"Plungės žinių" nuotr.

Į de­vin­tą de­šim­tį įko­pu­si plun­giš­kė Bi­ru­tė Dau­kan­tie­nė – tik­ra siu­vi­nė­ji­mo meist­rė. Įvai­rias­pal­vių siū­lų jos na­muo­se pil­na ir pin­tuo­se krep­šiuo­se, ir ko­mo­dos stal­čiuo­se, mai­še­liuo­se ša­lia lo­vos – kur tik akis suk­si, ten jų pa­ma­ty­si. O kas iš siū­lų da­ro­ma, ne­rei­kia to­li ieš­ko­ti: kam­ba­rių sie­nos nu­ka­bi­nė­tos mo­ters kur­tais pa­veiks­lais, bal­dus den­gia jos siu­vi­nė­tos stal­tie­ses, ta­kai, pa­gal­vė­lės. Įė­jęs iš­kart su­pra­si, kas čia gy­ve­na. B. Dau­kan­tie­nė – pra­ėju­sių me­tų res­pub­li­ki­nio tau­to­dai­li­nin­kų kon­kur­so „Auk­so vai­ni­kas“ re­gio­ni­nio tu­ro tre­čios vie­tos lai­mė­to­ja, įvai­rių liau­dies kū­ry­bos pa­ro­dų da­ly­vė, su­ren­gu­si jau ne vie­ną sa­vo dar­bų pri­sta­ty­mą.

 Kiek ju­bi­lie­ji­nių pa­ro­dų vi­suo­me­nei pri­sta­ty­ta, B. Dau­kan­tie­nė jau ir ne­be­skai­čiuo­ja. „Kaip ju­bi­lie­jus – taip pa­ro­da“, – juo­kau­ja se­no­lė. Pas­ku­ti­nio­ji vy­ko Plun­gės kul­tū­ros cen­tre pra­ėju­siais me­tais, kai mo­te­ris mi­nė­jo aš­tuo­nias­de­šim­tą­ją gy­ve­ni­mo su­kak­tį. Gra­ži tą­kart šven­tė bu­vo: pa­ro­dos pri­sta­ty­me, be ko­le­gų tau­to­dai­li­nin­kų, da­ly­va­vo duk­ros, anū­kai, ki­ti ar­ti­mie­ji, pa­žįs­ta­mi. Di­džiuo­da­ma­si Bi­ru­tė ro­do du pa­veiks­lus, ku­rie taip pat pa­ro­do­je ka­bė­jo. Tai anū­kų Ed­ga­ro ir Ei­man­to siu­vi­nė­ti dar­be­liai. „Da­bar jau ne­be­siu­vi­nė­ja, už­au­go“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.
"Plungės žinių" nuotr.

„Plungės žinių“ nuotr.

Bi­ru­tė Dau­kan­tie­nė – tik­ra plun­giš­kė, čia gi­mė, už­au­go. Tik vė­liau, su­kū­rus šei­mą taip pat su plun­giš­kiu Sta­siu, te­ko ku­rį lai­ką pa­gy­ven­ti ki­ta­me kraš­te – Ra­sei­nių ra­jo­ne, kur vy­ras ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti. Ne­leng­vą da­lią li­ki­mas Bi­ru­tei lė­mė. Vie­toj kar­tu su vy­ru pla­nuo­tos 50-me­čio ju­bi­lie­jaus šven­tės te­ko reng­ti jo lai­do­tu­ves – iš­ti­ko in­fark­tas. Moteris iš­gy­ven­o ir vie­nin­te­lio sū­naus mir­tį: jau­ną ir ga­bų gy­dy­to­ją pa­si­glem­žė li­ga. Da­bar se­no­lė džiau­gia­si tri­mis duk­ro­mis, 7 anū­kais, 8 pro­anū­kiais – jų dė­me­sio ir rū­pes­čio dau­giau nei pa­kan­ka. „La­bai ge­ros ma­no duk­ros, net ne­ži­nau, kaip čia iš­ėjo, ro­dos, jas au­gin­da­ma ir auk­lė­da­ma, ne­dė­jau ypa­tin­gų pa­stan­gų, ne­bu­vo ka­da, rei­kė­jo dirb­ti“, – pri­si­me­na B. Dau­kan­tie­nė. Kas­kart, už­si­mi­nu­si apie sa­vo vai­kus, mo­te­ris ne­gai­li ge­rų žo­džių. Nors duk­roms ten­ka ne­ma­žai lai­ko pra­leis­ti už­sie­ny­je, kur dir­ba, ta­čiau ry­šys su ma­ma ne­nu­trūks­ta. „Jos net ži­no, ką kas­dien val­gau“, – šyp­so­da­ma­si sa­ko Bi­ru­tė.
Siu­vi­nė­ji­mas B. Dau­kan­tie­nės gy­ve­ni­me at­si­ra­do dar anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je. Bū­da­ma 7–8 me­tų, ji jau ėmė į ran­kas ada­tą ir ban­dė kur­ti au­di­ny­je vaiz­dus. Ne iš di­de­lio no­ro tai da­ry­da­vo – mo­čiu­tė liep­da­vu­si. „Mums tai bū­da­vo kaip pa­mo­ka kiek­vie­ną die­ną.

"Plungės žinių" nuotr.

