Profesija su menu nesusijusi

Meritana Jokšaitė dešimt metų dirba Tauragės seniūnijoje socialine darbuotoja. Darbas nelengvas, neretai kupinas įtampos, todėl norisi atsipalaiduoti. Kiek seniau po darbo moteris lankė pastaraisiais metais vis populiarėjančius linijinius šokius ir svajoja prie jų grįžti.

Pašnekovė žurnalistei atskleidė, kad piešti, kurti rankdarbius mėgo nuo mažumės. Dar darželyje jos piešinius auklėtojos eksponuodavo. Mokydamasi mokykloje lankė dailės, lėlių siuvimo būrelį, mokėsi tapyti ant šilko. Polinkį į meną moteris sako tikriausiai paveldėjusi iš senelio, kuris buvo kaimo šviesulys – ir puikiai piešė, ir dainavo.

– Ir tėtis, ir tėvo brolis buvo meno žmonės. Tėčio tėvas, mano senelis, labai gražų rašto braižą turėjo, atsiminimus rašydavo. Ir mamos tėtis labai gražiai rašė, – prisiminė moteris.

M.Jokšaitė kuria atvirukus, kvietimus, popierines dekoracijas. Giminaičiai ir draugai jau žino, į ką kreiptis, jei prireikia pasiruošti kokiai šventei. O Meritana sako nemokanti atsakyti, kaip ir dėl želė tortų.

Tačiau baigusi mokyklą M.Jokšaitė pasirinko visiškai nemenišką – jūrinių laivų ekonomisto profesiją. Tiesa, šių studijų, supratusi, kad skaičiai ir ekonomika ne jai, ji nebaigė.

– Mokykloje visi dalykai sekėsi. Artimieji patarinėjo, kur stoti mokytis. Sakė, kad gyvenime ekonomisto profesija bus naudinga. Bet įstojusi supratau, kad esu ne savo vėžėse, ir po metų studijas nutraukiau. Vėliau Klaipėdos universitete baigiau socialinius mokslus, – apie profesijos pasirinkimą kalbėjo M.Jokšaitė.

Reikia daug kantrybės ir laiko

Pašnekovės pasiteiravau, kada ir kaip į jos gyvenimą atėjo pomėgis gaminti želė tortus.

– Sūnūs Gajus ir Elijus, kuriems šiuo metu šešeri ir treji metai, labai mėgsta želė desertus. Iš pradžių gaminau atskirais indeliais. Mano mama kepa skanius tortus, o aš pamėgdžioti nemėgstu, tad turėjau svajonę kada nors pagaminti gražų želė tortą – su uogomis, riešutais. Ir pagaminau, kai kartą reikėjo eiti į svečius. Tai buvo maždaug prieš metus. Per tą laiką sparčiai patobulėjau,  – juokėsi M.Jokšaitė.

Išties pašnekovės želė tortai – su gulbių, knygos, gėlių iliustracijomis, kitais ornamentais atrodo įspūdingai. Tokiems tortams pagaminti reikia daug kantrybės ir laiko, nes želė sluoksniai pilami po kelis milimetrus.

– Kartais tenka darbuotis ir naktimis. Būna, atsigulu 3–4 valandą, o keliuosi šeštą. Gaminant želė tortus visko nutinka, keletą kartų yra tekę lopyti, – tortų gamybos subtilybes atskleidė Meritana.

Intriga išlieka iki galo

Anot pašnekovės, kiekvienas želė tortas vis kitoks, net ir labai norėdamas neatkartosi lygiai tokio paties. Šių tortų gamyboje nemažai intrigos, azarto ir jaudulio. Didžiausias M.Jokšaitės pagamintas tortas svėrė 8 kg. Jį moteris gamino pusbrolio vestuvėms.

– Koks bus torto viršus, matau, bet nežinau, koks bus rezultatas, kai susidėlios kiti sluoksniai. Pamatau tik kai išverčiu į lėkštę. Raides ir skaičius kuriant juos reikia sudėti atvirkščiai, kad galutiniame rezultate jie būtų taisyklingi. Piešinius pjaustau peiliu, formelėmis. O indų reikia įvairių įvairiausių. Daug turiu, bet tenka ir skolintis. Uogų žiemai vasarą susišaldau, kad nereiktų pirkti, – vardijo Meritana.

Ką želė tortų specialistė patartų norintiems panašų gardumyną pasigaminti? Pašnekovė sako, kad reikia nebijoti eksperimentuoti, o svarbiausia – niekada negaminti, kai bloga nuotaika. Kita vertus, ją retai kada apninka bloga nuotaika, kadangi į viską sugeba žiūrėti pozityviai ir yra pilna optimizmo.