„Klien­tas vi­sa­da tei­sus!“ – to­kią tai­syk­lę tu­rė­tų įsi­kal­ti į gal­vą vie­nas J. Ru­pei­kos tak­si pa­slau­gas tei­kian­čio­je įmo­nė­je dir­ban­tis vy­riš­kis, ku­rį ko­le­gos že­mai­tiš­kai šau­kia Do­me. Dėl jo el­ge­sio į „Plun­gės ži­nias“ krei­pė­si jau­na plun­giš­kė Jū­ra­tė G., ku­rią į re­dak­ci­ją at­ly­dė­jo ma­ma. Mer­gi­na bu­vo įžeis­ta ir pa­si­pik­ti­nu­si: tak­si vai­ruo­to­jas ją vė­ži­no vi­sai ne ta kryp­ti­mi, ku­ria ke­lei­vė pra­šė, su­lau­kęs pa­sta­bos, iš­plūdo ją pa­čiais šlykš­čiau­siais, ne­cen­zū­ri­niais žo­džiais ir iš­lai­pi­no ne­nu­ve­žęs, kur bu­vo pra­šo­ma!
Mer­gi­na pa­pa­sa­ko­jo, kad penk­ta­die­nį iš ry­to su­si­ruo­šė į „To­po ­cen­tro“ par­duo­tu­vę. Iš­ėjus iš na­mų pa­si­da­rė žvar­bu, to­dėl ji įsė­do į vie­ną ke­lei­vių lū­ku­riuo­jan­tį tak­si au­to­mo­bi­lį V. Ma­čer­nio gat­vės pra­džio­je. Pa­pra­šė nu­ve­ža­ma iki „To­po­ cen­tro“, ku­ris jau se­no­kai iš mies­to cen­tro yra per­si­kė­lęs į nau­ją pa­sta­tą Žal­ta­kal­nio gat­vė­je. Ta­čiau tak­sis­tas prie švie­so­fo­ro per­si­ri­kia­vo vi­sai ne į tą eis­mo juos­tą ir kaž­ko­dėl pa­su­ko mies­to cen­tro link!
Su­lau­kęs pa­sta­bos, kad ve­ža ne ten, ėmė vai­to­ti, kad J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­vė­je nė­ra kur ap­si­suk­ti, to­dėl ap­va­žia­vo apie mik­ro­ra­jo­ną „gar­bės ra­tą“ A. Vaiš­vi­los bei V. Ma­čer­nio gat­vė­mis ir vėl at­si­ra­do prie to pa­ties švie­so­fo­ro. Ta­čiau vie­toj to, kad san­kry­žo­je pa­suk­tų į de­ši­nę, tą kar­tą kaž­ko­dėl nu­rie­dė­jo tie­siai į A. Ju­cio gat­vę!
„Kur jūs ma­ne ve­ža­te?“ – pa­si­pik­ti­no ke­lei­vė. Štai tuo­met vai­ruo­to­jas pa­lei­do sun­kiai iš­ver­čia­mą ti­ra­dą ir mer­gi­nai sa­vo ad­re­su te­ko iš­girs­ti dar ne­gir­dė­tų žo­džių įvai­rio­mis kal­bo­mis!
Iš­plūdęs ke­lei­vę, vai­ruo­to­jas ją iš­lai­pi­no prie ma­žo­sios „Ma­xi­mos“. Ne­pa­ė­mė nė eu­ro, nors prieš tai, suk­da­mas ra­tą apie se­ną­jį mik­ro­ra­jo­ną, bu­vo pa­gąs­di­nęs, kad už ke­lio­nę pri­skai­čiuos dvi­gu­bu ta­ri­fu.
„Duk­ra į na­mus grį­žo tie­siog dre­bė­da­ma iš pa­si­pik­ti­ni­mo! – re­dak­ci­jo­je sa­kė jos ma­ma Lai­ma. – Ar pa­slau­gas tei­kian­tis vai­ruo­to­jas ga­li ši­taip ap­tar­nau­ti klien­tus? Ar jis Plun­gės mies­to ne­pa­žįs­ta? Kas bū­tų, jei vi­si sa­vo dar­buo­se im­tu­me de­monst­ruo­ti to­kias emo­ci­jas ir kal­bė­ti to­kiais žo­džiais?“
Ta­čiau už Do­mę mū­ru sto­jo jo darb­da­vys J. Ru­pei­ka. Esą vai­ruo­to­jas jį in­for­ma­vęs, kad penk­ta­die­nį te­kę po mies­tą ve­žio­ti ne­blai­vią mo­te­rį, ku­rią iš­lai­pi­no, nes ji ne­va pa­ti ne­ži­no­ju­si, kur no­rin­ti va­žiuo­ti!
Be­je, pa­klaus­tas, kur mū­sų mies­te yra „To­po­ cen­tras“, ir pats J. Ru­pei­ka bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad ta par­duo­tu­vė vei­kia mies­to cen­tre, o Žal­ta­kal­nio gat­vė­je esą yra tik „Eu­ro­liux“ cen­tras… Iš­ei­tų, kad ne tik Do­mei, bet ir pa­čiam J. Ru­pei­kai Plun­gė­je rei­kia gi­do!
„Vai­ruo­to­jas man sa­kė, kad ke­lei­vė bu­vo ne­blai­vi, to­dėl ją ir iš­lai­pi­no. Dau­giau nie­ko ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, nes kar­tu ne­bu­vau. Ko­dėl kei­kė­si? Ži­no­te, yra žmo­nių, ku­rie ap­skri­tai šne­ka vien tik keiks­ma­žo­džiais… Klau­siat, ar ten­ki­na šio vai­ruo­to­jo dar­bas? O ką siū­lot? Ge­res­nių Plun­gė­je nė­ra… Ki­ta ver­tus, gal iš­si­blaš­kęs tą die­ną bu­vo, gal nuo­tai­ka ne ta, ar kas jį su­ner­vi­no… Ne­tei­si­nu nei vai­ruo­to­jo, nei ke­lei­vės“, – prieš po­rą mi­nu­čių vai­ruo­to­ją ka­te­go­riš­kai gy­nęs, įmo­nės sa­vi­nin­kas su­švel­ni­no to­ną.
Po ke­lių mi­nu­čių per­skam­bi­nęs J. Ru­pei­ka pa­tiks­li­no, kad už pa­va­ži­nė­ji­mą po Plun­gę tas vai­ruo­to­jas iš ke­lei­vės ne­pa­ė­mė nė eu­ro. Su­prask, kal­tas ne­si­jau­čia, vei­kiau – nu­ken­tė­jęs: tiek dir­bo, o li­ko be jo­kio už­dar­bio!