Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos socialdemokratų partija renka naują lyderį. Nors antrojo rinkimų turo rezultatai paaiškės tik mėnesio pabaigoje, jau dabar žinoma, kad prie partijos vairo stos jaunosios kartos politikas. Apie tai, kokių socialdemokratų politinio kurso permainų galima tikėtis, kalbamės su politologu, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Lauru Bieliniu.

Lietuvos socialdemokratų partija netrukus turės naują vadovą. Ar, jūsų manymu, ims vykdyti ir naują politiką?

Iš dviejų į partijos pirmininkus pretenduojančių kandidatų, patekusių į antrąjį rinkimų turą, kalbų susidaro įspūdis, kad jie ketina ne vien užimti šį postą, bet ir keisti partijos politinį kursą, jos struktūrinę formą, aktyvinti jos veiklą, todėl esu linkęs manyti, kad išvysime daug pokyčių ir šios politinės jėgos viduje, ir jos veikloje. Manau, kad galima kalbėti apie socialdemokratų vadovybės kartų kaitą. Jau kelerius metus vyresniosios kartos atstovai traukiasi į šešėlį, veikia inertiškai arba apsiriboja nieko neveikimu, bet neužleidžia vietos jaunimui, kuris iš tikrųjų turėjo ir tebeturi ambicijų. Seimo rinkimuose kandidatavo daugiausia jauni partijos nariai, vyresnieji pasitraukė į šalį. Tai rodo, kad vyresniosios kartos socialdemokratai supranta, jog atėjo laikas leisti veikti jaunesniems, pradėti vykdyti kitokią politiką.

Lietuvos socialdemokratų partija dabar dažnai vadinama partija, „neturinčia socialdemokratinio turinio“. Kas, jūsų manymu, nutiko, kad socialdemokratija liko tik partijos pavadinime? Kokios esminės klaidos buvo padarytos Algirdo Brazausko ir jo bendražygių vadovavimo šiai politinei jėgai laikais?

Tiesą sakant, kairiosios ir dešiniosios pusės ideologinis kontūras šiuo metu yra gana neryškus. Ir ne dėl to, kad partijų atstovai nesuvokia savo pozicijos. Tiesiog dabar tokia epocha. Aiškiai matome ne tik tam tikrą valstybių, kultūrų virsmą, bet ir tam tikrą politinių ideologijų tirpimą arba kaitą. Kita vertus, akivaizdu, kad vienus ar kitus akcentus buvo galima sudėlioti ir jais remiantis formuoti atitinkamą politiką. Manyčiau, kad Socialdemokratų partijos atstovai vis dėlto nelabai rėmėsi politinėmis ir ideologinėmis nuostatomis, ne itin kreipė dėmesį į socialdemokratinio pobūdžio akcentus. Partija veikė nomenklatūriškai. Svarbiausia buvo, kad viskas funkcionuotų, netrukdytų gyventi, ir toks veikimas buvo tapęs beveik norma.

Tiesą sakant, visame pasaulyje pastebimi tokie dalykai. Ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Didžiojoje Britanijoje, ir Prancūzijoje politinių partijų ideologinis kontūras nėra aiškiai matomas. Jų skirtumas taip pat. Tai realybė, su kuria turime susitaikyti.

Ar darbas valdančiojoje koalicijoje su „valstiečiais“ padės socialdemokratams atgauti ideologinę tapatybę? O gal priešingai – sukels dar didesnių jos problemų?

Kelių mėnesių patirtis rodo, kad socialdemokratai leidžiasi partnerių užgožiami, paliekami šešėlyje. Šiandien apie ryškų ir lygiavertį bendradarbiavimą, ko gero, kalbėti neverta. Tikėkimės, kad nauja socialdemokratų politinė karta vis dėlto sugebės atkurti partijos socialdemokratinį veidą ir privers koalicijos partnerius žiūrėti į juos kaip į lygiaverčius.

Kaip manote, ar socialdemokratams pavyktų iškelti naujas ideologines bures ir pakeisti politinį kursą? Ar tai apskritai įmanoma?

Pasakysiu taip: tai ne tik įmanoma, tai – vienintelė išeities. Lietuvos politinis laukas neišvengiamai privalo turėti kairiąją pusę. Politinės kairės nišos daugiau niekas negali užimti, niekam tai nepavyksta. Galbūt „valstiečiai“ ir norėtų, bet, kaip matome, jie apskritai beveidžiai. Tad šiuo atveju esu tikras, kad socialdemokratai priėjo ribą, kai reikia keistis, ieškoti naujų politinių, ideologinių, organizacinių formų, kurios leistų jiems atkurti ir savo veidą, ir savo įtaką šalies politiniame gyvenime.

Jeigu socialdemokratams vis dėlto nepavyks atgauti rinkėjų pasitikėjimo, ar ir šios politinės jėgos po naujų Seimo rinkimų turėtų laukti Darbo partijos likimas?

Nemanau. Socialdemokratai, palyginti su tokiomis partijomis, kaip Darbo partija ar „Tvarka ir teisingumu“, nėra populistiniai, nėra susibūrę aplink vieną savo lyderį. Tai politinė struktūra, kuri susiformavo visai kitu pagrindu. Organizacine prasme ji labai stipri. Tai, kad šiandien šią partiją yra ištikusi krizė, visai nereiškia, kad rytoj ji nebus įveikta.