R. Dovydėno pieš.

„Netyla šurmulys dėl universitetų sujungimo, tačiau ar iš tikrųjų taip svarbu, kiek šalyje bus aukštųjų mokyklų? Galbūt reikėtų keisti mokymo metodus, kad jauni žmonės universitetuose geriau jaustųsi?“ – klausia Danguolė iš Kauno.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Vakarų šalyse kone pusę amžiaus nuolat kilo gyvenimo gerovė, tačiau gyvenimu patenkintų žmonių skaičius beveik nesikeitė. Lietuvoje gerėja ekonominiai rodikliai. Ir auga emigracija. Vakarų šalis šis prieštaravimas paskatino išsamiau tyrinėti, ko reikia, kad žmonės būtų laimingi. Tačiau gausėjant duomenų ir faktų bendro pobūdžio samprotavimai apie žmogaus prigimtį,laimę vis dažniau virsta konkrečiais sprendimais, galinčiais pakeisti visuomenės tikslus.

Apie būtinybę formuoti politiką remiantis piliečių laimės tyrimais vienas pirmųjų prakalbo Nobelio ekonomikos premijos laureatas A.Senas. Jis tvirtino, kad išsivysčiusios šalys privalo eiti būtent šiuo keliu. Naujas požiūris kelia ir naujų užduočių. Reikėtų apsispręsti, kaip įvertinti laimę, kokius reiškinius stebėti.

Apčiuopiami materialiniai dalykai – prekės, paslaugos, pajamos – neabejotinai veikia žmogaus savijautą, jie yra išmatuojami ir nesunkiai įvertinami. Tačiau jie toli gražu ne viskas. Asmens laimei įtakos turi ir daugelis kitų visuomenės gyvenimo aspektų: aplinka (švarus oras, graži gamta), bendravimas su kitais, pasitikėjimas valstybės institucijomis, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos ir t. t. Visa tai nelengva pamatuoti, keblu ir sugretinti. Vis dėlto kai kurios šalys jau bando kurti politiką remdamosi piliečių laimės tyrimais.

Matuoti piliečių laimę, be abejo, įdomu ir pravartu. Nelaimingi, nusivylę gyvenimu žmones buvo tiriami gana dažnai. Todėl apie juos nemažai žinoma. Psichologai, psichoterapeutai siūlo gana veiksmingų būdų, padedančių įveikti depresiją, pyktį, netekties skausmą ir pan. Laimingus žmones imta tirti nesenai. Šiandien gyvenimu skundžiasi ne vienas Lietuvos pilietis, todėl verta peržvelgti laimingų žmonių gyvenimo būdo ir asmenybės savybių aprašus bei pamėginti suprasti, kas priklauso nuo paties piliečio, o ką mūsų gyvenime turėtų ir galėtų pakeisti valstybė.

Psichologiniai tyrimai padėjo išsiaiškinti, kad laimingų žmonių socialiniai ryšiai yra gausūs, jie dalyvauja įvairių organizacijų, grupių veikloje, jaučiasi įsimylėję, dažniausiai būna ekstravertai, mankštinasi, yra tikintys, daugiau dėmesio kreipia į pozityvius jausmus ir įvykius, pasitiki savo jėgomis. Jei nebūtų bent vieno iš išvardytų punktų, žmogus priklausytų nebe laimingųjų, o nusivylusiųjų gyvenimu grupei. Atrodo, laimė panaši į simfoninės muzikos kūrinį, kurį atlieka daug instrumentų, o vieno kurio stoka griauna harmoniją.

Minėtos laimingų žmonių psichologinės savybės nėra ypač naujas atradimas. Panašios atskleistos ne viename tyrime, tačiau į šias savybes galima pažvelgti ir naujai, o tada jos tampa valstybinių institucijų veiklos gairėmis. Psichologui R.Andrews pavyko įkalbėti vieną Pensilvanijos (JAV) mokyklą keisti ugdymo orientyrus, daugiau dėmesio skirti laimei svarbioms savybėms ugdyti. Jo planas buvo aiškus: jei laimingesni tie, kurie turi daugiau socialinių ryšių, reikia mokyti vaikus juos užmegzti, įtraukti juos į įvairių organizacijų veiklą; jei laimingesni romantikai, reikia mažiau rūpintis seksualiniu švietimu, o daugiau laiko skirti jausminiam vyrų ir moterų bendravimui aptarti; jei laimingesni sportuojantys žmonės, reikia mokinius įtraukti į sporto būrelius, išugdyti poreikį fiziškai tobulėti. Praėjus dvidešimt metų, kai buvo atliktas minėtas eksperimentas, besimokiusieji vadinamojoje laimės mokykloje buvo apklausti. Jų pajamos apie 40 proc. viršijo kitas mokyklas baigusiųjų pajamas. Dar kartą buvo patvirtinta svarbiausia „laimės ekonomikos“ prielaida – laimingesni žmonės sėkmingiau dirba ir daugiau uždirba.

Taigi laimės mokykla ir laimės universitetas gali tapti prasmingesniu tikslu nusikamavusiems Lietuvos švietimo reformatoriams, kurie vis sprendžia pirmokėlio vertą uždavinį – trys ar penki universitetai?