Božena Golubovska. Asmeninio archyvo nuotr.

Pamatęs Vilniaus urėdijos Parudaminos girininkijos girininko pavaduotoją Boženą Golubovską, nė neabejoju, kad kiekvienas paklaustų to paties – kas tave atnešė ar atvežė į šitą mišką. Nors čia pat Vilnius, čia pat sostinei renginiais nenusileidžiantis Jašiūnų dvaras, kelias į girininkiją vingiuoja per miškus.

Didmiestis nesuviliojo

Božena tik juokiasi iš tokių svaičiojimų – visiems gi įdomu… „Kai man buvo šešiolika metų, labai norėjau į didmiestį. Atvažiavau į Vilnių, įstojau, mokiausi gražinti moteris. Dėkui Dievui, kad greitai supratau – tai ne man. Įstojau į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją, mokiausi su vyresniais amžiumi specialistais, virdavo tokios diskusijos, kurios buvo vertos tokio patyrimo, paskui grįžau į mišką“, – šypsosi pašnekovė.

Nors nuo mažų dienų patiko miškas, jame nebuvo baugu, Boženai reikėjo tik įrodyti, ko verta yra mergaitė, baigusi ne tik miškininkystės mokslus, bet prieš tai ir Šalčininkų rajono Jašiūnų Mykolo Balinskio vidurinę mokyklą. Šiandien, kai atstatyti Balinskių dvaro rūmai, galima suprasti, kad stiprūs ir iškilūs žmonės, kilę iš tų kraštų. Beje, Božena juokauja, kad gal būt joje liko proprosenelio genų, kuris dvarininkų apsuptyje čia buvo miškininku. O šiais metais jo proproanūkė Božena jau švenčia savo darbo Parudaminos girininkijoje dešimtmetį. Beje, Parudaminos girininkijoje guli du unikalūs mokslo darbai: 1968–1986 metais čia dirbusio girininko Kęstučio Girucko „Sumedėjusių augalų herbaras“ (Kauno miškų technikumas,1964 m.), sename sandėliuke rastas, renovuojant girininkijos pastatą, ir tokia pačia tema, tik 2006-aisiais, visai visai nežinant, toks, tik jau didesnės apimties Boženos Golubovskos darbas. Sutapimas ar lemtis? Tegul pasidomi miškų istorijos tyrinėtojai…

Namai miške

Vidury miškų esanti Parudaminos girininkija atrodo kaip pasakų namelis. Žmonės sako, kad žiemą, kai jos kiemas nušvinta kalėdinėmis lemputėmis, visi patiki: čia gyvena Kalėdų Senelis. Deja, čia gyvena „Snieguolė“ Božena. Gyvena ir dirba, nes, pasak jos pačios, miškininko profesija – gyvenimo būdas.

„Niekada neskaičiuojame darbo valandų. Pabundi, žinai, kad diena bus sunki, bet viskas čia sava, žmonės pažįstami, darbai žinomi. Kai jauti, kad šalia tavęs puikiausi žmonės, kurie visad bus kartu, kaip šeima, kaip kietas kumštis, o svarbiausia, visi dirbame mylimą darbą, tada ir sunkumai ne tokie baisūs … Palijo – gerai, pasnigo irgi… Žmonės paprasčiausiai mėgsta skųstis ir nemoka džiaugtis paprastais dalykais. O reikia džiaugtis ir eit pirmyn. Ir man ne vienas sakė: čia gi miškas, kaip tu čia gyvensi? – dalijasi mintimis Božena. – O ir dukrelei čia labai patinka, sunku įkalbinti važiuoti į miestą. Sakau, gal norėtum gyventi Vilniuje, o ji klausia: tai kaip mes ten gyvensim, kaip inkile?“

Sako, kad savame krašte pranašu nebūsi, tačiau visiškai tai netinka čia, Parudaminos girininkijoje. Pavasarį, kai sukrunta sodininkai, ne vienas atvažiuoja tiesiog pasikalbėti su Božena, paklausti kaip sekasi, kiti atveža vaikus ar anūkus pasižiūrėti mažojo žvėrinčiaus gyventojų, mat čia gyvena meškėnas, danieliai, fazanai, o pasivaikščioję pažintiniu taku gali ne tik sužinoti, kokie medžiai, krūmai ir puskrūmiai auga Lietuvos miškuose, bet ir pamatyti paukščių lizdų, inkilų skirtingiems paukščiams ir šikšnosparniams.

