Taigi, gijos nuvedė į Skaudvilę, Pabambius, Upyną, Ruibiškę – kaimą prigludusį prie abiejų Šunijos upės krantų (Skaudvilės sen.). Dabar šiame kaime liko vos keletas gyvenamų sodybų (plačiau apie Ruibiškės ir Beržynės kaimus rašyta žurnale „Gimtasai kraštas“, 2016-1, p. 56–64). Pavyko surasti antros, ketvirtos, penktos kartos giminaičius, o lankant protėvių vietoves – senųjų sodybų vietas, kurias dar žymėjo seni ošiantys ąžuolai. Iš Ruibiškės kilę Vasiliauskų giminės palikuoniai pasklido po Lietuvą ir Pasaulį, kai kurie jų giminės vardą garsina iki šiol (edukologijos mokslų prof. habil. dr. Romanas Vasiliauskas, neurochirurgas Antanas Vasiliauskas (1933–2013), žurnalistas, redaktorius, poetas, satyrikas, vertėjas Aleksas Dabulskis, lenktynininkas Darius Vasiliauskas, tinklininkas, buv. Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas Marius Vasiliauskas, fotografas Vaidas Bičkus ir kt.).

Kilmė

Skaudvilės katalikų filijinės bažnyčios krikšto metrikų knygose yra 1793 m. sausio 29 d. datuojamas įrašas, kuriame įrašytas Pabambiuose gimusios Marijonos Pranciškos krikštas, tėvai – Jonas ir Marijona Milašauskaitė Vasiliauskai. Nuo šios datos galima pradėti skaičiuoti Jono Vasiliausko atšakos palikuonių genealoginio medžio pradžią. Iš kur kilo ši atšaka, sunku pasakyti – galima spėti, kad iš Pabambių kaimo, kur XIX a. gyveno ne viena Vasiliauskų šeima, tai patvirtina ir minėtos dukros gimimas 1793 m.  Kada ir kur Jonas ir Marijona Vasiliauskai susituokė, nėra žinoma, nes neišliko tyrimui aktualios to laikotarpio Skaudvilės, Batakių bažnyčių metrikų knygos. Jie susilaukė 10 vaikų: Marijonos Pranciškos (*1793), Mato (gim. 1794 m., Gaižuvoje, prie Skaudvilės), Rozalijos (1796–1868, gim. Upynoje), Baltramiejaus (*1798, Mankaičiai), Onos (*1800, Mankaičiai), Marijonos (1802–1803, Upyna), Ievos Pranciškos (1804–1806, Upyna) ir galiausiai Simono (1806–1867, Upyna). Nemažai vaikų, kaip buvo įprasta tuo metu, mirdavo jauno amžiaus. Kaip matyti, laisvojo valstiečio statusas lėmė, kad Jonas su šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą – nuo 1796 m. jie kurį laiką gyveno Upynoje. Mirė Jonas 1826 m. Ruibiškėje, sulaukęs 68 metų, našlė liko žmona Marijona (~1766–1846), ūkį paveldėjo jauniausias sūnus Simonas. Taigi matyti, kad apie 1824–1825 m. Jono Vasiliausko šeima ir jo palikuoniai ilgam – beveik 200 metų įsitvirtino Ruibiškės kaime, žemės sklype, kaip byloja to meto dokumentai, priklausiusiam Jonavo dvaro (įkurtas apie 1821 m.) savininkui Klimašauskui.

