R. Dovydėno pieš.

„Žmonos tėvas linkęs girtauti. Kai susitinkame, stengiuosi susilaikyti nuo replikų, pamokymų, tačiau kiti šeimos nariai jam nuolat pamokslauja. Kaip iš tikrųjų reikėtų elgtis su girtaujančiu šeimos nariu?“ – klausia Jonas iš Panevėžio.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Susidūrus su alkoholio problema šeimoje, pirmiausia reikėtų atsakyti į paprastą klausimą: ar tai yra girtavimas kaip yda, ar alkoholizmas kaip liga? Jei žmogus serga, jam reikia kvalifikuotos specialistų pagalbos. Todėl šįkart kalbėkime apie girtavimą kaip ydą.

Pažvelkime į šią problemą taip, kaip į ją žvelgia specialistai. Kai šeimos kreipiasi į specialistus, dažniausiai sako, kad jų šeimoje visi nuostabūs, tik vienas jos narys yra tarsi monstras. Tikimasi, kad jam pasikeitus problemų šeimoje neliktų. Tačiau toks požiūris rodo, kad šeima nesuvokia, jog vieno šeimos nario girtavimas yra bendra problema. Juk girtaujantis žmogus bendrauja su visais šeimos nariais. Dažniausiai butelio jis griebiasi būtent dėl to, kad kažko iš to bendravimo negauna arba pats nesugeba duoti. Gali būti, kad jam nepriimtini kai kurie bendro šeimos gyvenimo aspektai, todėl nuo jų bando pabėgti girtaudamas. Taigi, kai šeimoje yra girtaujantis asmuo, keistis turi ne tik jis, bet ir visa šeima.

Žinoma, svarbiausia, kad išsivaduoti nuo atsirandančios priklausomybės norėtų pats girtuoklis. Tačiau taip pat svarbu, kad jį paremtų kiti šeimos nariai.

Įstatymiškai alkoholis yra poelgį sunkinanti aplinkybė. Jeigu avariją padarė išgėręs žmogus, bausmė jam bus didesnė. Tačiau psichologiškai alkoholis yra lengvinanti aplinkybė. Pavyzdžiui, jei bendradarbis sako, kad darbų neatliko laiku, nes buvo susitikęs su seniai matytu draugu ir per ilgai užsivakarojo, kolegos jį pabandys suprasti ir leis darbus atlikti vėliau. Kitas pavyzdys – jei bendradarbis staiga nei iš šio, nei iš to į skruostą pabučiuos jauną bendradarbę, jis tikriausiai bus apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Tačiau jei jis bus išlenkęs bent pusę taurelės, į tokį jo elgesį kolegos žiūrės atlaidžiau. Šie pavyzdžiai rodo, kad alkoholiu neretai pateisinamas šiaip jau nepriimtinas elgesys. Todėl kyla klausimas, kodėl girtaujančiam šeimos nariui keliami mažesni reikalavimai ir kodėl jam nuolat reikia pateisinimų. Būtent į šį aspektą šeima ir galėtų atkreipti dėmesį.

Paprastai paaiškėja, kad girtaujantis šeimos narys yra nusivylęs santykiais su artimais žmonėmis, savo pasiekimais. Ne veltui sakoma, kad tiesa glūdi butelio dugne. Išgėręs žmogus tampa panašus į tokį, koks norėtų būti. Vieni išgėrę būna linksmi, pasakoja anekdotus, kiti tampa pikti. Labai dažnai išgėręs žmogus pasakoja didingus savo planus, ką jis nuveiktų, jei jam niekas netrukdytų ar pats kadaise nebūtų pridaręs klaidų ir t. t. Laimingas žmogus niekada neprasigers. Jam nereikia alkoholio, kad atsidurtų kitoje savęs suvokimo būsenoje. Todėl šeima šiuo atveju gali labai daug padėti. Ne drausdama ir ribodama, o padėdama žmogui save atskleisti, realizuoti ir parodydama, kad reikalavimai, nuo kurių jis bando pabėgti, yra įvykdomi. Šeima turi padėti tokiam žmogui patikėti, kad jis gali normaliai dirbti darbe ir džiaugtis šeimyniniu gyvenimu.

Kai šeima pradeda atitinkamai elgtis, sulaukti pokyčių įmanoma. Kitaip girtaujantys asmenys ritasi žemyn ir galiausiai tampa alkoholikais. Tada jau prireikia specialistų pagalbos, griežtų apribojimų ir įsipareigojimų alkoholio iš viso nebevartoti. Tačiau net padedant specialistams šeimos pagalba yra būtina. Artimieji gali sugalvoti laisvalaikio leidimo alternatyvų, kad šeštadienio vakarą nekiltų noras vėl girtauti. Šeimos parama turi būti ne moralizavimas, aiškinimai, kad nereikia gerti, o reali pagalba.