Scanpix nuotr.

Jei gyvenime pasiseka sutikti žmogų, kuris, nepaisydamas klaidų ir prasto elgesio, pastebi mūsų grožį, įžvelgia mumyse šviesą, nors jaučiamės skendintys tamsoje, veikiausiai nepaklysime tamsos gelmėse. Nes to žmogaus pagalba reikiamą akimirką vėl išvysime savo pačių grožį ir šviesą.

Kiekvienam iš mūsų reikalingas toks žmogus – toks, kuris atspindėtų mūsų šviesą, kad ir patys ją išvystume. Štai kuo savo vaikams turėtų būti kiekvienas tėvas ir motina. Štai ką reiškia tapti šviesos atšvaitu. Visuomet stengtis įžvelgti savo vaiko šviesą, ją branginti ir kaskart, prireikus pasišviesti, vaikui ją parodyti.

Jei nuolat atspindėsime vaikui jo vidinę šviesą, jis visuomet matys kelią. Kartais, kad nepalūžtume, reikia vienintelio dalyko – žmogaus, kuris tiki, kad nepalūšime. Kartais, kad nepamirštume esą vertingi, reikia žmogaus, kuris tai primintų. Kartais vien žinojimas, kad mūsų vidinę šviesą apglėbusios pora saugančių rankų, veda mus pirmyn.

Tačiau kaip tai įgyvendinti kasdienybėje? Viskas prasideda nuo apsisprendimo matyti savo vaikų šviesą. Ir tai išties nelengva, nes mes dažniau sutelkiame dėmesį į dalykus, kuriuos norime pakeisti, nei tuos, kuriuos norime puoselėti. Taigi reikia rinktis kitą mąstymo kryptį. Pakeisti filtrą, pro kurį žiūrime.

Negatyvų požiūrį pakeisti pozityviu anaiptol nereiškia ignoruoti netinkamą elgesį. Pozityvus požiūris reiškia, kad drausmindami ar sakydami pastabą vaikui atkreipiame dėmesį į jo šviesą.

Pirmiausia susimąstykime, kokius žodžius sakome savo vaikui. Keletas pavyzdžių:

Tamsos atšvaitas: „Man jau nusibodo tas tavo niurzgėjimas. Grįžusi namo visą laiką zyzi.“

Šviesos atšvaitas: „Paprastai grįžti tokios geros nuotaikos! O šiandien, atrodo, tave kažkas slegia. Gal galiu tau padėti?“

Tamsos atšvaitas: „Jei dar muši sesę, turėsi rimtų bėdų!“

Šviesos atšvaitas: „Negalima mušti sesės. Žinau, kad nenorėjai jos užgauti. Eikš pas mane, aš tau padėsiu nusiraminti.“

Tamsos atšvaitas: „Negaliu patikėti, kad gavai tokį pažymį. Šį trimestrą tu visai neatsakingas.“

Šviesos atšvaitas: „Tu visada toks geras mokinys, stropiai dirbi, todėl truputį nustebau dėl tokio pažymio. Gali man paaiškinti?“

Taigi tereikia truputį pasipraktikuoti ir galvoti, kas sakoma. Svarbiausias tikslas – nušviesti teigiamas vaiko savybes, net jei tuo metu jų nematyti. Taip reaguodami padedame vaikui grįžti prie gero elgesio. Jei mes nesuabejojame vaiko gerumu, vaikas taip pat išmoksta tuo neabejoti.

Kitas būdas praktiškai pritaikyti šviesos atšvaito principą – pakeisti sąvokas, kuriomis įvardijame mūsų suvokimu neigiamas būdo savybes. Užsispyrimą galėtume įvardyti kaip atkaklumą. Valdingumą – kaip lyderiavimą. Didelis jautrumas galėtų būti pateikiamas greičiau kaip stiprybė nei silpnybė.

Šitaip pakeitę požiūrio tašką, vaiką mokytume atskleisti šias savybes iš teigiamos pusės ir paskatintume jas paversti stiprybėmis. Tuo tarpu ir toliau jas vertindami kaip neigiamas, nuolatos kovotume prieš vaiko prigimtį.

Galiausiai negailėkite vaikui palaikančių žodžių. Vaikai save mato tėvų akimis, tad įsitikinkite, ar jūsų akyse atsispindi gėris. Įsitikinkite, ar matote jų neišmatuojamą vertę. Priminkite vaikams stiprybes, kai jie būna silpni. Priminkite apie jų sėkmę, kai jie suklysta.

Priminkite vaikams apie jų gerumą, kai prastai jaučiasi. Būkite tas asmuo, kuris niekada nepraranda dėl jų vilties, kuris niekada nesutelkia dėmesio į jų tamsą, kuris niekada nebaksnoja pirštu į tai, kas juose bloga. Būkite jų šviesos atšvaitas. Parodykite jiems visą juose slypintį grožį.

Mes visi turime šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio potencialo. Deja, daugelis nesuvokė savo gerojo potencialo, nes gyvenime neturėjo šviesos atšvaito, kai jo reikėjo.

 

Pagal Positive-parents.org parengė Dangė Vitkienė