Ruibiškėje

Po tėvo mirties ūkį paveldėjęs Simonas Vasiliauskas (1806–1867) Batakių bažnyčioje 1831 m. vedė Oną Danytę (1811–1872, gim. Laurinaičiuose), susilaukė 11 vaikų: Veronikos (*1832), Jono (*†1835), Adomo (1836–1906), Vincento (1838–1908), Ievos (1840–1864), Julijonos (1842–1844), Marijonos (*1844, ištekėjo už Joakimo Bagmilo 1867 m.), Julijonos (~1846–1851), Petronėlės (*1848), Motiejaus (*1852), Juozapo (*1856). Mirus 1867 m. tėvui Simonui 4 sūnus dalinosi tėvų sodybą, kuri tuomet apėmė 27 dešimtines (dešimtinė – senoviškas rusiškas ploto vienetas lygus 1,0925 ha). Pagal 1876 m. susitarimą buvo numatyta, kad ūkį paveldi 2 vyriausi sūnus – Adomas ir Vincentas, trečiasis brolis Motiejus liko gyventi pas Adomą, o ketvirtajam Juozapui Vincentas įsipareigojo sumokėti 100 rublių kompensaciją: Aš, vyriausias brolis Adomas Vasiliauskas (Simono) iš man priklausančio bendro ploto 27 dešimtinių Ruibiškės kaime, pusę sklypo 13,5 dešimtinių perimu į bendrą naudojimą ir gyventi 3-ią brolį Motiejų, o kita sklypo pusė su 13,5 deš. žemės lieka vienam Vincentui, kuris pagal susitarimą sumokės 4-ajam jauniausiam broliui Juozapui (Simono) šimtą rublių, kad pastarasis nereikalautų jokio turto.O mes kiti broliai Vincentas, Motiejus ir Juozapas Vasiliauskai (Simono) išklausėme vyriausiojo brolio Adomo pateiktą pasiūlymą ir visiškai sutinkame, t. y. jis turi likti su trečiuoju broliu Motiejumi pusėje to sklypo, o antrasis brolis Vincentas kitoje sklypo pusėje ir dalimis sumokėti jauniausiam broliui Juozapui 100 rublių per 5 metus, po 20 rublių į metus. Vėlesniame 1885 m. susitarime nurodyta, kad buvo išmokėta bendra 270 rublių kompensacija: Aš, Vasiliauskas Juozapas (Simono) gavęs iš savo brolio Vincento Vasiliausko 1876 metais 100 rublių ir dabar 170 rublių, viso Du šimtus septyniasdešimt rublių sidabru, visiškai atsisakau pretenzijų į žemės plotus ir statinius, kuriuos dabar valdo mano brolis Vincentas Ruibiškės kaime, nes nuo šios dienos man nebepriklauso.

Tokiu būdu vyriausias sūnus Adomas Vasiliauskas (1836–1906) liko gyventi senojoje sodyboje (ji žymima 1865 m. Kauno gubernijos 3 varstų žemėlapyje), Batakių bažnyčioje 1863 m. vedė Oną Kairytę iš Mišeikių (1843–1902, kituose dokumentuose nurodoma Vaitkutės pavardė), susilaukė 7 vaikų: Julijonos (~*1863), Kazimieros (*1868), Veronikos (1870–1894), Motiejaus (1871–1952), Juzefos (1873–1918), Antano (*1876), Jono (1879–1956). Sodybą paveldėjo sūnus Motiejus ir galiausiai jo sūnus Antanas (1927–2005). Motiejus, sulaukęs 54 metų, 1926 m., Upynos bažnyčioje vedė Oną Šidlauskaitę (1891–1950) iš Vytogalos, susilaukė 3 vaikų: Antano (vedė Eleną Dabulskytę), Onos (1929–1963, ištekėjo už Stanislovo Jurgaičio), Sofijos (*1931, ištekėjo už Juozapo Aurylos). Taigi, šioje sodyboje išgyveno net 5 Vasiliauskų kartos, buvo nugriauta apie 1976 m.

Tuo tarpu Vincentas Vasiliauskas (1838–1908) Šilalės bažnyčioje 1865 m. vedė Apoloniją Macaitę (1845–1914), Kazimiero ir Johanos Zameckaitės Macų dukrą iš Romės Lauko kaimo (Šilalės r.), susilaukė 8 vaikų: Jono (*†1866), Vincento (*1868), Antano (*1871), Onos (*1873), Jono (1875–1927), Juozapo (*1879), Petro (1882–1886), Stanislavos (1886–1887). Jis įsikūrė iš Augustino Vainausko 1886 m. išsinuomotame Karvedynės vienkiemyje (dabar Beržynės km.), […] išnuomuotinai žemės sklypą dešimt dešimtinių devyniasdešimt šešias sieksnius, esantį Karvedynės užusienyje, Skaudvilės valsčiuje, su šitame sklype esančiais pastatais, o tai būtų: gyvenamasis namas, daržinė ir tvartas po vienu stogu, klojimu ir klėtimi ir jam priklausančiu mišku ir ganyklomis dvylikai metų […], prie Karvedos upelio (įteka į Stinčių). Šią sodybą Vincentas ir jo sūnus Jonas ilgainiui išsipirko. Pagal 1891 m. sudarytą testamentą pusę sodybos su gyvuliais užrašė vyriausiajam sūnui Vincentui: perleidžiu savo sūnui Vincentui Vasiliauskui pusę sklypo žemės, pastatus, vienų metų karvę, arklį, vieną žąsį ir katiną Briską, taip pat iš tėvo likusios dalies sutaupytus 100 rublių sumokėti broliui, kitus 100 – sūnui Jonui. Sūnus Vincentas Skaudvilės bažnyčioje 1892 m. vedė bajoraitę Marijoną Karbauskytę, Justino ir Onos Mikalauskaitės dukrą iš Pavarčio bajorkaimio. 1908 m. tėvas Vincentas prieš pat mirtį savo testamentą pakeitė – viską paliko trečiajam sūnui Jonui: po mano mirties suteikiu iki gyvos galvos valdą savo sūnui, Jonui Vasiliauskui (Vincento), tarp jų gyvenamąjį namą su visais statiniais ir ūkiniais pastatais, su visu priklausančiu tam ūkiui kilnojamu turtu, gyvuliais ir grūdais su visomis paveldėjimo priklausomybėmis.

