R. Dovydėno pieš.

„Remiantis ankstesniais jūsų straipsniais, laimingas žmogus yra ekonominė vertybė. Laimės ekonomika teikia aiškius atsakymus, kaip kurti laimingesnę visuomenę. Tik kur Lietuva imtų pinigų laimei nupirkti?“ – klausia Vaclovas iš Raseinių.

Atsako M.Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis.

Visos ekonominės teorijos ir politiniai sprendimai remiasi siekiu perskirstyti turtą ir pajamas. Vyrauja du variantai. Pirmas – visi valstybės reikmėms ir piliečiams, negalintiems savimi pasirūpinti, nuo gautų pajamų sumoka vienodą dalį: ir vos suduriantieji galą su galu, ir tie, kurie uždirba milijoną. Antras – kiekvienas moka pagal tai, kiek gavo pajamų. Tas, kuris uždirbo mažiau,ir į bendrą „katilą“ atiduos mažiau, t. y. mokesčio dydis bus progresinis.

Reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingieji, tačiau dažnai jų gerovę sukuria ne didelis atlyginimas, o galimybės naudotis turtu. Todėl pagrindinis mokesčių, kurie išlaiko valstybę, mokėtojas yra vidurinioji klasė. O kaip tik jos gyvenimo lygis ir būdas daro didžiausią poveikį bendram visuomenės laimės lygiui.

Esamas turto ir pajamų apmokestinimas (tiek lygiavinis, tiek progresinis) silpnina viduriniąją klasę, jos ekonominę, o drauge ir politinę įtaką. Šiuo metu net moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o viduriniosios klasės pajamos santykinai mažėja. Šis faktas griauna ideologinį rinkos ekonomikos pagrindą – tikėjimą, kad materialinė gerovė priklauso nuo asmeninių gabumų ir darbštumo. Iš tikrųjų ją vis labiau lemia socialiniai ryšiai, privatizavimas ir paveldėjimas.

Turintieji nori savo turtą apsaugoti. Politinė valdžia,ignoruodama visuomenės interesus, aptarnauja pagrindinį didelio turto savininką – korporacijas. Todėl esama apmokestinimo sistema kliudo viduriniajai klasei gausėti.

Finansinę situaciją vis dar bandoma spręsti stiprinant, reguliuojant valstybės vaidmenį arba jį silpninant, pasikliaunant rinkos veikimu. Reguliavimo būdai neveikia, nes dideli šių dienų kapitalai, didelis turtas nebėra susieti su vartojimu. Jie nebetarnauja visuomenei, o tapo jos šeimininkais, galios ir valdymo įrankiais.

Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir išsilavinusi kaip šiandien. Ji gali didinti valstybės pajamas ne didindama, o netgi mažindama mokesčius viduriniajai klasei. Tuo pat metu turėtų reikšmingai augti kiti mokesčiai. Jais galėtų tapti progresinis itin didelio turto, t. y. turto, neskirto vartoti (ne namo, automobilio ar vasarnamio), o turto, kuris yra visuomenės valdymo įrankis, dažniausiai, korporacijų turto, apmokestinimas. Toks apmokestinimas nemažintų vartojimo, o jei korporacija negalėtų ar nenorėtų mokėti išaugusių mokesčių, jį turėtų perduoti atitinkamą savo turto dalį valstybei. Šis perdavimas taptų ir socialinės korporacijų atsakomybės garantija, išplėstų visuomenės kontrolę korporacijoms.

Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai neturėtų būti išskirtinai dideli. Antai, ekonomistas T.Pikety, rašydamas apie JAV ir Vakarų Europą, siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijoną eurų, ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijardą eurų.

Kas galėtų įgyvendinti tokį apmokestinimą? Atsakymas aiškus – tik stipri nacionalinė valstybė. Štai kodėl ji griaunama, o nacionalinis tapatumas niekinamas.

Žmonės nori būti laimingi, o Lietuvos valdžia siūlo kitus tikslus ir netgi bijo pradėti matuoti laimės lygį, nes korporacijoms, kurias ji aptarnauja, nereikia aukštesnio visuomenės laimės lygio, nereikia stiprios viduriniosios klasės ir jos vertybių. Globalioms korporacijoms reikia paklusnaus ir godaus vartotojo.

Kontroliuoti korporacijas gali tik stipri nacionalinė valstybė, besiremianti nacionaliniu identitetu ir siekianti kurti laimingesnę visuomenę. Daugiau laimės (mažesnius mokesčius, didesnius atlyginimus, daugiau pinigų švietimui ir sveikatos apsaugai) įmanoma pasiekti jau šiandien pasirinkus laimingesnės visuomenės kūrimo kelią ir apmokestinus ne vartojimui, o valdymui skirtą didelį turtą.