Girininkija globoja moksleivius

Parudaminos girininkija globoja net tris jaunųjų miškininkų būrelius. Kiekvienas būrelis yra savitas. Visi vaikai nuostabūs, piešia, dainuoja, pluša miškuose, sodina medelius, kelia inkilus, dalyvauja konkursuose. Šiais metais vėl garsiai visoje Lietuvoje nuskambėjo Vilniaus rajono Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos jaunieji miško mylėtojai. 2017 m. „Lūšiukai“ tapo nugalėtojais nacionaliniame tarptautinio konkurso „Jaunimas Europos miškuose“ ture nugalėtojais ir rudenį vyks atstovauti Lietuvos jaunimui Vengrijoje.

Jie jau daugiau nei 30 metų bendradarbiauja su Vilniaus miškų urėdija. Pirmoji jaunųjų miško bičiulių būrelio steigėja, tuometinėje Marijampolio vidurinėje mokykloje, buvo biologijos mokytoja Genovaitė Kraučūnienė. Mokykloje ji dirbo apie 20 metų ir visus tuos metus vadovavo jaunųjų miško bičiulių būreliui. Pradžioje būrelį globojo Vilniaus miškų urėdijos Juodšilių girininkija, bet pastaraisiais metais, vykstant girininkijų reformoms, Juodšilių girininkija buvo sujungta su Parudaminos girininkija ir ji būrelį perėmė savo globon. Bet visus 30 metų būrelio globėjas buvo girininkas Genadij Josif Moroz. Dabar „Lūšiukų“ būreliui vadovauja biologijos mokytoja Jūratė Taučiuvienė.

Vilniaus urėdijos Parudaminos girininko pavaduotoja B. Golubovska apie jaunuosius miškininkų draugus gali pasakoti nesustodama: „Mūsų girininkija globoja tris jaunųjų miško bičiulių būrelius, kuriuose 68 vaikai. Seniausiai įsikūręs „Lūšiukų“ būrelis, su kurio nariais kartu daugiau kaip 30 metų. Antras būrelis „Šiliukai“ iš Juodšilių „Šilo“ gimnazijos – draugystė su jais jau tęsiasi nuo 1990 metų, o jauniausias būrelis, kol kas be pavadinimo, iš Valčiūnų gimnazijos – apie 10 metų.

„Girininkijoje netrūksta ir jaunimo – savanorių, kurie visada mielai dalyvauja visose aplinkosaugos akcijose, – džiaugiasi girininko pavaduotoja. – Visi jaunieji miško bičiuliai yra be galo draugiški, smalsūs ir kūrybingi. Tai 6–12 klasių mokiniai, kurių, beje, dažniausiai užduodamas klausimas: kokius egzaminus reikia laikyti, kad galėtų įstoti mokytis miškininkystės. Jau tapo tradicija tik mūsų girininkijoje organizuoti šventę „Žaliosios Kalėdos“. Jos metu puošiamos eglutės žvėreliams įvairiomis daržovėmis, į ėdžias nešamas šienas, įvairūs pašarai, o po to pavargę, kiti pailsėję vaikai šildosi prie laužo, kepa dešreles, bendrauja su miškininkais, kalbasi įvairiausiomis temomis. „Žaliųjų Kalėdų“ globėjas ir rėmėjas – Žaliųjų partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas. Visada į girininkijos organizuojamus renginius atvyksta Vilniaus miškų urėdijos urėdas Artūras Nanartavičius, pasveikina ir apdovanoja jaunuosius bičiulius“.

Božena didžiuojasi, kad jų girininkijos jaunieji miško bičiuliai –JMB būrelis „Lūšiukai“ iš Marijampolio Meilės Lukšienės gimnazijos jau trečius metus iš eilės užima prizines vietas respublikiniuose konkursuose. Šiais metais pirmoji  vieta –  „Jaunimas Europos miškuose“ ir trečia vieta –  „Tiriamieji darbai miške“. Jiems teko garbė atstovauti savo šaliai  tarptautiniame konkurse „Jaunimas Europos miškuose“, kuris rugsėjį vyks Vengrijoje.