Vincento sūnus Jonas Vasiliauskas (1875–1927) paveldėjęs ūkį (apie kitus brolius ir seseris, jų likimus nieko nežinoma), Girdiškės bažnyčioje 1910 m. vedė Oną Gomaitę (1885–1915), Jono ir Onos Genytės Gomų dukrą iš Paežerio kaimo (Šilalės r.). Gomai (Gomm) – sena vokiečių kilmės išeivių šeima, kurių pėdsakai Lietuvoje, Girdiškės apylinkėse, siekia XVIII a. Jie susilaukė 3 vaikų: Stanislovo (1911–1990, vedė Oną Stankutę iš Galvyčių), Stanislavos (1912–1944, ištekėjo už Jono Martišiaus), Bronislavos (1914–1916). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. Jonas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, jam dalyvaujant kare nuo džiovos (dažna to meto mirties priežastis) 1915 m. mirė žmona Ona, 1916 m. – jauniausia dukra Bronislava. Našlaičiai vaikai – Stanislovas ir Stanislava augo pas senelį Joną Gomą (1850–1925) Paežerio kaime. Grįžęs iš karo Skaudvilės bažnyčioje 1920 m. antrąkart vedė Marijoną Mikalauskaitę (1892–1958) iš Angladegių kaimo (kaimynų iš gretimo Karvedynės vienkiemio Apolonijos Mikalauskaitės-Paulauskienės (1895–1951) sesuo), susilaukė dar 3 vaikų: Bronislavos (1920–2008, ištekėjo už Miko Preikšaičio), Bronislovo (1924–1925) ir Albinos (1927–1996, ištekėjo už Kazimiero Bičkaus).

Tuo metu Ruibiškėje, link Lomių, buvo dar keletas Vasiliauskų sodybų (dar kitaip vadintos Daniškio(ės) vienkiemiais). Viena – Mato Vasiliausko (mirė 1837 m. Ruibiškėje, sulaukęs 40 metų) ir jo palikuonių Mato (1827–1872), Kazimiero (1863–1936). Jų giminystė su prieš tai minėtais iki šiol nenustatyta, tačiau labai tikėtina, kad šis Matas buvo Jono sūnus (lotynų kalba rašytose santuokų metrikų knygose iki 1827 m. nebuvo nurodomi jaunųjų tėvai). Matas Vasiliauskas Girdiškės bažnyčioje 1825 m. vedė Uršulę Mockutę iš Sodalės (~*1799) kaimo, susilaukė 6 vaikų: Mato (1827–1872), Jeronimo (1828–1900), Petro (*1831), Martyno (*1832), Jurgio (*1834) ir Marijonos. Sodybą po ankstyvos tėvo Mato mirties paveldėjo pirmagimis sūnus Matas Vasiliauskas (1827–1872), kuris vedė Veroniką Motuzaitę, susilaukė 16 vaikų: Mato (*1847), Juozapo (*1849), Juozapo (*1852), Agotos (*1854), Antano (*1857), Onos (*1858), Juozapo (*1859), Barboros (1861–1937, ištekėjo už Jono Dabulskio), Kazimiero (1863–1936), Julijonos (*1864), Jono (1866–1944), Jeronimo (*1868), Tomo (*1871, vedė Elžbietą Genytę iš Bubliškės 1898 m.), Rozalijos (*1872), Jurgio, Antaninos. Po tėvo mirties sodybą paveldėjo Kazimieras Vasiliauskas (1863–1936), kuris Batakių bažnyčioje 1895 m. vedė Oną Baranauskaitę  (1871–1952) iš Pažalpio kaimo, susilaukė 11 vaikų: Jono (1896–1910), Marijonos (*1899), Kazimiero (*†1903), Antano (1904–1973), Juozapo (1905–1949), Marijonos (1907–1921), Onos (1908–1920), Kazimiero (1910–1911), Jono (1913–1985) ir dar dviejų. Mirus tėvui sodybą paveldėjo sūnus Juozapas Vasiliauskas (1905–1949), vedė Marijoną Žičkutę (1917–1995). Kitas sūnus Antanas (1904–1973) Upynos bažnyčioje 1930 m. vedė Agniešką Bartaškaitę (1902–1978) ir užkuriais įsikūrė gretimame Patulės kaime. Kazimiero brolis Jonas (1866–1944) užkuriais įsikūrė Mankaičiuose, Girdiškės bažnyčioje 1895 m. vedęs Oną Sadauskaitę (1872–1930), susilaukė 11 vaikų: Kazimiero (*1896), Antano (1897–1903), Juozapo (*1898), Onos (1899–1903), Jono (1902–1920), Juozapo (1903–1905), Antano (*†1905), Petro (1906–1946), Johanos (1909–1911), Agnieškos (*1913), Simono (1914–1980).

