Jo­lan­ta Mil­te­nė dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja dir­ba Plun­gės „Bab­run­go“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­ri ir bu­vo pir­mo­ji jos dar­bo­vie­tė pa­bai­gus stu­di­jas. Pa­pil­do­mai ke­le­tą me­tų te­ko mo­ky­to­jau­ti ir Se­na­mies­čio, „Ry­to“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­se. Su­si­ti­ki­mų su Jo­lan­ta lau­kė ir „Sau­lės“ gim­na­zi­jos moks­lei­viai. „Gim­na­zi­jo­je siū­lė pra­tęs­ti dar­bą, ta­čiau at­si­sa­kiau. Jau­čiuo­si pa­var­gu­si, gal to­dėl, kad per pas­ku­ti­nius ke­le­tą me­tų „iš­si­taš­kiau“. Prieš de­šimt me­tų gal bū­čiau kal­bė­ju­si ki­taip, krykš­ta­vu­si, bet

da­bar jau­čiuo­si kaž­kiek per­de­gu­si“, – ne­sle­pia J. Mil­te­nė. Ne­nuos­ta­bu, kad da­bar no­ri­si kiek at­si­kvėp­ti: daug me­tų vy­kęs in­ten­sy­vus dar­bas, vyk­dy­ti įvai­rūs pro­jek­tai, ne­for­ma­laus švie­ti­mo pro­gra­mos, sa­va­no­riš­ka veik­la pa­rei­ka­la­vo ne­men­ko in­dė­lio ir at­si­da­vi­mo. To­dėl šian­dien gal­būt net no­rė­tų­si pail­sė­ti ir nuo mo­ky­to­ja­vi­mo. „Bet pa­gal­vo­ji, ką rei­kė­tų da­ry­ti su įdir­biu mo­kyk­lo­je, pa­ma­tai vai­ką, ir šir­dis džiau­gia­si, – sa­ko Jo­lan­ta. – Jau­čiuo­si my­li­ma sa­vo mo­ki­nių, jiems rei­ka­lin­ga, o kai tą jau­ti, ei­ni ir da­rai sa­vo dar­bą to­liau“.

„Plungės žinių“ nuotr.

Jo­lan­ta da­bar su šyp­se­na pri­si­me­na, kad mo­ky­to­jos pro­fe­si­ja bu­vo są­ra­še tų, ku­rių ji tik­rai ne­no­rė­jo rink­tis. Mo­kyk­lo­je pa­si­žy­mė­ju­si iš­kal­ba, mo­kė­ju­si iš­spręs­ti kon­flik­ti­nes si­tu­a­ci­jas, net­gi ku­rį lai­ką ta­pu­si kla­sės ved­le, mer­gi­na „nu­si­tai­kė“ į tei­sės stu­di­jas – no­rė­jo tap­ti ad­vo­ka­te. Vis­gi Jo­lan­tai ne­pa­si­se­kė įgy­ven­din­ti šio tiks­lo. „Nė kiek to ne­si­gai­liu. Įgi­jau ža­vios pa­tir­ties, pa­ma­čiau, kaip vis­kas vyks­ta iš tik­rų­jų“, – pri­si­me­na J. Mil­te­nė. Me­niš­kos sie­los mer­gi­na po me­tų per­trau­kos pa­se­kė kla­sės drau­gių pa­vyz­džiu: įsto­jo į Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, kur ir įgi­jo dai­lės, brai­žy­bos ir dar­bų mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę.

J. Mil­te­nė pri­pa­žįs­ta, kad šio­je pro­fe­si­jo­je jai vis dėl­to ar­čiau­siai šir­dies yra dai­lė. „Aš esu dai­lės pir­mū­nė, o tech­no­lo­gi­jos man – ant­ra­me pla­ne. Bet ne dėl to, kad jos bū­tų blo­gas da­ly­kas. Tie­siog ne­ga­li sė­dė­ti ant abie­jų kė­džių. Dai­lė pir­mau­ja, nes per dai­lę aš ga­liu bū­ti lais­ves­nė su vai­kais, o per tech­no­lo­gi­jas rei­kia mo­kė­ti ama­tą. Jei ne­mo­ki įver­ti siū­lo, ne­iš­mok­si ir siu­vi­nė­ti, va­di­na­si, pir­miau­sia tu­ri iš­mok­ti ama­to, kad ga­lė­tum kaž­ką pa­da­ry­ti“, – aiš­ki­na mo­ky­to­ja. Vi­sai ki­toks mo­ky­to­jos san­ty­kis yra su dai­le.

