Scanpix nuotr.

Lietuvoje išleista dar viena knyga apie Holokaustą, papildysianti šiai temai skirtų leidinių biblioteką. Praėjusį mėnesį dienos šviesą išvydo Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, pasakojanti apie tai, kaip aktyviai lietuviai dalyvavo masinėse žydų žudynėse savo šalyje. Tai tikrai nebus paskutinė tam skirta knyga, ir tai jau savaime yra geras dalykas: tiek daug dar turi būti pasakyta, ir šio tamsiausio Lietuvos istorijos puslapio įsisąmoninimas yra vos prasidėjęs. Tačiau aš tikiuosi, kad dauguma būsimųjų knygų bus kitokio pobūdžio ir atspindės kitokius požiūrius.

Mane, olandų kilmės Lietuvos pilietį, ši tema ypač domina. Abu mano dėdės iš motinos pusės Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo pasipriešinimo judėjime, ir tik vienas iš jų sugrįžo iš nacių koncentracijos stovyklų. 1986 m. nusprendžiau parašyti žuvusio dėdės biografiją. Mano pokalbius su jį pažinojusiais žmonėmis – draugais, bendrakursiais, pasipriešinimo judėjimo bendražygiais, žmonėmis, su kuriais jis buvo susitikęs nacių stovyklose, – rašomąja mašinėle išspausdino viena vidutinio amžiaus moteris. Ji pasisiūlė tai padaryti dėl ypatingos priežasties: šios knygos veikėjas, mano dėdė, ją, tuomet dar mažą mergaitę, išgelbėjo nuo mirties suradęs saugią vietą pasislėpti. Tą patį jis buvo padaręs ir dėl daugelio kitų žydų. Tad tokiu būdu moteris norėjo jam padėkoti.

Mano knyga pasirodė tuo metu, kai nauja istorikų karta ėmėsi peržiūrinėti kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo istorijos dalykus, tarp jų – olandų elgseną okupacijos metais. Į kai kurias aplinkybes buvo pažvelgta visai kitomis akimis. Aš studijavau istoriją Amsterdamo universitete, ir vienas mano profesorius buvo tarp tų istorikų, kurie vien tik iš juodos ir baltos spalvų sudarytus istorijos atvaizdus iš esmės keitė visa pilkų atspalvių gama. Iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigos vyravo požiūris, kad visi vokiečiai buvo blogi, o visi olandai, išskyrus sąlyginai mažą dalį niekingų kolaborantų, – narsūs pasipriešinimo dalyviai, kovoję su vokiečiais ir išgelbėję nuo sunaikinimo daugybę žydų. Tačiau tikrovė buvo kitokia: fašistinis judėjimas Olandijoje iš tikrųjų nesulaukė didesnio visuomenės palaikymo, tačiau žmonių, prisitaikiusių prie nacių režimo ar bendradarbiavusių su jais, buvo labai daug. Pasipriešinimas okupantams pradėjo stiprėti tik 1943 – 1944 m., kai tapo aišku, kad naciai pralaimės karą. Pasipriešinimo gretos labiausiai išaugo 1945-ųjų pavasarį, kai daugelis į jį įsitraukė siekdami pagerinti savo įvaizdį ir įsirašyti į biografiją dalyvavimo rezistenciniame judėjime faktą.

Istorija „šaldiklyje“

Olandijai ir Lietuvai būdingas vienas labai skausmingas bruožas: karo metais buvo nužudyta dauguma jų piliečių žydų. Žydų bendruomenės abiejose šalyse buvo iš esmės sunaikintos, tačiau olandams pavyko istorijoje išlikti didvyriais, o lietuviams atiteko žydšaudžių žymė. Nors elgsenos skirtumas nebuvo toks didelis: lietuviai patys nužudė dalį žydų, o olandai sodino juos į traukinius ir vežė į Lenkiją, kad juos ten nužudytų kiti. Net A.Eichmanas (vienas svarbiausių žydų naikinimo organizatorių nacistinėje Vokietijoje – red. past.) vėliau išreiškė nuostabą dėl Olandijos geležinkelių sistemos efektyvumo. Tad kur pasibaigia vienų kaltė ir prasideda kitų?

Šį Lietuvos, kaip žydų žudikų šalies, įvaizdį, tyčia ar galbūt netyčia, R.Vanagaitės knyga smarkiai sustiprina. Tačiau esama labai daug priežasčių, kodėl Lietuvoje viskas vyko būtent taip, o ne kitaip, ir kodėl Holokaustas buvo tragedija ir aukoms, ir jų kaltininkams. Galima būtų pradėti nuo to, kad Lietuva tris kartus iš eilės buvo išprievartauta totalitarinių režimų, ir, reikėtų pridurti, be sąlyginai didesnio pasipriešinimo. O dalis iš nedaugelio išdrįsusių aktyviai priešintis sovietams galiausiai prisijungė prie tų žmonių, kurie, atėjus naciams, pradėjo žudyti žydus. Didvyriai tapo nusikaltėliais, o kai kurie iš jų vėliau vėl tapo „didvyriais“.

