R. Dovydėno pieš.

 „Nors darbas man patinka, į darbovietę einu nenoriai. Taip yra dėl prastos psichologinės atmosferos darbe. Darbdavys yra labai priekabus, visada pakritikuos, bet niekada nepagirs. O ir su kolegomis santykiai prasti, jaučiu pavydą, už nugaros kuriamas intrigas. Ką tokiu atveju daryti, kaip elgtis?“ – klausia Laima iš Zarasų.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Išskirtinai svarbi vieta

Darbe praleidžiame labai daug laiko. Galima pajuokauti, kad trečdalį gyvenimo praleidžiame lovoje miegodami, trečdalį – su šeima, trečdalį – darbe. Tai rodo, kad darbas yra išskirtinai svarbi vieta. Todėl jei žmogus jame blogai jausis, ir darbo rezultatai bus prastesni.

Į darbo vietos aplinkos svarbą darbdaviai dėmesį kreipė ne visada. Pavyzdžiui, antikos laikais apie vergų laimę ir pasitenkinimą darbu apskritai nebuvo kalbama. Jie buvo skatinami tik didesne porcija maisto bei galimybe „užsidirbti“ daugiau laisvalaikio. Panaši nuostata gyvavo labai ilgai, iki pat XX a., kuomet darbas buvo siejamas tik su atlygiu už jį. Manyta, kad jei atlygis už darbą yra geras, tai ir žmogus turi būti patenkintas.

Įdomus eksperimentas

Yra gera proga prisiminti 1920-aisiais vienoje Amerikos telefonų kompanijoje atliktą tyrimą. Tyrėjai atrinko 50 įmonės darbuotojų, kurios sujungdavo skambinantįjį su žmogumi, kuriam skambina. Tų merginų darbas buvo techninis – ištraukti kištuką ir įkišti jį kitur. Jų darbo našumą apskaičiuoti nesunku: kiek kartų per dieną jos sujungia skambučių, toks jų darbo rezultatyvumas.

Darbdaviai stengėsi pagerinti darbo našumą: iš pradžių padidino darbo vietos apšvietimą, paskui pagerino patalpų ventiliaciją. Tai davė rezultatų – merginų darbo našumas paaugo. Vėliau apšvietimas vėl buvo pablogintas, bet darbo našumas vis tiek augo. Tada darbdaviai ėmė specialiai bloginti darbo sąlygas, tačiau merginų darbo rezultatai nė kiek neprastėjo. Taigi pradėta aiškintis, kas atsitiko. O nutiko labai paprastas dalykas – atrinktosios merginos jautėsi išskirtinės, ypatingos, susidraugavo tarpusavyje, jautėsi svarbios, todėl stengėsi dirbti kuo geriau. Tai paskatino atkreipti dėmesį į tai, kad yra dvi darbuotojų motyvacijos rūšys, lemiančios pasitenkinimą darbu.

Skirtingi motyvai

Kalbėdami apie pasitenkinimą darbu, žmonės dažnai jį įsivaizduoja kaip vientisą skalę. Tačiau iš tikrųjų pasitenkinimas darbu ir nepasitenkinimas juo yra du atskiri dalykai. Todėl vienu metu žmogus gali jausti ir didžiulį pasitenkinimą, ir šiokį tokį nepasitenkinimą. Šiuos pojūčius lemia skirtingi motyvai. Nepasitenkinimą darbu mažina augantis atlyginimas, galimybė šalia darbovietės pasistatyti automobilį, patogi darbo vieta, netoliese esanti valgykla ir pan. Tačiau pasitenkinimo šie dalykai nedidina. Jį didina galimybė darbe save realizuoti, jausmas, kad darbuotojas yra vertinamas, darbdavio pagyrimas ir t. t.

Būtent dėl šios priežasties šiandien vis daugiau dėmesio skiriama ir darbuotojų tarpusavio santykiams. Geri santykiai su kolegomis kartais gali kompensuoti dalį kilusio nepasitenkinimu darbu. Dažnai girdima, kad žmogus ieškotų kito darbo, jei nebūtų tokių mielų ir draugiškų bendradarbių ar geros psichologinės atmosferos darbe. Arba girdima, kad atlyginimas geras,darbas taip pat patinka, bet dėl prastos psichologinės atmosferos darbovietėje žmogus ryžtasi ieškoti kito darbdavio. Svarbu atskirti, ar kalbame apie pasitenkinimą, ar apie nepasitenkinimą darbu.

Mes kiekvienas kuriame gerą aplinką darbe, tačiau didžiausią įtaką psichologiniam klimatui daro vadovybė. Ji gali sustabdyti kurio nors darbuotojo išsišokimus ir suteikia toną visam kolektyvo bendravimui. Vadovybės indėlis į gerą darbuotojo psichologinę savijautą yra kur kas didesnis nei bendradarbių. Todėl vadovybė turėtų nuolat įvertinti, kaip jaučiasi jų darbuotojai, ir nedelsdama šalinti trukdžius, neleidžiančius jiems gerai jaustis.

Ypač blogai, kai darbovietėje atsiranda vienas asmuo, kurį nuolat engia ir persekioja kolegos. Jei vadovybė į tai nereaguos, bus labai blogai. Tai rodo, kad vadovai nebendrauja su pavaldiniais, nežino, kas vyksta įmonėje. O jei žino ir nesiima jokių priemonių, vadinasi, nesupranta, kad gyvename XXI a., kai darbuotojų nuotaika ir savijauta yra vienas iš svarbesnių organizacijos sėkmę lemiančių veiksnių. Dažnai tokios įmonės gana greitai bankrutuoja.