Kazimieras Vasiliauskas (1863–1936). Iš A.Vasiliauskaitės-Mančinskienės albumo

Jeronimas Vasiliauskas (1828–1900) 1884 m. minimas valdantis sklypą bendrai su broliu Matu, o jau 1913 m. turėjo atskirą sodybą. Jis Girdiškės bažnyčioje 1867 m. vedė Marijoną Aurylaitę (1849–1899) iš Ringalių kaimo, susilaukė 5 vaikų: Jeronimo (1868–1917), Elžbietos (1871–1894), Antano (*1872), Kazimiero (*1874), Jono (1879–1918). Jo sūnus Jeronimas (1868–1917) vedė 2 kartus ir susilaukė vaikų: su bajoraite Domicele Tverijonavičiūte (1875–1905, iš Kliukių) – Juozapo (1896–1922, vedė 1918 m. Kazimierą Martinkutę iš Lomių), Marijonos (*1899, ištekėjo už Petro Žurkaus 1919 m.), Antano (1899–1906), Onos (1902–1906), Sofijos (1904–1906), Jono (~1905–1909), su Veronika Bartkute (*1865) – Jono (~1906–1908), Onos (1910–1917). Didelis vaikų mirtingumas 1905–1906 m. byloja apie pablogėjusias gyvenimo sąlygas ir siautusią ligą – skarlatiną.

Sodybos

Kalbant apie sodybų valdų dydžius duomenų teikia įvairūs dokumentai. Antai, 1884–1888 m. sudarytuose planuose (saugomi Kauno apskrities archyve) Mato palikuonių Kazimiero, Jono, Tomo ir Jeronimo Vasiliauskų Daniškio vienkiemis apėmė 15 deš. 1800 kv. sieksnių, o Simono palikuonių Adomo, Vincento, Motiejaus – 32 deš. 628 sieks. Ilgainiui Kazimieras (1863–1936) ir Vincentas (1838–1908) Vasiliauskai valdas pasididino 1913 m. nusipirkę žemės iš išparceliuoto Lomių dvaro, paskolą suteikė Vilniaus žemės bankas. 1913 m. nurodyta, kad Ruibiškės Jeronimas valdė 6 deš., Kazimieras – 13 deš., Motiejus Adomo (1871–1952) – 20 deš., Karvedynės vienkiemio – Vasiliausko Jono Vincento (1875–1927) – 10 deš., o jau 1920–1921 m. Ruibiškės k. Motiejaus Vasiliausko – 18–19, Kazimiero Vasiliausko – 20–26, Beržynės km. Jono Vasiliausko – 15. 1921 m. surašyti trobesiai, tarp jų ir Ruibiškės M.Vasiliausko – 1 ir 3, K.Vasiliausko – 1 ir 3. 1930 m. gruodžio 3 d. Tauragės apskrities valdybos potvarkiu nurodyta surinkti duomenis apie dūmines pirkias. Ruibiškėje trobų be dūmtraukių surašyta 13 (68,42 proc.) su 66 gyventojais, Beržynėje – 4 trobos (50 proc.) su 21 gyventoju. Pati didžiausia ir seniausia Ruibiškės k. sodyba (statyta dar iki 1865 m.) buvo Motiejaus Vasiliausko, didžioji dalis kaimo sodybų buvo perstatyta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.

Pasienio regiono kasdienybė

Tuomet, iki 1918–1923 m., apylinkės buvo netoli tuometinės Vokietijos–Rusijos imperijos sienos, kuri ėjo greta Tauragės. Išlikę sienos perėjimo 1896–1901 m. leidimai išduoti Vincentui ir jo sūnui Jonui Vasiliauskams, kuriuose pateikiama asmenų charakteristika: amžius, ūgis (vidutinis), plaukai (kaštoniniai), akys (pilkos), nosis, barzda, veidas (be randų). Kas juos vedė į Prūsiją, belieka tik spėlioti. Gal vežė į Tilžės turgų parduoti žemės ūkio produkciją?