Dvidešimtasis amžius buvo tikras košmaras Lietuvai, tačiau šis košmaras niekada nebuvo įsisąmonintas taip, kaip Olandijoje, nes pusę amžiaus šį procesą blokavo sovietų valdžia. Todėl Lietuvoje šiandien jis vyksta taip, kaip Olandijoje mano studijų metais. Tik kone penkiasdešimt metų vėliau, nes tai lėmė sovietinė okupacija ir įsipareigojimas laikyti šią istoriją „šaldiklyje“.

Įsisąmoninimo procesas yra sudėtingas ir neabejotinai skausmingas. Iš dalies tai susiję su istorinės tiesos, tikrųjų praeities įvykių atskleidimu, ir šia prasme R.Vanagaitės knyga atliepia žmonių poreikį žinoti ir išsamiai atskleidžia tai, ką reikia žinoti. Tačiau tai kartu ir atleidimo bei susitaikymo dalykas. Susitaikymas reiškia bandymą suprasti, kodėl taip atsitiko, kokios priežastys lėmė, kad krašto gyventojus užvaldė tokia neapykanta, jog jie griebėsi šitokio keršto. „Paaiškinimas nėra atsiprašymas, supratimas nėra atleidimas“, – rašė žymus britų istorikas Christopheris Browningas, vienas pirmųjų atkreipęs dėmesį į tai, kad dauguma žudikų buvo eiliniai žmonės, dirbę įprastinius darbus, turėję šeimas ir vaikus. Vos per kelis mėnesius jie laikinai virto pabaisomis, o paskui vėl grįžo į įprastinę viduriniosios klasės gyvenimo kasdienybę. Ir dauguma jų niekada nebuvo patraukti atsakomybėn.

Matau kitokią Lietuvą

Vis dėlto susitaikymas galiausiai reiškia atleidimą, verčia išlipti iš apkasų ir palikti viską ramybėje. Štai kodėl arkivyskupo Desmondo Tutu sudaryta Tiesos ir susitaikymo komisija buvo tokia svarbi Pietų Afrikoje, šalyje, ką tik nusikračiusioje rasistinės praeities siaubų. D.Tutu paskatino žmones kalbėti, paragino juos klausyti ir taip pat padrąsino juos atleisti. Dėl to Pietų Afrika šiandien nėra Zimbabvė, nepaisydami visų kliūčių, juodieji ir baltieji čia ir toliau gyvena kartu. Lygiai tas pat įvyko po Ruandoje vykdyto genocido, kai hutai žudė savo kaimynus tutsius taip nuožmiai ir taip greitai, kaip ir per Holokaustą Lietuvoje. Tačiau po susitaikymo jie vėl gyvena kaimynystėje toje pačioje šalyje.

Valstybė turi judėti į priekį, kurti naują ateitį. Tai galima daryti tik suvokus savo praeitį, ir tik tada, kai tai yra leidžiama. Mane trikdo knygos, kurios toliau kursto liepsnas, bando išlaikyti žmones apkasuose, vėl stengiasi juos supriešinti. Esama žydų lyderių ir intelektualų, tvirtinančių, kad mėginama aktyviai neigti Holokaustą, ir kad Lietuva pirmauja tarp tokių šalių. Dėl kažkokių politinių ar asmeninių priežasčių jie nori išsaugoti „lietuvio žydšaudžio“ įvaizdį. Jiems nerūpi, kad Lietuva iš tikrųjų permąsto savo praeitį, kad jaunoji karta žvelgia į ją visai kitomis akimis. Jie neigia faktą, kad šalis pamažu pradeda sklaidyti tamsiuosius savo istorijos puslapius ir neneigia jų egzistavimo. Vienas iš jų, dr. Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro, neseniai pareiškė: „Lietuva vaidino pagrindinį vaidmenį Rytų Europoje siekiant perrašyti Holokausto istoriją, kad būtų paslėpti vietinių gyventojų nusikaltimai, sumenkintas nacizmo blogis, ir kad jis būtų sulygintas su komunizmo blogiu.“ Mano manymu, nacizmo ir komunizmo sulyginimas bei nacizmo blogio menkinimas yra labai skirtingi dalykai. Abi sistemos buvo blogis, abiejose buvo vykdomi pasibaisėtini nusikaltimai, ir abi reikalauja iš naujo apmąstyti praeitį.

Pyktis, neapykanta ir liepsnų kurstymas neprikels mirusiųjų. Praeities nebepakeisi. Mes tik galime mėginti pasitelkę istoriją išvengti praeities pasikartojimo. Lietuva pastaraisiais metais neabejotinai yra žengusi didelių žingsnių. Dar prieš penkerius metus gėjų paradą Vilniuje įpykusi minia apsvaidė akmenimis ir buteliais, apibėrė įžeidimais. Kai kurie net mojavo neonacių vėliavomis. Tačiau dabar, kai kalbuosi su savo studentais, aš jau matau kitokią Lietuvą, europietišką Lietuvą, kuri nebeturi iliuzijų dėl to, kas įvyko nacių okupacijos metu. Tai ne neigianti Lietuva. Tai Lietuva, kuri įsisąmonina.

Robertas van Vorenas 

Knygos „Neįsisavinta praeitis – Holokaustas Lietuvoje“ autorius.
Specialiai „Valstiečių laikraščiui“