liūdi. Iš esmės, yra paralyžius. Jie net nesugeba susitarti, ko viešumoje nekalbėti, nes vienas sako balta, kitas – juoda.

Partijos nėra, intelekto koeficientas yra kažkur ties Rima Baškiene. Ką tik jie nedaro, viskas išeina per antrą galą. Dabar socialinius tinklus juokina ministro profesionalo Lino Kukuraičio viešieji ryšiai – esą, imkite ir mane rausvai pristatykite per mamytę. Ji papasakos, koks aš buvau geras mažas vaikiukas. Žinoma, visame pasaulyje tokie dalykai yra daromi, bet kai tai yra daroma taip atgrubnagiškai, galima sakyti, kad nėra jokių profesionalų. Mes turime pačią neprofesionaliausią valdžią nuo 1990 metų, kuomet į valdžią atėjo žmonės apie politiką iki tol negalvoję.

– Kai kurie pažadai yra vykdomi. Pavyzdžiui, kova su alkoholizmu, tačiau siūlomos priemonės neranda sutarimo visuomenėje. Jokio sutarimo nėra?

R. Valatka: Visos priemonės pasieks vieną tikslą – jos nuvarys alkoholį į gylį, į buitinį gėrimą, nes žmogus bus gėdijamas, nes viešai negalima bus išgerti alaus ar vyno. Lieka vienintelis kelias – važiuoti į Lenkiją ar kitas aplinkines šalis, prisipirkti dėžes alkoholio ir namuose gerti su draugais, kaimynais ar giminėmis. Kitaip tariant, tai, ką mes palikome kartu su Sovietų Sąjunga, Aurelijus Veryga, Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis nori vėl grąžinti į apyvartą.

P. Gritėnas: Prieš rinkimus rašiau, kad valstiečiai ir žalieji yra partija be vertybių, bet dabar turiu atsiimti savo žodžius, nes tai yra partija be idėjų ir be gebėjimo jas įgyvendinti. Tai yra liūdniausia, nes, kaip sakė Rimvydas [Valatka – LRT.lt], daugelis už juos balsavo kaip už antrą pasirinkimą. Žmonės manė, kad jie yra nuosaikūs, kad jie yra centro kairieji ir jie susitars su visais, kas bebūtų valdžioje – konservatoriai arba socdemai.

Bet nutiko taip, kad „valstiečiai“ patys yra valdžioje, turi daugumą, bet nesusitaria tarpusavyje. Tai yra didžiausias absurdas. Nereikia nei Gabrieliaus Landsbergio, nei Gintauto Palucko, kad juos išvestų iš kantrybės. Jie patys išeina iš pusiausvyros. Kalbant apie kovą su alkoholiu, vėl ryškėja komunikacijos klaidos. Ministras Veryga jau yra tapęs anekdotu ir keiksmažodžiu daugeliui žmonių dėl to, kad jis labai griežtai į tai žiūri, pasisako už visišką abstinenciją. Norint iškomunikuoti kovos su alkoholiu idėją, reikia nuosaikių žmonių. O Veryga tapo anekdotu. Kai visą laiką išėjęs kalba apie tą patį, žmonės nebežiūri rimtai. Jei norime rimtai spręsti alkoholizmo problemą, kuri iš tikrųjų yra rimta, mes tai turime daryti su asmenybėmis, kurios dar išsaugojusios autoritetą visuomenėje. Bet ši valdžia kuo toliau, tuo labiau autoritetą švaisto ir jai bus vis sunkiau tai padaryt.

R. Valatka: Priemonės turėtų būti skirtos tiems, kurie iš tiesų yra problemiški, nes buvo skelbta, kad 10 procentų žmonių Lietuvoje išgeria daugiau kaip trečdalį viso suvartojamo alkoholio. Šiurkščiai pasakius, jei daug žmonių sirgtų sifiliu, sakytume, kad geriausia priemonė yra visus kastruoti. Tada juk problemos neliktų? Maždaug tokiu būdu dabar yra sprendžiama gėrimo problema Lietuvoje.

