Į devintą dešimtį įkopusi plungiškė Birutė Daukantienė – tikra siuvinėjimo meistrė. Įvairiaspalvių siūlų jos namuose pilna ir pintuose krepšiuose, ir komodos stalčiuose, maišeliuose šalia lovos – kur tik akis suksi, ten jų pamatysi. O kas iš siūlų daroma, nereikia toli ieškoti: kambarių sienos nukabinėtos moters kurtais paveikslais, baldus dengia jos siuvinėtos staltieses, takai, pagalvėlės. Įėjęs iškart suprasi, kas čia gyvena. B. Daukantienė – praėjusių metų respublikinio tautodailininkų konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo trečios vietos laimėtoja, įvairių liaudies kūrybos parodų dalyvė, surengusi jau ne vieną savo darbų pristatymą.
Birutė Daukantienė – tikra plungiškė, čia gimė, užaugo. Tik vėliau, sukūrus šeimą taip pat su plungiškiu Stasiu, teko kurį laiką pagyventi kitame krašte – Raseinių rajone, kur vyras gavo paskyrimą dirbti. Nelengvą dalią likimas Birutei lėmė. Vietoj kartu su vyru planuotos 50-mečio jubiliejaus šventės teko rengti jo laidotuves – ištiko infarktas. Moteris išgyveno ir vienintelio sūnaus mirtį: jauną ir gabų gydytoją pasiglemžė liga. Dabar senolė džiaugiasi trimis dukromis, 7 anūkais, 8 proanūkiais – jų dėmesio ir rūpesčio daugiau nei pakanka. „Labai geros mano dukros, net nežinau, kaip čia išėjo, rodos, jas augindama ir auklėdama, nedėjau ypatingų pastangų, nebuvo kada, reikėjo dirbti“, – prisimena B. Daukantienė. Kaskart, užsiminusi apie savo vaikus, moteris negaili gerų žodžių. Nors dukroms tenka nemažai laiko praleisti užsienyje, kur dirba, tačiau ryšys su mama nenutrūksta. „Jos net žino, ką kasdien valgau“, – šypsodamasi sako Birutė.
Siuvinėjimas B. Daukantienės gyvenime atsirado dar ankstyvoje vaikystėje. Būdama 7–8 metų, ji jau ėmė į rankas adatą ir bandė kurti audinyje vaizdus. Ne iš didelio noro tai darydavo – močiutė liepdavusi. „Mums tai būdavo kaip pamoka kiekvieną dieną.
Palakstai po kiemą, paskui turi eiti siūti. Bet kaip negalėdavom, gaudavome barti už skubėjimą. Laužėme, mėtėme tas adatas, bet nebuvo kur dingti“, – prisimena pašnekovė. O išėjo taip, kad visą gyvenimą adatos ponia Birutė ir nebepametė. Tik auginant vaikus, dirbant kolūkyje fermos vedėja, pieno laborante, šis pomėgis buvo kiek pamirštas, tačiau, sugrįžus gyventi į Plungę ir įsidarbinus Vaikų globos namuose, siuvinėjimas sugrįžo į moters gyvenimą. Tada ji ir surengė pirmą asmeninę parodą. Jau daugiau kaip 30 metų B. Daukantienė yra Plungės tautodailininkų sąjungos narė. Kiek parodų vyko, jau nebeskaičiuoja. Siuvinėja Birutė daugiausia kryželiu, ir, kaip pati sako, lietuvišku (rišeljė) siuvinėjimo būdu. Moters darbai sužavėjo ne vieną užsienietį, dukros didžiuodamosi, progai esant, dovanoja mamos darbus.
„Lilija jau net mane pralenkė, jai nereikia lankelio siuvinėjant“, – giria vyresnėlę dukrą mama. B. Daukantienei smagu, kad ir kitos dvi – Rasa, jaunėlė Asta – taip pat turi tam gabumų. Iš močiutės pomėgį perėmė ir anūkė Raimonda. Be galo malonu, kai darbai turi tąsą. Ne tik savo vaikus Birutė yra supažindinusi su adata. Savo laiku siuvinėti mokė vaikų namų auklėtinius. Gyvenime sutiko ir daugiau žmonių, kuriems Birutėstalentas pasirodė įdomus.
„Turiu dvi ligas, tai – siuvinėjimas ir gėlių auginimas“, – prisipažįsta senolė. Vasara skirta gėlėms, vėsesnis metų laikas – siuvinėjimui. Nors Birutė jau skaičiuoja devinto dešimtmečio metus, nėra nė kalbos, kad gal metas padėti adatą į šoną. Moteris gali dienų dienas kurti savo paveikslus, siuvinėti margaspalvius takus, staltieses. Darbo netrūksta, o sėdėti ir žiūrėti pro langą – ne jai. Trūksta tik laiko. „Dabar jau nebenaktinėju“, – šypsosi tautodailininkė. O buvo metas, kai pomėgis užsitęsdavo iki išnaktų.
„Nebe tiek daug laiko ir liko siuvinėjimui“, – trumpam susimąsto B. Daukantienė, rodydama savo sukurtus darbus. Kiek jų namuose yra, vargiai ir pati besuskaičiuotų. Vien jubiliejinėje aštuoniasdešimtmečio parodoje Plungės kultūros centre buvo eksponuota daugiau nei 130 kūrinių. Ir dabar tautodailininkė dienas leidžia kurdama – baigiama siuvinėti puošni staltiesė. Birutei malonu matyti, kad jos darbai džiugina žmones. Su šypsena prisimena momentą, kai per jubiliejaus šventę svečiams įteikė po išsiuvinėtą takelį. „Iš viso 25 takus padovanojau. Pusantrų metų juos siuvinėjau“, – sako tautodailininkė.
Daiva GERIKIENĖ