ELTA nuotr.

Gedimino kalno tvarkybos darbus planuojama pradėti gegužę, pradžiuvus teritorijai, o tvarkybos darbų projektą planuojama baigti balandį, teigė projekto vadovas, architektas Rimas Grigas.

„Šiuo metu nagrinėjame tik kalno šiaurinį šlaitą, kur yra baisiausios nuogriuvos. Vasarį yra parengtas projektinis pasiūlymas, kurio pagrindu ruošiamas tvarkybos darbų projektas. Balandį planuojamą šitą projektą baigti ir gegužę, pradžiuvus teritorijai, turėtų prasidėti darbai“, – sakė R. Grigas.

Pasak architekto, per šiuos metus ketinama pažeistame šiauriniame šlaite nukasti nestabilų gruntą ir suformuoti naują, kuris nebijotų įšalo, drenuotų gruntinį vandenį. Galiausiai, kitų metų pavasarį, šlaitas būtų apželdintas žole – nendriniu eraičinu. Velėna, pasak architekto, auginama metus laiko.

Dar svarstoma, ką daryti su Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaite esančia gelžbetonine sija, vadinamuoju „rostverku“ (gręžtiniai pamatai), kuri yra sutvirtinta inkarais, įleistais į kalno vidų.

Architektas pasisako už tai, kad ji liktų, nors pripažįsta, kad yra pasisakančių ir už tai, kad apatiniai gręžtiniai pamatai būtų nuimti.

Kiek kainuos kalno tvarkybos darbai, paaiškės, kai bus pateiktas darbų projektas.

Pernai Lietuvos nacionalinis muziejus kalnui tvarkyti išleido 300 tūkst. eurų, šiems metams numatyta skirti 806 tūkst. eurų

Kalnas bus atidarytas lankytojams balandžio 20 d., jeigu nekils nuošliaužų grėsmė virš pagrindinio į kalną vedančio tako. Funikulieriaus neplanuojama atidaryti, kol nebus baigti kalno tvarkymo darbai.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė apgailestavo, kad jos vadovaujama institucija nuolat, pasak jos, nepagrįstai kaltinama, kad muziejus nieko nedaro.

„Pavasarį darbai prasidės, bet dabar kiekvieną dieną nepatogu atsakinėti, kodėl jie neprasideda? Nes dar neišdžiuvo dirvožemis, kai išdžius, jie bus pradėti“, – patikino B. Kulnytė.

Muziejaus direktorė perskaičiusi socialiniuose tinkluose kritikos įtariama, kad siekiama ją patraukti iš einamų pareigų.

„Aš tai matau, kad kalnas niekam nerūpi, kad rūpi mano galva. (…) (Sakoma – ELTA), kad visos blogybės prasidėjo 2012 m., mes perėmėme griūvantį kalną ir jį dar palaikėme su labai nedidelėmis lėšomis žmoniškame pavidale iki dabar. O visos sudėtos minos nuo seno – sienos, betono juostos, užpiltiniai gruntai, taigi čia yra sutvarkymas administraciškai tos teritorijos – jeigu mes turime pastatus, tai nereiškia, kad mes turime tvarkyti piliakalnį“, – kalbėjo B. Kulnytė.

Menotyrininkė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė atkreipė dėmesį, kad kalnų paviršių sudaro supiltinis gruntas, kurio storis sudaro nuo 1,5 iki 4 metrų. Istorinė medžiaga, kurios žinios prasideda nuo keturiolikto šimtmečio, rodo, kad Gedimino kalno nuošliaužų per istorijos laikotarpį buvo ne viena. 1959 m. geologai nustatė, kad slenka nestabilus paviršinis gruntas.

Apibendrindama Gedimino kalno gelbėjimo darbus menotyrininkė paaiškino, kad kovojama su pasekmėmis. „Reikalingos studijos, ką galima turėti ant tokio nestabilaus darinio“, – sakė B. R. Vitkauskienė.