Aktorė Valda Bičkutė. Giedriaus Jurkonio nuotr.

Vilniaus mažojo teatro aktorė Valda BIČKUTĖ iš naujo atranda pamirštą skaitomąjį teatrą. Prieš keletą metų pasirodę jos literatūriniai etiudai pagal Stefano Zweigo noveles „24 valandos iš moters gyvenimo“ pilnų salių žiūrovų sulaukia ir šiandien. Gegužės 30 d. ir birželio 21 d. Mažojo teatro fojė pristatytas naujasis Valdos Bičkutės ir kolegų aktorių Virginijos Kochanskytės, Jokūbo Bareikio bei poeto Mindaugo Valiuko poetinės improvizacijos spektaklis „Pasikalbėk su manimi eilėmis“.

„Šis poetinės improvizacijos spektaklis – mano kaip aktorės žaidimas, mano kaip aktorės malonumas, mano kaip aktorės kontaktas su žmogumi, tai, ką man natūraliai leidžia sukurti mano profesija. Aš tiesiog kviečiu kolegas žaidimui“, – sako juokdamasi Valda. Pokalbyje su Mažojo teatro aktore V. Bičkute – apie naująjį darbą, poezijos grožį ir meilę aktorystės menui.

Atradote teatre primirštą nišą – derinti aktorystės meną su skaitymu: prieš keletą metų pasirodė Jūsų literatūriniai etiudai pagal žymaus austrų rašytojo Stefano Zweigo noveles, dabar – improvizacinis poezijos spektaklis „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Iš kur toks poreikis kurti skaitomąjį teatrą?

Tiesiog jis yra. Pirmiausia toks poreikis kyla iš aktoriaus nenorėjimo laukti, nes mes, aktoriai, visuomet esame kviečiami ir pasmerkti laukti. O tokie spektakliai – tai galimybė ką nors sukurti savarankiškai iš malonumo. Dėl grožio, ir viskas. Būdama aktorė dirbu gana daug, bet energijos yra daugiau, todėl norisi tuo grožiu dalintis, jį skleisti, natūraliai naudojant savo profesiją, savo įdirbį. Ir matau, kad žmonės tai mėgsta.

Prieš tai rinkotės skaityti prozą, dabar – poeziją. Kas lemia pasirinkimą, ką skaityti?

Stefano Zweigo novelės tiesiog sukurtos pasakoti ir siužetu, ir personažais. Be to, S. Zweigas – labai subtilus portretistas. Moters portretai, kokius jis yra atvėręs, labai palankūs scenai, ir man kaip aktorei tai pasirodė įdomu, norėjau tai paversti aktorių teatro forma. Aš nesu režisierė, man nėra įdomu krapštinėtis ties koncepcijomis – aš noriu bendrauti, dalintis, kalbėti, ir S. Zweigo novelės tam puikiai pasitarnavo.

O poezija?

Poezijos teatras – rizikingesnis projektas. Juk daug kas sako: na kur jau čia poezija… (juokiasi). Bet kiek dairausi aplinkui ir kalbu su žmonėmis, iš tiesų mitas, kad poezija yra nustumta į šalį. Ji tokia pat mėgstama, tik galbūt kai kurie nesusiduria su ja arba susiduria su ne tuo autoriumi, arba su ne tokiu jos skaitymu, koks būtų aktualus. Dalis žmonių jau susitiko su mėgstama poezija, dalis – dar tik susitiks, dalis – gal ir nesusitiks niekada.

Poetinės improvizacijos spektaklis „Pasikalbėk su manimi“ – kaip gimė jo idėja?

Ne vienus metus galvodavau, kaip šiandien reikėtų skaityti poeziją. Nes aiškiai suvokiu, kad išeiti prieš žiūrovus ir valandą skaityti poeziją – nebe tie laikai. Tuomet pradėjau galvoti: o į kokį aš eičiau poezijos vakarą? Kas man būtų įdomu? Daug metų galvoje kirbėjo mintis, kad kažkoks patrauklus skaitymo būdas turėtų būti. Juk poezija yra amžina, ji visada mumyse, tai taip natūralu. Pažiūrėk žmogui į akis, užduok porą klausimų, ir iškart pradės poezija lietis (juokiasi). Tai taip gilu, taip emociškai paveiku!

