R. Dovydėno pieš.

„Dėl alkoholio vartojimo šalyje kyla daugybė diskusijų. Kartais atrodo, kad tarpusavyje ginčijasi net tie, kurių toks pat tikslas. Kodėl taip yra?“ – klausia Aloyzas iš Jurbarko.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Šiuo metu kilusios diskusijos dėl alkoholio vartojimo mažinimo yra gera proga pasigilinti į Lietuvos valdymo problemas ir pažvelgti į situaciją kiek plačiau. Kodėl to reikia? Panašu, kad mes, Lietuvos rinkėjai, sugebėjome antrą kartą užlipti ant to paties grėblio. Vieną kartą – balsuodami už ArūnoValinsko įkurtą partiją, kuri skelbėsi neturinti nei kairės, nei dešinės ideologijos, kitą – atiduodami savo balsus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, kuri dėl bendro veikimo vienu metu tarėsi ir su dešinėje esančiais konservatoriais, ir su kairėje esančiais socialdemokratais. Rinkimus laimėjusi politinė partija deklaravo, kad jos rinkimų sąrašą sudaro žmonės be partinės priklausomybės, ir gyrėsi, kad dabar Lietuvą valdys profesionalai. Toks prisistatymas, be abejo, daug kam patiko.

Šiuo metu darosi aišku, kad ši grupė neturi jokio aiškaus apsisprendimo, jokių vienijančių principų. Būtent dėl šios priežasties dabar matome nuolatinį blaškymąsi. Juk jei sakai, kad esi už spaudos laisvę, tai siūlymas 50 proc. informacijos skirti kažkieno parinktoms teigiamoms žinioms tampa juokingas. O jeigu rūpiniesi vidutines pajamas gaunančiais žmonėmis, tai sprendimas padidinti PVM už šildymą ir kone 200 tūkst. žmonių stumtelėti į prašančiųjų paramos eiles yra absurdiškas. Be to, nors naujoji valdžia skelbėsi, kad bus profesionali ir ribos biurokratiją, šiandien jos veiklos rezultatai nedžiugina – per penkis jos valdymo mėnesius iš Lietuvos išvažiavo 26 tūkst. žmonių ir tuo pat metu valdininkų skaičius padidėjo 400 žmonių. Matome akivaizdžius prieštaravimus.

Kas gi vyksta toliau, kai tokia žmonių grupė atsiduria valdžioje? Jai būtinai reikia priešų. Suradusi priešą, ji turės su kuo kovoti ir taip telks savo grupės rėmėjus bei palaikančiuosius. Regis, Lietuvoje nėra žmonių, kurie sakytų, kad geriame per mažai, todėl reikia padidinti alkoholio vartojimą. Turint bendrą tikslą, tikiu, kad beveik visi jam pritartų. Tačiau kyla akivaizdus klausimas, kodėl toks ryškus visuomenės susipriešinimas? Kodėl rengiami protestai prieš priimtus sprendimus? Aišku, galima pasitelkti valdančiųjų logiką, kad visa tai daro papirkti žmonės. Tačiau net jei ir taip, vadinasi, turime priešą.

Internete galima rasti buvusio alkoholiko Egidijaus Vareikio samprotavimus, kad tie, kurie nepalaiko alkoholio vartojimo draudimų, yra dezertyrai iš kovos su girtavimu fronto. Kartais tereikia įsiklausyti į žodžius. Šiuo atveju girdime, kad vyksta kova, karas, o dezertyrus karo metu reikia iššaudyti. Kitaip tariant, suskaldyti visuomenę, o ne siekti jos susitarimo. Toks pat tikslas atsiskleidžia ir kituose dalykuose. Pavyzdžiui, vieną dieną Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis, kalbėdamas per radiją, aiškino, kad tikrai netrukdys renginiuose prekiauti silpnu alkoholiu. Tuo pat metu Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė svaidėsi kaltinimais dėl dokumento klastojimo ir teigė, kad buvo pateiktas visai kitoks įstatymo projektas. Tokių blaškymosi pavyzdžių galima rasti tikrai daug, todėl ir reikėtų pažvelgti į šias iniciatyvas ne kaip į ginčo objektą. Juk ne tas, kuris sako, kad tiesiog būtina uždaryti lauko kavines, ir ne tas, kuris su juo ginčijasi, kad lauko kavinių Lietuvoje yra gal keli šimtai ir tikrai ne jose susirenka labiausiai prasigėrusi visuomenės dalis, yra svarbūs. Svarbiausia atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad du žmonės, tvirtinantys, jog jie yra prieš girtavimą (turiu omenyje jau minėtą R.Karbauskį ir žmogų, kuris teigia, kad jau 11 metų nevartoja jokio alkoholio ir kuris stengiasi paveikti jaunimą sekti jo pavyzdžiu), atsiduria priešingose barikadų pusėse – vienas siūlo įstatymą, o kitas ragina jo nepalaikyti.

Galima sakyti, kad tai – atsitiktinumas, tačiau tas atsitiktinumas kartojasi. Ir visiškai neaišku, dėl kokios priežasties supriešinama visuomenė. Tačiau jei matome reiškinį, reikia pažiūrėti, kas už jo slypi. Už šio reiškinio slypi neturėjimas jokios pozityvios programos ir noras bet kokia kaina išlikti valdžioje. Tokiu atveju reikia surasti rėmėjų grupę. Ji teigtų, kad priešų visuomenėje, kurioje veikia kažkokios paslaptingos jėgos, norinčios nugirdyti žmones, jie yra tie vieninteliai šventieji, gelbstintys visus nuo girtavimo. Tačiau matome, kad daugybė siūlomų priemonių yra tik realios kovos imitacija.

Norėčiau priminti mūsų tautos išskirtinę, unikalią patirtį. Visi „Valstiečių laikraščio“ skaitytojai žino apie Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdį, kuris sugebėjo pasiūlyti žmonėms ir tikslą, ir prasmę. Tačiau turbūt ne visi žino, kad net ir prisiekę šio sąjūdžio nariai galėjo saikingai vartoti alų ir vyną. Yra ir kita patirtis, kurios turbūt nežino net istorikai. 1905 m. caro valdžia dėl karo su Japonija uždraudė degtinę. Šio draudimo patirties neprisimena nė istorikai. Tad jei nenorima kalbėti su visuomene, nenorima išklausyti visų nuomonių ir pasiekti bendro sutarimo, turėtume manyti, kad visa tai – atsitiktinumas. O iš tikrųjų tai – sąmoningas sprendimas suburti kad ir nedidelę, bet palaikančiųjų grupę.