Apie tai, kaip su mo­ki­niais se­ka­si per­pras­ti pie­ši­mo sub­ti­ly­bes, Jo­lan­ta, ro­dos, ga­lė­tų kal­bė­ti ir kal­bė­ti – ma­lo­nu ste­bė­ti, kaip ne­drą­sūs vai­kų ban­dy­mai bal­ta­me la­pe virs­ta nuo­sta­biais pa­veiks­lais, kaip vai­kų idė­jos, pa­ta­riant mo­ky­to­jai, įgau­na re­a­lų vaiz­dą. „Daž­nai vai­kai ma­no, kad ne­mo­ka pieš­ti, bet kai pa­ban­do, pa­tys nu­stem­ba pa­ma­tę, ką pa­da­rė“, – sa­ko Jo­lan­ta. Mo­ky­to­jai džiu­gu ma­ty­ti, kad jos mo­ki­niai per ke­lias pie­ši­mo mi­nu­tes pa­si­jau­tė ra­miau, pail­sė­jo, o klau­si­mas, ko­dėl ir ki­ta pa­mo­ka ne­ga­li bū­ti dai­lės, tar­si api­ben­dri­na iš­gy­ven­tus tei­gia­mus jaus­mus. „At­ra­di­mo džiaugs­mas at­si­ran­da pie­šiant“, – aiš­ki­na J. Mil­te­nė. Ne­svar­bu, su­au­gęs ar vai­kas, dai­lės te­ra­pi­ja vi­siems tei­kia vie­no­dą pa­si­ten­ki­ni­mą.

Mokytoja at­vi­rau­ja, kad dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų pa­mo­kos ne­re­tai nu­ver­ti­na­mos. Guo­džia tai, kad mo­ki­nių po­žiū­ris pa­ma­žu kei­čia­si, ta­čiau to ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie tė­vus. „Vis dar ma­no­ma, kad dai­lės pa­mo­kos yra men­ka­ver­tės“, – sa­ko mo­ky­to­ja. Jai iki šiol skau­du pri­si­min­ti prieš ke­lio­li­ka me­tų įvy­ku­sį po­kal­bį su vie­no ypač ga­baus dai­lei ber­niu­ko tė­vu. „Sa­kau, jū­sų sū­nus ga­bus, ge­rai bū­tų, kad jis dai­lei skir­tų dau­giau lai­ko. Tė­vas gru­biai at­sa­kė, kad kol ne­bus iš ma­te­ma­ti­kos de­šimt, tol jo vai­kas nie­kais ne­už­si­mi­nės.O ber­niu­kas tu­rė­jo aki­vaiz­dų ta­len­tą, to­kius žmo­nes rei­kia rink­ti kaip per­liu­kus ir pa­teik­ti vi­suo­me­nei kaip kū­ry­bin­gas as­me­ny­bes. O tė­vas nu­brė­žė sa­vo vai­kui ri­bas, iš­kė­lė są­ly­gas ir ne­lei­do pa­čiam rink­tis. Kiek gir­dė­jau, tam ber­niu­kui ne­la­bai gy­ve­ni­me pa­si­se­kė.

„Plungės žinių“ nuotr.

Ma­nau, nuo sa­vo ga­bu­mų nie­kur ne­pa­bėg­si­me. Ge­rai bū­tų, kad tė­vai daž­niau įsi­klau­sy­tų ir iš­girs­tų, ką mes, mo­ky­to­jai, sa­ko­me ir pa­ste­bi­me“, – ma­no Jo­lan­ta.

