Scanpix nuotr.

Rugsėjo 14-ąją prasidėsiančių tradicinių Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ šalys kaimynės laukia su didžiuliu nerimu. Ne išimtis ir Lietuva, už kurios sienų trankysis galingi karo pabūklai. Apie šias pratybas, jų tikslą, apie tai, ar galime ramiai miegoti, „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su Lietuvos kariuomenės vado kanceliarijos Strateginės komunikacijos departamento vyresniuoju patarėju, karo istoriku prof. Valdu Rakučiu.

Kokios tai pratybos ir kodėl tiek daug apie jas kalbama? Kuo jos skiriasi nuo pas mus vykstančių tarptautinių karinių pratybų?

Karinės pratybos „Zapad“ vyksta kas kelerius metus, jose Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės mokosi vykdyti gynybos ir kitokio pobūdžio operacijas prieš NATO kariuomenes Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių teritorijose. Natūralu, kad tokie mokymai Lietuvai kelia nerimą, juolab kad tariamai gynybiniuose scenarijuose yra numatomi puolamieji veiksmai tiek iš Baltarusijos, tiek ir iš Kaliningrado pusės. Mokymų mastas gerokai viršija Lietuvos ir kitose Baltijos regiono teritorijose vykstančias NATO pratybas, o Rusijos pažadai ir kiti žodžiai dažnai prasilenkia su tikrove ir turi būti nuolat tikrinami gynybos ekspertų.

Paprastai Lietuvoje vykstančiose pratybose būna tarptautinių stebėtojų iš šalių kaimynių ir kitų valstybių, neretai atvyksta ir atstovų iš Baltarusijos bei Rusijos. Ar pratybose „Zapad“ dalyvaus mūsų stebėtojai?

Mūsų stebėtojai yra kviečiami, tai daryti įpareigoja tarptautiniai susitarimai ir geros kaimynystės principai, kurių kol kas nė viena pusė nėra išsižadėjusi, tačiau bendras tarpusavio pasitikėjimas yra labai sumenkęs ir vietos nerimui yra.

Valdas Rakutis

Valdas Rakutis

Kodėl tokiose pratybose turi dalyvauti stebėtojai ir ką jie gali pamatyti?

Mokymai yra sudėtingas renginys. Kad ir kaip organizatoriai stengtųsi paslėpti savo silpnąsias vietas, akylas stebėtojas jas patebės. Dalyvaujant tokiems atstovams užkertamas kelias netikėtai pakeisti scenarijų ir pažeisti taisykles.

Ar yra tikimybė, kad pratybų metu Rusijos ir Baltarusijos kariuomenės galėtų įsiveržti į mūsų šalį?

Kalbant apie saugumą negali būti atmetama jokia versija. Mūsų kariuomenės misija yra būti saugumo garantu. Jeigu mokymuose dalyvaus oficialiai Baltarusijos ir Rusijos skelbiamas karių skaičius – 13 000, įsiveržti būtų sudėtinga, bet jeigu į mokymus susirinks visas šimtas tūkstančių – tokie skaičiai buvo pasirodę mūsų spaudoje, – situacija taptų labai komplikuota ir sunkiai prognozuojama. Viskas priklausytų jau nuo politinės mūsų Rytų kaimynių valios.

Ar Rusija pajėgi kariauti su NATO?

Rusija karui su NATO seniai ruošiasi ir oficialiai tai deklaruoja savo gynybos doktrinoje bei visame karinio planavimo procese. Jeigu tai būtų totalinis karas, naudojant branduolinį ginklą, jo rezultatai būtų pragaištingi visoms pusėms, todėl vargu ar jis yra įmanomas. Karas, kuriame būtų naudojamos ribotos kovos priemonės, yra labiau tikėtinas, ypač jeigu jis nėra aiškiai įvardytas kaip karas. Tai vadinamasis hibridinis karas, kurio formos gali būti labai išradingos ir netikėtos. Mat NATO juridinė bazė yra priderinta prie aiškiai identifikuojamų kovinių veiksmų ir sistemai aktyvinti reikia tam tikro politinio susitarimo proceso. Garsiųjų vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų Ukrainoje, Abchazijos ir Osetijos separatistų veiksmai parodė, kaip tai galima padaryti, tačiau Lietuva ir kitos NATO valstybės jau spėjo pasirengti ir tokiam scenarijui. Todėl tokio pobūdžio provokacijos ar riboti konfliktai nebeturėtų būti politinių procesų strigimo ir kito neveiksmingumo priežastis. Kitas reikalas, jei visa tai vyktų vienu metu su krizėmis kitose pasaulio dalyse, sumaišties metu ir t.t., kai kitų NATO valstybių galvos ir pajėgos būtų užimtos tais dalykais, pavyzdžiui, kaip 1940 metais, kai pasaulio dėmesys buvo sukoncentruotas į Vokietijos ir Prancūzijos karo įvykius. Tada situacija gali būti sunkiau nuspėjama, reikėtų labiau pasikliauti savo ir savo artimiausių kaimynų jėgomis. Šiandien tokia problema galėtų būti karas Korėjoje.

Tad ar galime ramiai miegoti, kai vyksta tokios pratybos?

Ramiai miegoti galima ir reikia, tačiau valstybės institucijos, taip pat žiniasklaida privalo skirti papildomą dėmesį šiems mokymams, rimtai stebėti situaciją, kad nebūtume užklupti netikėtai, kad būtume padarę viską, kas nuo mūsų priklauso. Tada ir noras panaudoti mokymus politinei situacijai eskaluoti ar net kariniams veiksmams pradėti praeis, nes bus prarastas netikėtumo efektas. O be jo joks šiuolaikinis konfliktas didelės sėkmės tikėtis negali. Tai, kad Lietuva garsiai trimituoja apie galimą pavojų, yra labai gerai. Tai geriausia blogų scenarijų prevencija. Tačiau neskubėkime džiaugtis – reikia sulaukti šių mokymų pabaigos ir svajoti, kad tarptautinė įtampa pradėtų slūgti. Tada galėsime ramiai statyti stiprėjančią Lietuvos valstybę stiprėjančių šalių kaimynių apsuptyje be jokių baimių ar nepasitikėjimo, nes ateitis priklauso mums, Centrinei Rytų Europai.