Scanpix nuotr.

Dviejų vaikų mama Kristina, dirbanti pedagoge logopede, jau penktus metus gyvena Didžiojoje Britanijoje. Apie savo sprendimą ugdyti vaikus namuose ir mokymosi šeimoje iššūkius Kristina sutiko papasakoti Lietuvos šeimoms, siekdama supažindinti su Vakarų šalyse gana paplitusia vaikų mokymo namuose forma: 

„Mūsų šeimos mokymosi namuose kelionė prasidėjo 2015 metų liepos 1-ąją. Savo dukrytes Mildą ir Renatą mokyti ne mokykloje nusprendėme dėl daugelio priežasčių, bet pagrindinė buvo vaikų patyčios.

Tik pradėjusios lankyti mokyklą Anglijoje, dukrytės rytais verkdavo, nenorėjo niekur eiti, sunku buvo atsiskirti nuo mamos. Dėl patiriamo streso jos dažnai sirgdavo, bet vis tiek privalėdavo būti mokykloje, kad tik nepraleistų pamokų. Anglijos mokymo įstaigoms svarbiausia buvo lankomumas, o ne vaikų sveikata ar mokslo rezultatai. Vėliau, kai dukrytės adaptavosi ir gerai pramoko anglų kalbą, nebesiskundė. Tiesiog susitaikė su mintimi, kad į mokyklą eiti „reikia“. Tačiau vis tiek vakarais dukros iš mokyklos grįždavo labai pavargusios, nešnekios, buvo galima justi susvetimėjimą. Su vyru supratome, kad mergaitės per dieną praleidžia daugiau laiko su svetimais žmonėmis negu su savais. Mums ir patiems norėjosi daugiau bendrauti su savo vaikais – ir ne vien prie vakarienės stalo, prieš miegą ar bendrai pusryčiaujant prieš mokyklą.

Taip pat tiesiog buvo gaila, kad jau tokio amžiaus (4 ir 6 metų) jos turėjo sėdėti uždarytos klasėje, kur negalėjo pasirinkti dalykų, kurie joms tuo metu buvo įdomūs. Mokykloje nebuvo jokio privatumo, nebuvo leidžiama išsakyti savo nuomonės ar užduoti klausimą nepakėlus rankos. Toliau išliko ir patyčių tarp klasės draugių problema. Skaudu buvo matyti, kaip vyresnioji dukrytė grįžusi namo verkia dėl geriausios draugės įžeidinėjimų. Mokykloje ją nuolat skaudindavo žmonės, kuriais ji pasitikėjo. Mokytojos savo ruožtu tokių problemų nespręsdavo, likdavo nuošalyje. O ir ką jos galėjo padaryti, kai vienoje klasėje mokosi 25–30 mokinių?

Apsispręsti mokyti namuose pastūmėjo ir mokymo įstaigų nelankstumas. Keletą kartų per metus su šeima vykdavome į asmeninio tobulėjimo kursus, kurie pritaikyti ir vaikams. Kadangi kursai vyko ne mokyklinių atostogų metu, teko prašyti mokyklos leidimo vežtis mergytes į „Neriboto kūrybingumo“ kursą. Pasikalbėjusi su direktore ir suderinusi, jog pateisins 3 dienų neformalų mokymąsi už mokyklos ribų, apsidžiaugiau, kad mergytės galės pabūti kitokioje aplinkoje. Tačiau kitą dieną paaiškėjo, kad mokykla susisiekė su savivaldybe ir nusprendė niekur mūsų neišleisti. Jiems tai buvo akibrokštas: „Negi kažkoks kitas mentorius gali išmokyti geriau nei mokykla?“ Dar mums pagrasino teismu – vien už norą vaikus pasiimti kelioms dienoms iš mokyklos. Tai mums buvo nesuprantama ir dar kartą įsitikinome, jog mokykla siekia kontroliuoti ir mūsų šeimyninį gyvenimą. Turėjome susitaikyti su tuo, kad tik mokyklos valdžia „žino“, kas geriausia mūsų vaikams. Net šeimos atostogos turėjo būti planuojamos pagal mokyklos atostogų datas. Tai nesuvokiama šiuolaikinėje visuomenėje, kai žmonės daug keliauja ir įgyvendina kitus asmeninius planus. Jau tuomet pradėjome rimtai svarstyti apie kitokias vaikų mokymo alternatyvas.

Paskutinis lašas mūsų kantrybės taurėje buvo nuolatinis vyresnėlės klasės mokytojos rėkimas ant vaikų. Kai mokytojos nuotaika būdavo gera, tuomet ir vaikams gerai sekdavosi, bet kai jos nuotaika sugesdavo, galėdavo apšaukti ar pažeminti mokinius dėl menkiausios smulkmenos. Po mokytojos viešo pasityčiojimo dukrytė kitą dieną negalėjo išeiti į mokyklą. Kreipėmės į direktorę su prašymu imtis atitinkamų priemonių, kad tokia situacija nepasikartotų, tačiau supratome, kad direktorė stengiasi situaciją užglaistyti mokytojos naudai.