Apie patį spektaklį: kartą su aktore Virginija Kochanskyte važiavome į Rygą, kur ji artimai bičiuliaujasi su režisiere Mara Kimele. Prie kavos puodelio užsimezgė pokalbis, kad Mara su savo aktoriais buvo pastačiusi panašų spektaklį. Irgi visišką improvizaciją, trunkančią pusantros valandos, su pauzėmis, su natūraliu kvėpavimu. Ir spektaklis buvo sėkmingai rodytas. Tai ir buvo atsakymas, kurio man reikėjo. Mara Kimelė mums leido naudotis šia idėja.

Beje, Mindaugas Valiukas, poetas, kuris vaidina mūsų spektaklyje, sakė, kad ir tarp poetų tokių improvizacijų vyksta, gal tik jie skaito iš lapų ir nesimoko eilėraščių mintinai. Tik čia auditorijos mažos, o norisi tą grožį skleisti galingiau, kad žmonės ateitų nebijodami, negalvodami, kad poezija – tai kažkas nesuprantama. Norisi, kad poezija būtų arti žmonių.

Parodyti pirmieji „Pasikalbėk su manimi eilėmis“ spektakliai. Galbūt sunku dar vertinti, ir vis dėlto – sudėtinga improvizuoti poeziją?

Pirmaisiais kartais – tai net sunku pavadinti repeticijomis – tik klausydavau tiesiog užhipnotizuota ir neprisimindama, kokius pati eilėraščius moku. Jaučiau, kad visas mano dėmesys skirtas kolegoms, kad klausausi jų išsižiojusi. Tada susirašiau savo lapą, kad bent galėčiau užmesti akį, kurį eilėraštį skaityti.

Tačiau po pirmų spektaklių su kolegomis kalbame, kad gal ir nieko, tarkime, visą spektaklį tylėti ir perskaityti tik vieną eilėraštį. Nes tokia tavo būsena. Tokia tavo tema.

Pirmus pasirodymus žiūrovams laikau tik pasiruošimo dalimi, tarsi pasitikrinimu, kad tikrai improvizuojame prie jų. Manau, šis spektaklis, kaip ir „24 valandos iš moters gyvenimo“, bus vis geresnis.

Poeziją, kaip suprantu, kiekvienas rinkotės individualiai? Be jokių kriterijų?

Taip. Visiškai neturėdami jokių kriterijų. Rinkomės tik tokią poeziją, kuri patinka, jaudina. Patikėkit, neišsemiami klodai, nėra galo visam tam grožiui (juokiasi).

Po kiek eilėraščių išsirinkote?

Orientavomės, kad kiekvienas po 50. Tiek, kad būtum laisvesnis rinktis temas. Jeigu patinka kokie nors kolegų eilėraščiai, sau privatizuoji (juokiasi). Netgi siūliau vieną eilėraštį perskaityti visiems keturiems iš eilės, kad išeitų vis kita interpretacija, būtų sudėlioti kiti prasminiai taškai. Nes šiame spektaklyje viską sau galima leisti.

Skaitydami eilėraščius stengiamės nesitarti. Net jeigu improvizuojant vienas eilėraštis puikiai jungiasi su kitu, specialiai sakome – nedarykime to. Nes sąmoningai bandant atkartoti nebelieka improvizacijos žavesio.

Pakalbėkime apie komandą, kurią renkatės skaitomosioms teatro formoms. Virginija Kochanskytė vaidina ir „24 valandose iš moters gyvenimo“, ir „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Pastarajame – ir Jokūbas Bareikis, ir tam tikras netikėtumas – Mindaugas Valiukas, poetas, bet ne aktorius. Kiek konkretūs asmenys svarbūs Jūsų spektakliuose?

Kai rinkausi aktorius, turėjau mintyje, kad tai būtų scenos žmonės. Mindaugas Valiukas, net nebūdamas profesionalus aktorius – irgi scenos žmogus, jis rengia autorinius vakarus, koncertus, jis yra dramaturgas, taigi arti teatro. Dieną prieš pirmąją premjerą Mindaugas pasakė: nutariau, kad nevaidinsiu aktoriaus, būsiu savimi. Ir teisingai (juokiasi).

Virginija Kochanskytė spektaklio dalimi tapo natūraliai, juk per ją jo idėja atėjo. Be to, ji daugelį metų gyvena poetinėmis programomis ir moka fantastiškai daug eilėraščių.

