„Ko­le­gos ne­re­tai sa­ko, kad per­ne­lyg skru­pu­lin­gai žiū­riu į sa­vo dar­bą, bet man no­ri­si, kad vis­kas at­ro­dy­tų ide­a­liai“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na. Ir ne­re­tai, jos aki­mis žiū­rint, regis, kad per fi­na­li­nį pa­si­ro­dy­mą vie­na ar ki­ta de­ta­lė sce­nos de­ko­ra­ci­jo­se ga­lė­tų at­ro­dy­ti ge­riau. Toks jau tur­būt me­ni­nin­kų bū­das – vi­sa­da bū­ti su „įjung­ta“ fan­ta­zi­ja. Tuo la­biau, kad Al­do­nos dar­be vie­nas ren­gi­nys ve­ja ki­tą, pro­jek­tas – pro­jek­tą, to­dėl dar­bas rei­ka­lau­ja spar­tos ir grei­tos min­čių tėk­mės. „Tu­ri su­gal­vo­ti kaip mi­ni­ma­lio­mis prie­mo­nė­mis su­kur­ti kuo di­des­nį efek­tą. Kar­tais per vie­ną ar dvi die­nas vi­sus rek­vi­zi­tus pa­ruo­ši, o kar­tais rei­kia dirb­ti net ke­lias sa­vai­tes dėl va­lan­dą trun­kan­čio ren­gi­nio, kon­cer­to“, – sa­vo dar­bo už­ku­li­sius pra­sklei­džia dai­li­nin­kė.

Al­do­na Rui­bie­nė – ne plun­giš­kė. Jos gim­ti­nė – Kė­dai­nių ra­jo­ne, Už­ka­pių kai­me, Pe­lėd­na­gių se­niū­ni­jo­je. „Skam­ba kaip iš siau­bo fil­mo“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė. Į Že­mai­ti­ją me­ni­nin­kę at­ve­dė dar­bas. Tuo­me­ti­nia­me Ste­po Žu­ko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me Kau­ne įgi­ju­si me­džio ap­dir­bi­mo spe­cia­ly­bę, A. Rui­bie­nė kū­rė eta­lo­nus me­džio su­ve­ny­rų įmo­nė­je „Tul­pė“ Pa­ne­vė­žy­je. Kai dar­bo­vie­tė pa­si­nai­ki­no, Al­do­na ir at­si­dū­rė Plun­gė­je: ga­bi me­džio ap­dir­bi­mo meist­rė pra­dė­jo dirb­ti liau­dies kū­ry­bos ga­mi­nių įmo­nė­je „Mi­ni­ja“. „Dvy­li­ka me­tų ten dir­bau“, – pri­si­me­na me­ni­nin­kė. Mo­te­ris kū­rė vie­ne­ti­nius dar­bus, jai ne­rei­kė­jo jau­din­tis, ar jos dar­bai tiks ga­my­bai – vis­kas lik­da­vo įmo­nės mu­zie­ju­je. Šį Al­do­nos gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį primena ir da­bar prie dar­že­lio „Nykš­tu­kas“ sto­vin­tis me­di­nis nykš­tu­kas.

„Net ne­ži­nau, ko­dėl pa­si­rin­kau me­džio ap­dir­bi­mo spe­cia­ly­bę. Tė­vu­kas bu­vo kal­vis, lais­va­lai­kiu la­bai gra­žiai dro­ži­nė­jo. Dar ma­ža bū­da­ma, mėg­da­vau įsmu­ku­si į tė­ve­lio dirb­tu­ves, pa­si­čiup­ti kal­tą, me­džio pliaus­ką pa­drož­ti ar vi­nį įkal­ti“, – sa­ko Al­do­na. Pa­si­ro­do, jos šei­mo­je ne vie­no ta­len­tin­go me­ni­nin­ko bū­ta. Ypač švie­sūs pri­si­mi­ni­mai su­si­ję su mo­čiu­te, ku­rią va­di­na tik­ra liau­dies me­ni­nin­ke, mat ši ir gra­žiau­sius ta­kus aus­da­vu­si, ir be ga­lo gra­žiai pie­šė. Su pieš­tu­ku nuo ma­žens su­si­drau­ga­vo ir Al­do­na – pa­vel­dė­jo ta­len­tą iš my­li­mos mo­čiu­tės.