Prieš priimdami sprendimą vaikus mokyti namuose nusprendėme atlikti žvalgybą ir kelis kartus lankėmės namų mokymo grupės susitikimuose, kur susipažinome su palaikančia ir draugiška bendruomene. Neilgai trukus pateikėme prašymą mokyklai dukras išregistruoti ir jau kitą dieną į mokyklą jos nebėjo. Tuomet vyresniajai dukrytei buvo 8-eri metai, ji baigė 4-ą klasę, o jaunėlei buvo 6-eri, ir ji baigė 1-ą klasę vienoje iš Londono pradinių mokyklų.

Mokymo namuose kelionę pradėjome vadinamuoju unschoolingu, t. y. nedarėme nieko, kas primintų mokyklą, tiesiog kartu leidome laiką. Mergaitės darė tai, ką norėjo ir labiausiai mėgo – skaitė iš bibliotekos parsineštas knygas, savarankiškai pradėjo mokytis italų ir ispanų kalbas, daug laiko praleido gamtoje. Su kiekviena diena dukros keitėsi, vis labiau atsipalaidavo, turėjo daug laiko kūrybai ir saviraiškai. Buvo ypač gera matyti jas tokias atsipalaidavusias, laimingas, nepatiriančias rytinio skubėjimo ir nereikalingo streso, nepavargusias nuo mokyklos triukšmo. Kadangi aš pati ne vienus metus dirbau mokymo įstaigoje, tai labai gerai žinau, ką reiškia didžiąją dalį savo dienos praleisti mokyklos triukšme.

Vėliau susikūrėme dienotvarkę, paskyrėme laiką mokslams: daugiausia matematikai, lietuvių, anglų kalboms ir menams. Visus kitus dalykus, tokius kaip istorija, geografija, kitas užsienio kalbas, dukrytės rinkosi pačios, ieškojo joms įdomios informacijos. Matematikos pamokėles nusipirkome metams ir mokomės internetu (mergytės peržiūri videopamoką, paskui išsprendžia praktines užduotis ir galiausiai atlieka testą).

Labai džiaugiamės, kad Jungtinėje Karalystėje, o ypač Londone, yra didžiulė namų mokymo bendruomenė. Bendruomenė sudaryta iš atskirų grupių, kurios dažniausiai susiburia teritoriniu principu (pietryčių Londono, šiaurės Londono ir kt.) renkasi kas savaitę parkuose, vaikams patogiose patalpose. Šeimos gali lankytis visose grupėse, visur yra šiltai ir draugiškai priimamos. Vaikai ten susiranda naujų draugų, su kuriais bendrauja ir žaidžia.

Kadangi mes patys lankėmės pietryčių Londono namų mokymo grupėje, tai daugiausia ir galiu papasakoti apie ją. Čia tėvai dalinasi savo patirtimi, veda prancūzų, anglų, matematikos, pasaulio pažinimo ir meno pamokas. Pietryčių Londone savo vaikus mokanti mama mokytoja yra įsteigusi mokyklą būtent namuose besimokantiems vaikams, kur galima rasti visus užsiėmimus po vienu stogu: anglų, ispanų, vokiečių kalbos, matematikos, dailės, gimnastikos ir šiuolaikinio šokio pamokas. Vaikai gali patys pasirinkti dalykus, kuriuos nori mokytis, ir atvažiuoti tomis dienomis, kai vyksta konkrečios pamokos. Londone taip pat dažnai organizuojami praktiniai užsiėmimai muziejuose, bendruomenių soduose, nemokami filmų festivaliai vaikams. Yra nemažai šeimų, kurios pasirenka vaiko saviugdos mokymą, t. y. kai vaikui leidžiama pačiam nuspręsti, ką konkrečią dieną jis nori išmokti. O vasaros pradžioje arba rudenį mūsų namų mokymo grupė važiuoja į kelionę.

Mūsų dukrytės Milda ir Renata yra labai laimingos ir labiausiai vertina tai, jog namų mokymo grupėje gali bendrauti su kuo nori ir su kuo jaučiasi gerai. Priešingai nei mokykloje, kur vaikai yra priversti didžiąją savo dienos dalį praleisti klasėje su kitais 30 vaikų, pagal griežtai reglamentuotą dienotvarkę.