Skelbia karą miško teršėjams

Juodšilių „Šilo“ gimnazijos jaunųjų miško bičiulių vadovė, biologijos mokytoja Rasa Stipinienė paklausta apie draugystę su miškininkais net nustemba: „Kad mūsų ir miškai užaugę jau…“

Kaip gi neužaugs, jei pirmieji sodintojai jau seniai mokyklą baigė… Ne tik miškai. Gimnazijos teritorijoje pasodinta keturiasdešimt ąžuolų, vaikai nuolat globoja paukščius ir žvėrelius, drauge su girininkijos darbuotojais kelia inkilus, tvarko miškus, o po darbų drauge kuria laužą ir kepa dešreles.

Mokytoja R. Stipinienė nė neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.

Girininkijos administraciniame pastate, kuris pastatytas 1926-aisais metais ir renovuotas 2006–2012-aisiais, visiems jauniesiems gamtos mylėtojams įrengta mokomoji klasė. Čia – paukščių ir žvėrių iškamšų ekspozicija, pažintinės knygelės apie gamtą, o ir malonus kolektyvas, visad besidžiaugiantis moksleivių vizitu. „Tai daug svarbiau, nei sėdėjimas klasėje. Ir pamatome, ir sužinome, ir išmokstame“, – sako pašnekovė.

Kad toks bendravimas tikrai puikus, liudija ir kalba pamokoje apie atliekų rūšiavimą, kai visi piktinosi miškų šiukšlintojais.  „Fotografuokite juos. Už tai galima skirti baudas“, – patarė girininkas. Pilietiškiems Juodšilių moksleiviams tik ir reikėjo tokio padrąsinimo: kaip mat užfiksavo šiferio atliekas miške kraunantį miestietį. Tad niekadėjai privalo saugotis – jaunieji miškų bičiuliai budrūs.

Valčiūnų gimnazijos būreliui visus tuos dešimt metų vadovauja direktorės pavaduotoja ūkio reikalams Aušra Archipova.  Sodino medžius, tvarkė miškus, teko prisidėti ir prie pažintinio tako kūrimo.

O nuo kitų mokslo metų pradžioje rinks būreliui pavadinimą. Su girininkija draugystė tęsis, nes ūkio darbų pilna ir mokykloje, ir miške.

Visi nori draugauti

Draugystė draugyste, bet ant Boženos pečių guli gausybė miško rūpesčių, kad sunku patikėti, kaip ji, jauna ir trapi, gali tiek pakelti. Vien tik popieriai: važtaraščiai, ataskaitos, sandėliai, mašinos, darbų organizavimas… O tai, žiūrėk, koks ant kelio medis užkrenta, o jeigu užsidega žolė ar miškas? Ji džiaugiasi, kad čia ne viena. Didžiulę patirtį turintis girininkas, kurio darbo stažas jau per trisdešimt metų, visada šalia. Kaip viena šeima čia per dvidešimt metų dirbantys eiguliai Andžej Četyrkovskij, Jan Adomovič, Viktor Lavecki, jaunas auksarankis rekreacijos darbuotojas Dainius Mačiokas.

O apie trisdešimtmetės nuopelnus geriausiai kalba ant kabineto sienos kabantys Vilniaus miškų urėdo A. Nanartavičiaus pasirašyti diplomai, ne vienais metais skirti Boženai Golubovskai, geriausiai urėdijos girininko pavaduotojai. 2011-aisiais girininkija buvo apdovanota kaip geriausiai atliekanti neplynus kirtimus, daugybė apdovanojimų ir padėkų už įvairius darbus ir renginius. 2013-2015 metais, iki girininkijų sujungimo, Božena dirbo Parudaminos girininkijos girininke ir buvo jauniausia girininkė Lietuvoje, tad belieka paklausti: ar sunku būti ne tik jauniausia, bet ir geriausia?

Rasa Liškauskaitė