Sa­vo po­mė­giu pieš­ti J. Mil­te­nė da­li­ja­si ne tik su mo­ki­niais. Mo­ky­to­ja pra­ėju­siais me­tai neat­si­spy­rė ra­gi­ni­mui dai­lės pa­mo­kas su­reng­ti ir Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, kur vy­ko su­au­gu­siems skir­ti už­si­ė­mi­mai. „Net nu­ste­bau, kiek at­si­ra­do no­rin­čių pieš­ti“, – pri­si­me­na mo­ky­to­ja. Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad tu­rė­ti ypa­tin­gų ga­bu­mų, no­rint da­ly­vau­ti pa­na­šiuo­se ren­gi­niuo­se, ne­rei­kia. Ji ma­no, kad ta­len­tas ką nors da­ry­ti nė­ra net­gi pa­vel­di­mas. Ge­bė­ji­mai grei­čiau­siai at­si­ran­da pa­si­rin­kus tam tik­rą gy­ve­ni­mo bū­dą, ma­tant kon­kre­tų pa­vyz­dį. „Ka­da ma­tai, kaip ki­tas žmo­gus kaž­ką įdo­maus da­ro, ir pa­čiam ky­la no­ras pa­ban­dy­ti.

Aš už po­stū­mį į me­ną tur­būt tu­rė­čiau bū­ti dė­kin­ga sa­vo se­ne­liui. Jis bu­vo ir sta­lius, ir kal­vis. Žiū­rė­da­vau ir var­vin­da­vau sei­lę, kaip jis iš ko­kios mal­ke­lės žmo­gu­tį pa­da­ry­da­vo. Pa­tik­da­vo man skied­rų kva­pas, ste­bė­da­vau, kaip jos su­si­rai­čiu­sios gu­li ant grin­dų. Kaip iš jų ga­li ne­pa­da­ry­ti gė­ly­tės“, – juo­kia­si mo­ky­to­ja.
Bu­vo me­tas, kai mo­ky­to­jo dar­bą J. Mil­te­nė ly­gi­no su sce­na. Įstri­go Jo­lan­tai kaž­ka­da jos mu­zi­kos mo­ky­to­jos pa­sa­ky­ti žo­džiai, kad „jei esi ant sce­nos, tai jau esi ne tu, esi tar­nas tiems, kas į ta­ve žiū­ri“. „Kai at­ėjau dirb­ti į mo­kyk­lą, vi­sa­da pri­si­min­da­vau tuos žo­džius. Man vi­sa­da at­ro­dė, kad aš ne­su­ge­bu nuo vai­kų pa­slėp­ti sa­vo emo­ci­jų, kad vai­kai pa­ste­bi ma­no blo­gą­ją pu­sę.

Dėl to grauž­da­vau sa­ve. Ta­čiau vie­ną die­ną, kai per pa­mo­ką bu­vau la­bai ir­zli ir dėl to pas­kui blo­gai jau­čiau­si, ke­lios mer­gai­tės po pa­mo­kos at­ėjo pas ma­ne ir pa­klau­sė, kas man yra. Jos ta­da man su­ge­bė­jo pa­aiš­kin­ti, kad esu pa­ti nor­ma­liau­sia mo­ky­to­ja, ku­ri ne­sle­pia emo­ci­jų, o vai­kams la­bai svar­bu jaus­ti, kad jų mo­ky­to­jas ne­si­sten­gia ap­si­mes­ti kaž­kuo, kuo nė­ra. Tų mer­gai­čių dė­ka pa­si­rin­kau vi­siš­kai ki­to­kią sa­vo, kaip mo­ky­to­jos, po­zi­ci­ją – su vai­kais bū­siu at­vi­ra, ben­drau­siu pa­pras­tai, jei­gu man blo­gai, vai­kai te­gu tai ži­no, va­di­na­si, aš juos tuo mo­men­tu mo­ky­siu užuo­jau­tos. Nu­spren­džiau, kad man per sun­ku vi­sa­da slėp­tis po kau­ke, o mo­kyk­la ir pa­mo­kos to­li gra­žu nė­ra sce­na“, – sėk­min­go mo­ky­to­ja­vi­mo pa­slap­tis aiš­ki­na J. Mil­te­nė.