– Socialdemokratų reikalai. Jie išsirinko naują pirmininką. Ar tai gali būti tam tikras partijos atgimimas?

P. Gritėnas: Naujas pirmininkas bent jau turi kitokią poziciją nei matėme anksčiau. Jis yra ryžtingas, linkęs tartis su kitų partijų vadovais ir su pačia partija. Šiuo požiūriu Gintautas Paluckas yra naujas žmogus, naujas veidas ir tai yra gerai. Tačiau partija liko ta pati. Kyla klausimas – ar partija viduje keičiasi? Ar Palucko išrinkimas pakeis ir visos partijos poziciją? Partijos pirmininko rinkimų metu girdėjome, kad vyko klastojimai, kažkokie neaiškūs šurmuliavimai, vėl išleistas priminimas apie Palucko teistumą ir panašiai.

Partijos vidiniai žaidimai rodo, kad nomenklatūrinės partijos istorija dar gyva. Tuo, kad Gintautas Paluckas atsistojo prie partijos vairo, yra  mažiau besidžiaugiančiųjų, nei kitose partijose. Matėme, kad labai džiūgavo Gabrielius Landsbergis, taip pat liberalai. Viena vertus, labai keista. Kita vertus, tai parodo, kad socialdemokratai turi ryškių tapatybės problemų ir kitos partijos tai bando išnaudoti, bando juos susilpninti. Manau, bus labai rimta kova.

– Pone Valatka, ar Gintautas Paluckas yra ta figūra, kuri galėtų atgaivinti socialdemokratus?

R. Valatka: Žiūriu labai skeptiškai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Paluckas nėra laimėjęs nė vienų rinkimų Lietuvos mastu. Antra – neužtenka pakeisti partijos pirmininką. Kam priklauso akcijų paketas? Jei Paluckas sugalvotų bėgti iš koalicijos, būtų labai įdomu, ar 19 socialdemokratų frakcijos narių Seime jam pritartų. Manau, kad nelabai. Kodėl Mindaugas Sinkevičius turėtų pasitraukti iš ūkio ministro posto, kai Jonavoje jau kitas meras? Dabar toks momentas, kai turime stebėti – pavyks naujam pirmininkui reformuoti partiją ar ne.

– Ar premjero Sauliaus Skvernelio gana arogantiški pasisakymai tiek apie Gintautą Palucką, tiek kitais klausimais, nesignalizuoja tam tikrų būsimų politinių problemų, kurias jis gali susikurti vien dėl savo požiūrio į kitus?

P. Gritėnas: Galima sakyti, kad Saulius Skvernelis šią savaitę Gintautui Paluckui padarė gerą darbą – atidarė jam duris, kai nusprendė viešai pajuokti sakydamas, kad su juo esą neverta kalbėt – jis neišrinktas į Seimą, Seime yra frakcija, su kuria ir galima kalbėtis. Toks elgesys Sauliui Skverneliui kels daug problemų, bet kitas klausimas, kaip jau minėjome, jis ir su savo partija turi susitarti. Jeigu pas jį Gabrielius Landsbergis kalbėtis eina dažniau negu Ramūnas Karbauskis, kyla klausimas, su kuo premjeras derina veiksmus, kaip jis apskritai žiūri į savo vaidmenį. Ar jis yra mediatorius, ar užima neabejotino lyderio vaidmenį, kuriam niekas nebegali paprieštaraut.

– Kol kas susidaro įspūdis, kad premjeras labai aštriai kelia klausimus, bando priversti savo frakciją pritarti vyriausybės siūlymams. Tačiau tai nėra stabilus ir ilgalaikis problemų sprendimų kelias. Ką manote?