Kai „Mi­ni­jos“ ne­be­li­ko, Al­do­na be­ne vie­nin­te­lė iš sa­vo ko­le­gų pa­su­ko ki­tu ke­liu ir me­džio ap­dir­bi­mą pa­li­ko nuo­ša­ly­je – pra­dė­jo dirb­ti Plun­gės kul­tū­ros cen­tre dai­li­nin­ke sce­nog­ra­fe. Tie­są sa­kant, ir čia jos me­džio ap­dir­bė­jos ta­len­tas tu­ri kur pa­si­reikš­ti: įvai­rių de­ko­ra­ci­jų, kau­kių kū­ri­mas rei­ka­lau­ja spe­ci­fi­nių šios sri­ties ži­nių. Ei­na jau 28 me­tai nuo pir­mos Al­do­nos dar­bo die­nos kul­tū­ros cen­tre. „Kai tu­ri prak­ti­kos, aiš­ku, pa­pras­čiau dirb­ti“, – ly­gin­da­ma dar­bo pra­džią su da­bar­ti­mi, sa­ko kul­tū­ros dar­buo­to­ja. Mo­te­ris pa­ten­kin­ta sa­vo dar­bu, kar­tu su ko­le­ge Li­ja­na No­rei­kie­ne sten­gia­si, kad jų kur­tos de­ko­ra­ci­jos pa­lik­tų kuo di­des­nį įspū­dį spek­tak­lių, ren­gi­nių, mies­to šven­čių lan­ky­to­jams. Tur­būt ne­dau­ge­lis ži­no, kad Plun­gės kul­tū­ros cen­tre vyks­tan­čių ren­gi­nių „Ma­žo­ji Mel­po­me­nė“, „Sau­le­lė rau­do­na“, Pu­čia­mų­jų or­kest­ro fes­ti­va­lio lo­go­ti­pai yra su­kur­ti A. Rui­bie­nės, kad kiek­vie­nais me­tais cen­tre vyks­tan­čio ka­lė­di­nio ren­gi­nio „Ka­lė­dų ry­tą“ de­ko­ra­ci­jos – su­gal­vo­tos ir pa­da­ry­tos šios dai­li­nin­kės. O kiek įvai­riau­sių bro­šiū­rų, re­kla­mi­nių buk­le­tų – jau ir ne­be­su­skai­čiuo­si, kiek vie­šų­jų erd­vių te­ko iš­puoš­ti – kū­rė­jos fan­ta­zi­jai yra kur reikš­tis.

Tu­ri A. Rui­bie­nė ir ypač my­li­mą sa­vo dar­bo sfe­rą. „Jau 25 me­tus dir­bu su kul­tū­ros cen­tro „Sau­los“ te­at­ru. Man pa­tin­ka per­so­na­žus da­ry­ti, de­ko­ra­ci­jas spek­tak­liams gal­vo­ti ir kur­ti. Jei tek­tų kon­cen­truo­tis ties vie­nu da­ly­ku, tai no­rė­čiau bū­ti tik te­at­ro dai­li­nin­ke. Kai „Sau­la“ ruo­šia­si prem­je­rai, ypa­tin­gai daug dar­bo bū­na“, – sa­ko Al­do­na. Dai­li­nin­kė dar­bo va­lan­dų ne­skai­čiuo­ja. Jei ne fi­ziš­kai, tai min­ti­mis bū­na kū­ry­bos pro­ce­se. „Par­ei­ni na­mo ir gal­vo­ji, kaip tą ar aną pa­da­ry­ti, nie­ka­da ne­už­si­mirš­ti, kar­tais net sap­nuo­ju, ką ir kaip ge­riau su­kur­ti“, – sa­ko kul­tū­ros cen­tro dar­buo­to­ja.

Al­do­na Rui­bie­nė daug me­tų yra Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Plun­gės sky­riaus na­rė. Ši mo­te­ris – įspū­din­gų gra­fi­kos dar­bų au­to­rė, yra įval­džiu­si su­dė­tin­gą ba­ti­kos me­ną. „Dar mo­kyk­lo­je la­bai mė­gau pieš­ti, vi­si ma­ne ska­ti­no sto­ti į dai­lės ins­ti­tu­tą“, – pri­si­me­na me­ni­nin­kė. Dai­li­nin­kės ta­len­tas ne­li­ko ne­pa­ste­bė­tas. Šian­dien Al­do­na ga­li pa­si­gir­ti esan­ti 17 kny­gų iliust­ra­ci­jų au­to­rė.

Pas­ta­ruo­ju me­tu sa­ko ma­žiau lai­ko be­ski­rian­ti gra­fi­kai. „Da­bar daug kas api­pa­vi­da­li­na­ma kom­piu­te­ri­nių pro­gra­mų pa­gal­ba. Aiš­ku, re­zul­ta­tas ski­ria­si nuo to, į ku­rį įdė­ta šir­dies, emo­ci­jų, po­jū­čių“, – ma­no dai­li­nin­kė. Al­do­nos kū­ry­bi­nis ke­lias ne­li­ko be pėd­sa­kų: nors duk­ra ir ne­pa­si­rin­ko dai­lės stu­di­jų, ta­čiau džiu­gi­na fak­tas, kad ir ji – pui­ki gra­fi­kė, sa­vo dar­bus jau pri­sta­čiu­si as­me­ni­nė­je pa­ro­do­je.