Kai išsiregistravome iš mokyklos, po keleto savaičių gavome laišką iš savivaldybės, kurioje gyvename, švietimo atstovės – ji pageidavo su mumis susitikti, nes norėjo įsitikinti, kad mūsų mergaitės gerai jaučiasi ir gauna joms reikalingą ugdymą, atitinkantį jų amžių – taip pat, ar nėra nuolat uždarytos namuose. Susitikimas praėjo labai maloniai – papasakojau ir parodžiau nuotraukas iš visur, kur lankėmės, ką su vaikais nuveikėme, ką kūrėme ir ko mokėmės. Mūsų mokymosi stilius ir sąlygos atitiko švietimo darbuotojos lūkesčius, kitas mūsų susitikimas bus tik po metų. Paprastai užtenka vieno susitikimo per metus. Šeima neprivalo mokyti vaikų pagal standartinę Jungtinės Karalystės mokymo programą, netgi turi teisę nesusitikti su švietimo atstovu, gali bendrauti elektroniniu paštu. O jei vaikai niekada nelankė darželio ir mokyklos, tėvai neprivalo niekam pranešti apie savo planus vaiką mokyti namuose. Tai, mano nuomone, labai logiška, kadangi tėvai geriausiai pažįsta savo vaikus. Tad kodėl vaikui sulaukus mokyklinio amžiaus tėvai turėtų nebesugebėti pasirūpinti savo vaiko ugdymu, jeigu iki tol puikiai sugebėjo, ir atiduoti savo vaiką į mokyklos rankas?

Džiaugiamės, kad Didžiojoje Britanijoje įstatymai leidžia tėvams patiems nuspręsti, koks ugdymas labiausiai tinka vaikui. Juk kiekvienas vaikas turi unikalius poreikius ir talentus, kuriuos gali ugdyti nevaržomai judėdamas ir kurdamas.

Anglijoje dauguma žmonių dar nedaug žino apie galimybę mokyti vaikus ne mokykloje. Pradžioje kaimynai ir aplinkiniai klausdavo, kodėl mūsų mergaitės ne mokykloje, ar tai apskritai legalu, ir gerokai nustebdavo sužinoję, jog nebūtinas ir specialus išsilavinimas, kad galėtum savo vaikus mokyti pats.

Dažniausiai šeimose, kurios pasirenka mokyti vaikus namuose, vienas iš tėvų dirba lanksčiu grafiku arba nedirba visai. Ir tai, kaip išlaikysite šeimą, reiktų apsvarstyti prieš pasirenkant namų mokymą.

Aš esu labai dėkinga savo vyrui už palaikymą. Jis rūpinasi mūsų šeimos finansais daug dirbdamas, o aš dirbu logopede privačiai su lietuvių vaikais. Šios aplinkybės man leidžia ugdyti savo vaikus namų aplinkoje.

Man pačiai didžiausias išbandymas buvo nesijausti kalta, jog nesielgiu taip, kaip įprasta visuomenėje, nevedu vaikų į mokyklą. Pirmąją savaitę jaučiausi prislėgta, matydama pro langą, kaip kitos mamos kas rytą atveža vaikus ir palieka mokykloje. Buvo nejauku išsiskirti iš kitų, nes 12 metų mokykloje mane pačią mokė būti tokiai kaip visi ir neišsiskirti iš aplinkinių. Tiesą sakant, pati niekada nebuvau laiminga mokykloje, jaučiausi kaip paukštelis narvelyje, kur buvo sunku pritapti. Nenorėjau, kad ir mūsų vaikai praleistų daugelį metų kasdien prisiversdamos daryti tai, ko prašo mokytojos, ir paisyti kitų interesų, savo nuomonę pasilaikant sau.

Žinoma, buvo sunku įtikinti savo tėvus ir giminaičius, jog tai, ką darome, bus į naudą mūsų vaikams. Iš pradžių mažai kas mus suprato ir palaikė, tačiau dabar jau mūsų netradicinis mokymasis nebestebina giminaičių ir draugų.

Jau po keleto namų mokymo savaičių ir dabar pažvelgusi į mūsų mergaites galiu drąsiai teigti, jog namų mokymas yra pats geriausias mūsų gyvenimo sprendimas. Renata su Milda atsiskleidė, labiau pasitiki savimi, turi daug daugiau laiko saviraiškai ir apmąstymams. Vaiko prigimtis yra aktyviai veikti ir tyrinėti, nebijant būti kitokiam ir nejausti pažinimo ribų, džiaugtis gyvenimu. O laimingiausi vaikai būna leisdami laiką šeimoje su artimaisiais ir seneliais, mokydamiesi ir semdamiesi patirties iš jų. Mes ir patys daug ko išmokstame iš savo atžalų. Gyvename tik vieną kartą, todėl sprendimus turime priimti patys, nebijodami būti „nepatogūs“ visuomenei, ir leisti vaikams patiems išsirinkti, kur jiems labiau patinka mokytis: namų ar mokyklos aplinkoje. Svarbu rimtai atsižvelgti į vaiko savijautą, mokykla neturėtų būti vaikui „lažas“ – ten turi būti įdomu ir gera.

Noriu padrąsinti ir kitas šeimas pagalvoti apie tai, kas geriausia būtent jūsų vaikui. Namų mokymas atveria didžiulių galimybių tėvams ir vaikams keliauti, mokytis iš paties gyvenimo, atrasti tai, kas teikia džiaugsmo sau ir kitiems, ugdyti savo talentus, skleisti gėrį visuomenėje. Galų gale tai suartina šeimas. Laikas, praleistas šeimoje, yra neįkainojamas.”

 

Tekstą parengė LTF Mokymosi šeimoje bendruomenė (LaisviVaikai.lt)