R. Valatka: Tai yra nepolitinis ir neprofesionalus požiūris į savo darbą. Politikoje yra vienintelis kelias – tartis ir dar kartą tartis, ypač tada, kai neturi ryškios daugumos. Viktoras Orbanas Vengrijoje gali chamiškai elgtis, nes turi absoliučią daugumą. Chamiškai gali elgtis ir Jaroslawas Kaczynskis Lenkijoje, nes turi galimybę tampyti visus už virvučių. Bet kada Saulius Skvernelis ima arogantiškai elgtis, kai labai neaišku, kiek savų jį remia, ir kartais priešininkai remia daugiau nei savi, gali reikšti tik viena – Skvernelis šiame poste tik tam, kad peršoktų į kitą postą. Esą, man tas postas nereikalingas, būsiu jame tol, kol man reikės. Jei reikės, sukelsiu audrą ir, panašiai kaip būdamas vidaus reikalų ministru, peršoksiu į prezidento postą. Arba žmogus tiesiog nesupranta, kokiose aukštybėse yra atsidūręs.

– Politika yra galimybių išnaudojimo, kompromisų menas. O „valstiečių“ frakcijos nariai jau gana garsiai kalba, kad susitikimuose su Sauliumi Skverneliu yra tiesiog reikalaujama paklusti. Visa frakcija turi palaikyti, nes taip reikia. Bet turbūt tai nėra kelias valdyti ilgai?

P. Gritėnas: Saulius Skvernelis nėra pratęs dirbti kietos diplomatijos sąlygomis, jam reikia atlaikyti netgi savo partijos spaudimą. Štai Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša ima ir nusprendžia už jį. Tada premjerui tenka bėgti ir isteriškai šaukti apie skandalą.

Pritariu, kad premjero noras peršokti iš vieno posto į kitą yra juntamas. Man susidaro įspūdis, kad Saulius Skvernelis bando elgtis taip, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė. Stengiasi pasakyti, griežtai nukirsti ir visi turi klausyti. Bet premjeras užmiršta, kad turi vyriausybę, turi frakcijos vadovą Seime, turintį kitokių planų ir mačiusį Saulių Skvernelį kaip vadovą numeris 2, o ne numeris 1. Štai čia mes susiduriame su dvikova, apie kurią buvo daug kalbėta dar prieš rinkimus. Dabar matome, kad kova dėl pirmosios pozicijos, dėl galutinio sprendėjo yra prasidėjusi.

Saulius Skvernelis žaidžia kaip moka, kaip buvęs pareigūnas ir teisėsaugos atstovas. Suprask, mano rangas aukštesnis, aš esu vykdomosios valdžios atstovas ir prašau manęs klausyti. Deja, tai nelabai veikia. Akivaizdu, kad dėl to jis partijoje susirado netgi priešų, kurie galbūt pasinaudos jo silpnumo akimirkomis.

– Jau pasigirsta kalbų apie tai, kad Saulius Skvernelis, žiūrėdamas į perspektyvą, į prezidento rinkimus, netrukus gali pradėti ieškoti galimybės, kažkokio svarbaus vertybinio klausimo, kur jo pozicija nesutaptų su valstiečių ir žaliųjų pozicija ir tokiu būdu ieškoti progos atsistatydinti. Ką apie tai manote?

R. Valatka: Stebint Skvernelio veiksmus, jie atrodo saldofoniški. Šią savaitę tokių progų buvo ne viena, kai elgiesi taip, tarsi nenorėtum būti tose pareigose. Žaidimas yra labai plonas. Šiandien šalia Skvernelio neturime jokios lygiavertės figūros, kuri galėtų dalyvauti rinkimuose.

– Jei šiandien vyktų prezidento rinkimai, jis laimėtų pirmame ture?

R. Valatka: Taip. Kita vertus, kai elgiesi kaip prezidentas, gyvenime dažnai susiklosto aplinkybės, kad tuo metu, kai reikia, jau nebeišeina. Žaidžiantys politiką visuomet laikosi taisyklių. Lietuvos problema, kad mes išmetam į viršų žmones, kurie nori žaisti futbolą rankomis, o krepšinį kojomis.

Edmundas Jakilaitis