– Ar daug galima pasakyti apie žmogų ir jo savybes pakalbėjus?

– Baigiau lietuvių filologijos studijas ir tai leidžia apibūdinti žmones būtent pagal jų kalbą. Mūsų kalba kartais parodo kitus dalykus nei tie, kuriuos sakome. Bandome save pateikti taip, kaip, mūsų manymu, pageidauja darbdavys, bet kalba parodo ką kita – mūsų tikrąjį „aš“, tikrąsias savybes, charakterį, ketinimus. Ir visa tai matyti.

– Yra žmonių, dažnai vartojančių neveikiamąją rūšį. Užuot sakę „aš tai jau padariau“, jie sako „tai jau padaryta“. Ką tai sako apie žmogų?

– Kalbėdami išsakome ne tik pranešimo turinį, bet ir atskleidžiame savo charakterį, santykius su pašnekovais ir pan. Yra be galo daug sluoksnių, kuriuos galima pastebėti. Neveikiamąją rūšį linkę vartoti asmenys – vengiantys rizikos, norintys išvengti atsakomybės, biurokratiškai mąstantys.

Pavyzdžiui, jie pasakys: „Medžiaga bus parengta netrukus.“ Jie atsieja save nuo to, apie ką kalbama, lieka stebėtojai. Žmonės, mėgstantys kalbėti labai abstrakčiai, nesako tikslaus laiko ar vietos – gali pasakyti „Viskas bus padaryta“, bet, įsigilinus, padarytas gal tik vienas punktas iš dešimties. Tiksliai neįvardydami detalių, tokie asmenys pasilieka sau laisvę, gali išsisukti nuo atsakomybės.

Jei vadovas sako „Parengsiu pirmus dešimt darbotvarkės punktų šiam trečiadieniui, 14 val. Padarysiu viską, ką privalau, kad išspręstume šį klausimą“, reiškia, kad jis prisiima atsakomybę, valdo rezultatą.

– Ką apie žmogų pasako vartojama tariamoji nuosaka?

– Tariamoji nuosaka nurodo veiksmą, kuris, priklausydamas nuo kai kurių sąlygų, galėtų būti realus. Arba, mums pageidaujant, turėtų tapti realus. Mes pernelyg dažnai vartojame tariamąją nuosaką tada, kai nereikia.

Pavyzdžiui, teisinėje kalboje tariamosios nuosakos vartojimas gali turėti labai skaudžių pasekmių. Tai reiškia, kad veiksmas arba įvyks, arba ne. Advokatas galėtų lengvai nuginčyti parodymus ar teiginius, nes, pasakyti tariamąja nuosaka, jie palieka dviprasmybę ir neužtikrintumą.

Kitas pavyzdys – teiginys, kurį galima pamatyti gyvenimo aprašymuose: „Neabejoju, kad ši pozicija man padėtų atskleisti visus gabumus.“ Regis, kad žodis „neabejoju“ yra gana stiprus, tačiau jo pradžioje yra neiginys, tad jis silpnesnis už pasakymą „esu tikras“. Be to, moterims labiau būdingas dvejojimas, abejojimas, neužtikrintumas. Vyrai kalba konkrečiau, aiškiau, rečiau vartoja tariamąją nuosaką.

– Kartais ilgoje kalboje galime išskirti vos kelis racionalius žodžius ar sakinius. Ką reiškia tuščiažodžiavimas?

– Man tuščiažodžiavimas reiškia išsisukimą nuo tiesaus atsakymo. Šiuo klausimu esu kategoriška. Tuo kaltiname net valstybės vadovus, sakydami, kiek daug ir gražiai jie kalbėjo, bet negalima suprasti, ką norėjo pasakyti. Kalbant apie lyderio retoriką, vertinama tiesmuka, aiški, vienareikšmė kalba. O jei kalbama daug ir neaiškiai, lyg statoma piramidė iš degtukų – vienas netinkamas niuansas, ir viskas griūva.

– Jei gyvenimo aprašyme viskas pedantiškai atlikta, ką galima pagalvoti apie tokį žmogų?