O poezijos tekstus ar lengva išmokti lygiai taip pat, kaip ir pjesių tekstus?

Pirmą kartą su poezijos tekstais susidūriau, kai ruošiausi Jono Vaitkaus režisuotam spektakliui „Marija Stiuart“. Ir nieko – išmokau tuos visus monologus. Poezijoje netgi yra pagalba – jos ritmas, muzika. Žinoma, tai ne proza, savais žodžiais nepasakysi, turi būti viskas tiksliai ištarta. Beje, turiu labai įdomią poetinio teksto skaitymo patirtį – tai Konstantino Bogomolovo postdraminis spektaklis „Mano tėvas – Agamemnonas“. Antikinis eiliuotas tekstas, lapai nesibaigiančių monologų, jokių personažų, jokios vaidybos, turi kalbėti sudėtingą tekstą atsipalaidavęs, nevaidindamas. Po to joks tekstas man nebebaisu (juokiasi). Ką reiškia išmokti kelių eilėraščių posmelį!

Taip jau įprasta, kad šiuo metu poeziją viešumoje dažniausiai skaito patys autoriai. Kiek Jums, kaip aktorei, svarbu perteikti eilėraščio, kurį Jūs skaitote, kurį vaidinate, autoriaus žinią?

Kol kas, tiesą pasakius, nesijaudiname. Vis dėlto daugumos poetų nuomonės jau ir nebegalėtume paklausti. Iš tiesų, kaip Sigitas Geda viename eilėraštyje yra pasakęs, žodis yra žodis, jo nesukaposi, žodis savaime yra nepakeičiamas. Žodžio grožis yra savaiminis, nesunaikinamas. Poetas jau parašė tuos žodžius. Kad ir kaip juos tarsi, jų prasmė liks gryna.

Man pačiai įdomu klausytis, kaip autoriai skaito savo poeziją. Kaip sklinda ta prasmė, ta asociacija iš jų lūpų. Man įdomu klausytis, nes būtent pas tą žmogų ta informacija atėjo, jo yra tas unikalus talentas sudėlioti eilutes, prasmes, skambesius, emocijas. Autorius perskaito, ir tu nereikalauji papildomo išraiškos grožio – vertybė tiesiog minties, žodžio grynumas. O tai, ką darome mes, aktoriai, tai jau kitoks išraiškos menas.

Iš tikrųjų laukiame ir eilėraščių autorių savo spektakliuose. Palaikyčiau idėją, jeigu jie norėtų prisijungti prie mūsų pokalbio su savo kūryba. Man atrodo, būtų labai gražu.

Pasikalbėk su manimi eilėmis“ rodote Mažojo teatro fojė. Kodėl ne ant scenos?

Man scena yra šventas dalykas. Žinau, ką reiškia sukurti spektaklį ir užpildyti scenos erdvę, scenai reikalingas ir režisierius, ir kompozitorius, ir scenos dailininkas. Kadangi nesu režisierė, nesikėsinu į sceną. Šis poetinės improvizacijos spektaklis – mano kaip aktorės žaidimas, mano kaip aktorės malonumas, mano kaip aktorės kontaktas su žmogumi, tai, ką man natūraliai leidžia sukurti mano profesija. Aš tiesiog kviečiu kolegas žaidimui.

Kita vertus, šį spektaklį galima adaptuoti bet kurioje erdvėje – ir provincijos miestelyje, ir bibliotekoje, muziejuje, ir kitur. Tegul tik mus kviečia – tikrai atvažiuosime ir dalinsimės šiuo grožiu su visais.

Galbūt jau turite naujų idėjų savo skaitomajam teatrui?

Visuomet jų ieškau. Man būtų labai įdomu ką nors nuveikti su japonų rašytojo Haruki Murakami novelėmis. Tačiau nežinau, nei kaip, nei kada, nei kokiu būdu tai nutiks.

Kartais galvoju, na kam man to reikia (juokiasi), juk nervinuosi dėl organizacijos, esu perfekcionistė, man kiekviena detalė svarbi, net kaip knyga atsukta – viena ar kita puse, man turi derėti spalvos, drabužiai… Kita vertus, man patinka būti aktore, būti kviečiamai, užsiimti tik savo vaidmeniu, įsiklausyti į režisierių, jo idėjas. Bet iš noro dalytis grožiu gimsta ir kitokie kūriniai.

Jurgita Jačėnaitė