„Plungės žinių“ nuotr.

Pa­laks­tai po kie­mą, pas­kui tu­ri ei­ti siū­ti. Bet kaip ne­ga­lė­da­vom, gau­da­vo­me bar­ti už sku­bė­ji­mą. Lau­žė­me, mė­tė­me tas ada­tas, bet ne­bu­vo kur ding­ti“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė. O iš­ėjo taip, kad vi­są gy­ve­ni­mą ada­tos po­nia Bi­ru­tė ir ne­be­pa­me­tė. Tik au­gi­nant vai­kus, dir­bant ko­lū­ky­je fer­mos ve­dė­ja, pie­no la­bo­ran­te, šis po­mė­gis bu­vo kiek pa­mirš­tas, ta­čiau, su­grį­žus gy­ven­ti į Plun­gę ir įsi­dar­bi­nus Vai­kų glo­bos na­muo­se, siu­vi­nė­ji­mas su­grį­žo į mo­ters gy­ve­ni­mą. Ta­da ji ir su­ren­gė pir­mą as­me­ni­nę pa­ro­dą. Jau dau­giau kaip 30 me­tų B. Dau­kan­tie­nė yra Plun­gės tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rė. Kiek pa­ro­dų vy­ko, jau ne­be­skai­čiuo­ja. Siu­vi­nė­ja Bi­ru­tė dau­giau­sia kry­že­liu, ir, kaip pa­ti sa­ko, lie­tu­viš­ku (ri­šel­jė) siu­vi­nė­ji­mo bū­du. Mo­ters dar­bai su­ža­vė­jo ne vie­ną už­sie­nie­tį, duk­ros di­džiuo­da­mo­si, pro­gai esant, do­va­no­ja ma­mos dar­bus.
„Li­li­ja jau net ma­ne pra­len­kė, jai ne­rei­kia lan­ke­lio siu­vi­nė­jant“, – gi­ria vy­res­nė­lę duk­rą ma­ma. B. Dau­kan­tie­nei sma­gu, kad ir ki­tos dvi – Ra­sa, jau­nė­lė As­ta – taip pat tu­ri tam ga­bu­mų. Iš mo­čiu­tės po­mė­gį pe­rė­mė ir anū­kė Rai­mon­da. Be ga­lo ma­lo­nu, kai dar­bai tu­ri tą­są. Ne tik sa­vo vai­kus Bi­ru­tė yra su­pa­žin­di­nu­si su ada­ta. Sa­vo lai­ku siu­vi­nė­ti mo­kė vai­kų na­mų auk­lė­ti­nius. Gy­ve­ni­me su­ti­ko ir dau­giau žmo­nių, ku­riems Bi­ru­tėsta­len­tas pa­si­ro­dė įdo­mus.

"Plungės žinių" nuotr.

„Plungės žinių“ nuotr.

„Tu­riu dvi li­gas, tai – siu­vi­nė­ji­mas ir gė­lių au­gi­ni­mas“, – pri­si­pa­žįs­ta se­no­lė. Va­sa­ra skir­ta gė­lėms, vė­ses­nis me­tų lai­kas – siu­vi­nė­ji­mui. Nors Bi­ru­tė jau skai­čiuo­ja de­vin­to de­šimt­me­čio me­tus, nė­ra nė kal­bos, kad gal me­tas pa­dė­ti ada­tą į šo­ną. Mo­te­ris ga­li die­nų die­nas kur­ti sa­vo pa­veiks­lus, siu­vi­nė­ti mar­gas­pal­vius ta­kus, stal­tie­ses. Dar­bo ne­trūks­ta, o sė­dė­ti ir žiū­rė­ti pro lan­gą – ne jai. Trūks­ta tik lai­ko. „Da­bar jau ne­be­nak­ti­nė­ju“, – šyp­so­si tau­to­dai­li­nin­kė. O bu­vo me­tas, kai po­mė­gis už­si­tęs­da­vo iki iš­nak­tų.
„Ne­be tiek daug lai­ko ir li­ko siu­vi­nė­ji­mui“, – trum­pam su­si­mąs­to B. Dau­kan­tie­nė, ro­dy­da­ma sa­vo su­kur­tus dar­bus. Kiek jų na­muo­se yra, var­giai ir pa­ti be­sus­kai­čiuo­tų. Vien ju­bi­lie­ji­nė­je aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio pa­ro­do­je Plun­gės kul­tū­ros cen­tre bu­vo eks­po­nuo­ta dau­giau nei 130 kū­ri­nių. Ir da­bar tau­to­dai­li­nin­kė die­nas lei­džia kur­da­ma – bai­gia­ma siu­vi­nė­ti puoš­ni stal­tie­sė. Bi­ru­tei ma­lo­nu ma­ty­ti, kad jos dar­bai džiu­gi­na žmo­nes. Su šyp­se­na pri­si­me­na mo­men­tą, kai per ju­bi­lie­jaus šven­tę sve­čiams įtei­kė po iš­siu­vi­nė­tą ta­ke­lį. „Iš vi­so 25 ta­kus pa­do­va­no­jau. Pus­an­trų me­tų juos siu­vi­nė­jau“, – sa­ko tau­to­dai­li­nin­kė.

 

Dai­va GERIKIENĖ