Kitame dokumente – 1856 m. Raseinių žemės teismo sprendime rašoma, kad Simonas Vasiliauskas (1806–1867) buvo nuteistas areštui Kauno miesto kalėjime už nelegalų žibalo laikymą ir prekybą juo. Yra žinoma, kad žibalas pramoniniu būdu pradėtas gaminti 1851 m. Anglijoje, o 1853 m. Lvove išrasta žibalinė lempa. Taigi, to meto technologinės naujovės pasiekdavo ir to meto Lietuvos atokių kampelių buitį.

Karinė tarnyba ir laiškai

Yra žinoma, kad Vincento Vasiliausko (1838–1908) sūnūs atliko karinę tarnybą carinės Rusijos kariuomenėje: Antanas – 1893–1896 m. Samūro 83-ame pėstininkų pulke Buinakske, Dagestane, o Jonas – 1896–1900 m. Insaro 196-ame pėstininkų pulke, Mordovijoje. Išliko to meto keletas rašytų laiškų. Vienas jų – Antano Blinstrubo 1893 m. tarnybos metu rašytas laiškas artimam bičiuliui Antanui Vasiliauskui: Laiškas nuo jūsų draugo Antano Blinstrubo 1893 m. T. Ch. Šuros. Brangus, mano drauge, Antanai, pirma mano laiško pareiga, skubu pašlovinti savo draugišką pagarbą ir su meile ir žemu nusilenkimu linkiu Jums su Geradario Dievo palaima visa geriausio Jūsų karinės tarnybos gyvenime ir greitos, ir laimingos sėkmės. Dar pranešu Jums drauge, kad iš Jūsų laišką gavau šv. Velykoms, bet neparašiau. Aš laukiau Jūsų rinktinių stovykloje, bet kadangi Jūs neatėjote, tai aš dabar parašiau Jums laišką. Dar pranešu Jums drauge, kad iš namų aš laiškus gaunu dažnai ir rašo, kad viskas gerai, derlius geras, tačiau rašo, kad labai sunkiai sūnų gimdė. Bažnyčioje už sūnų sumokėjo 4 rublius. Pranešu Jums, kad aš labai norėčiau su Jumis pasimatyti ir aš laukiau Jūsų stovykloje, bet Jūs neatėjote, taip ir neteko su Jumis pasimatyti. Tarnyba mano ir vaikai gerai, norėčiau pamatyti Jus ir norėčiau su Jumis išgerti tarnyboje butelį degtinės. Na, tai dabar liks kitiems metams. Tai aš išgėriau visą butelį. Daugiau neturiu ką įdomaus parašyti. Lieku gyvas ir sveikas, ko ir Jums linkiu su Dievo palaima. Mylintis Jus Jūsų draugas Antanas Blinstrubas. 1893 metų rugpjūčio 16 d.  Miestas T. Ch. Šura, D. 01./ Mano adresas rašomas į T. Ch. Šuros miestą, į 2-ą kuopą Temirchano Šurinskio rezervinio bataliono Antanui Blinstrubui. Kitas Antano Vasiliausko laiškelis rašytas žemaitiškai kirilica tėvams (be datos): Meldžiu no pona Dieva ir prašau labai sava gimdytoju kad atrašytumėt kur anie gyvena šimiat o dabar sudieu palieku sveikas ir linksmas iš Tamstu sunus Antonas Vasiliauskis to ir […] žiniu no pona Dieva prašau labai rašykit man y drasa taip. Kitas 1897 m. rašytas Igno Blinstrubo Vasiliauskams taip pat žemaitiškai kirilica: Pone Vasiliauski, Prašau tamstale, išbūk dal Geršelia dvidešimt ketures N 24 kapas gontų. Piningai pristatyti visi. 1897 metuki Augusta 21 dieno, Ignacas Blinstrubas. Karinę tarnybą jau Lietuvos kariuomenėje, Šilutėje, 1936–1937 m. atliko Jono sūnus Stanislovas (1911–1990), Kazimiero sūnūs – Antanas (1904–1973) ir Juozapas (1905–1949) Kaune.

Cituojamus tekstus iš rusų kalbos vertė Stanislava Vasiliauskaitė-Pikelienė.

dr. Ernestas VASILIAUSKAS / archeologas, istorikas