– Tokia savybė kai kuriose pareigose labai svarbi, bet kitur gali trukdyti. Toks laiškas rodo, kad kandidatas yra atsakingas, orientuotas į detales. Tačiau gali būti problemų dėl kūrybiškumo, improvizacijos, drąsos. Tokie žmonės baikštūs, įpratę laikytis tvarkos, pavaldūs, jiems reikia aiškios struktūros. Jei toks žmogus kandidatuoja į pareigas, susijusias su finansais, šie dalykai daug lemia.

– Ko gero, svarbu išmanyti pašnekovo kalbą.

– Manau, kad pagrindinius asmenybės tipus galima skirstyti į vizualus, audialus ir kinestetikus. Vizualas geriausiai supranta ir įsisavina tai, ką mato ir gali įsivaizduoti. Kalbėdami su žmogumi, pastebėkime, kaip jis kalba. Vizualų kalboje vyrauja žodžiai, susiję su regėjimu: „Ar matai, kas nutiko? Gal pastebėjai?“

Audialai pasaulį priima per girdėjimą, klausą. Jiems labai svarbu girdėti, išklausyti, taip pat, kad jie patys būtų išgirsti, kad jų klausytų. Kinestetikams svarbūs pojūčiai – jie viską stengiasi  perleisti per savo jausmus. Jų kalboje vyrauja tokie žodžiai – „Ar jauti, kaip jis šiandien keistai pasielgė?“

– Ką apie žmogų pasako jo vartojami mažybiniai žodžiai?

– Viena iš teorijų teigia, kad toks žmogus – užstrigęs savo vaikystės stadijoje. Kai tėvai sako vaikui „Suvalgyk kotletuką, dar šaukštuką sriubytės“, kartais padaro meškos paslaugą. Norėdami, kad vaikas augtų ir vystytųsi, turime kalbėti su juo normalia, adekvačia kalba.

Kita psichologų teorija – dar drastiškesnė. Ja teigiama, kad polinkis kalbėti mažybiniais žodžiais rodo neadekvatų santykį su tikrove. Tai gali būti kilę iš disfunkcinių šeimų, jeigu ten vyravo įtampa arba trūko dėmesio, tarpusavio ryšio.

– Ką galima pasakyti apie įvardžių vartojimą? Yra žmonių, kurie, užuot sakę „aš“, vartoja „mes“.

– Kai kurie žmonės pasaulį mato savo akimis, vertina jį iš savo varpinės, labai gerai suvokia savo poreikius, susitelkia ties savo jausmais. Tokie žmonės kalba pirmuoju asmeniu. Kiti žmonės labai empatiški, puikiai jaučia kitų poreikius. Jie dažnai gali kalbėti antruoju asmeniu, su savimi, pavyzdžiui: „Giedre, privalai susidoroti su scenos baime.“

Trečia žmonių kategorija – atsiriboję tiek nuo pasaulio, tiek nuo savęs, kalbantys tarsi iš šalies, stebėdami, kas vyksta, tai įvardydami. Į tai įeina ir jau minėta neveikiamoji rūšis, ir įvardis „mes“. Džiaugiuosi girdėdama sakomą „mes“, nes tai padeda kurti ryšį, rodo pasitikėjimą, empatiją.

– Ko reikia, kad mūsų kalba būtų išgirsta?

– Nemanau, kad tai, ką pasakiau, svarbiausia. Mano nuomone, savo bendravimo įgūdžius galime lavinti. Žinodami vienas ar kitas teorijas, galime sukurti įvaizdį, taip pat atpažinti, kur pašnekovo įvaizdis, o kur jo autentiškasis „aš“.

Man norisi manyti, kad svarbiausias geros kalbos dalykas – įkvėpimas. Kaip muzikantui, dailininkui, aktoriui. Be įkvėpimo, mūsų tekstuose nebus gyvybės, nekursime pasaulio, ryšio. Nebūtina žinoti visų kalbos taisyklių, svarbiausia į kalbą įdėti būtent savo įkvėpimą, dvasią.