Scanpix nuotr.

Aukštasis menas beveik visais laikais buvo vertinamas dviprasmiškai, dažnai buvo sakoma – esi menininkas, bet kokia tavo tikroji profesija? Taip LRT.lt sako Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, tapęs kursų „Klaipėda Piano Masters“ globėju. „Gal išsakysiu kiek makabrišką mintį, tačiau visgi kiekvienam palinkėčiau: nuskęskite meno jūroje, nes kuo daugiau žmonių pasiners į meną ir muziką, tuo pasaulis  taps geresnis ir gražesnis“, – įsitikinęs V. Grubliauskas.

Klaipėdoje šiomis dienomis prasideda tarptautiniai kursai „Klaipėda Piano Masters“, į Lietuvos pajūrį buriantys tarptautinę auditoriją. Dešimt dienų Lietuvos uostamiestyje vyks koncertai, susitikimai, meistriškumo paskaitos, kuriose jauni muzikai turės galimybę semtis ne tik atlikimo meno, bet ir vadybos, psichologijos, scenos judesio, kitų sričių žinių, padedančių tapti konkurencingiems šiandieniniame pasaulyje. Paskaitas skaitys tarptautinė lektorių komanda.

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, tapęs šių kursų globėju, sako tikintis tokio renginio sėkme ir įžvelgiantis daug pliusų miestui.

– Mere, Klaipėda – skambantis miestas. Visiems įprasta uostamiestį vadinti džiazo miestu dėl jame dažnai vykstančių būtent šio žanro renginių, festivalių. O kaip jums skamba Klaipėda?

– Pirmiausia, džiaugiuosi, kad Klaipėda, būdama neužšąlančiu uostu tikrąja to žodžio prasme, yra ir neužšąlantis kultūros uostas. O neužšąlančiame kultūros uoste negali nustoti skambėti ne tik muzika, bet ir visi kiti menai. Man būtų labai sudėtinga vienu muzikiniu terminu įvardyti, kaip man skamba Klaipėda.

Svarbiausia, kad ji skamba. Ir skamba daugiabalsiu choru, akompanuojant trigubos sudėties simfoniniam orkestrui, kuriame skambesys yra labai daugiaplanis ir įvairus. Klaipėdos jėga turbūt ir yra daugiaplaniškas, daugiakultūriškumas – skambėti čia gali visi. Nėra metų laiko, kada Klaipėdoje neskambėtų kultūra.

– Uostamiestyje daug žalių erdvių, kurias pamilo ne tik miestiečiai ar miesto svečiai, bet ir į Klaipėdą atvykstantys turistai. Tačiau ar mieste užtenka tylos, kurioje galėtų skleistis muzika?

– Klausimas ir sudėtingas, ir lengvas vienu metu. Aš, kaip muzikas, atsakysiu labai paprastai: tyla arba pauzė taip pat yra muzika. Manau, kad visiems, kurie mieste norėtų klausytis skambančios tylos, tai Klaipėdoje atrasti nesudėtinga.

– Šiais metais Klaipėda džiaugiasi Lietuvos kultūros sostinės vardu. Dar pavasarį mieste praūžė Pirmasis Klaipėdos tarptautinis violončelės festivalis, vėliau tradiciškai skambėjo Klaipėdos pilies džiazo festivalis, dabar – Jūros šventės metas. Ką miestui reiškia tokia renginių gausa?

– Pirmiausia – tai duoda neužšąlančio kultūros miesto pojūtį. Taip pat tai, kad randasi vis naujų idėjų, tampančių skambančiu kūnu. Tai priminimas, kad egzistuoja didelis tokių kultūros reiškinių poreikis ir svarbiausia bei džiugiausia, kad yra kam tas idėjas paversti kūnu. Toks judėjimas būtų sunkiai įsivaizduojamas be naujų, originalių sumanymų.

Pavyzdžiui, jūsų paminėto Pirmojo tarptautinio violončelės festivalio startas buvo toks stiprus, kad kai kurie tuo gali džiaugtis tik finišuodami. Tai parodė, kad Klaipėda, vadinama džiazo miestu ar Lietuvos „Naujuoju Orleanu“, yra atvira ir kitiems stiliams. Kuo daugiau tokių naujų sumanymų taps kūnu Klaipėdoje, tuo turtingesnė taps visa Lietuva.

– Kaip kinta miesto erdvės, vykstant įvairiems renginiams, gal jos įgauna naujų reikšmių?

– Būdamas menininkas širdyje, neįsivaizduoju, ar yra erdvių, kurios galėtų likti nepavaldžios muzikos skambėjimui. Manau, kad tai, kaip kuri erdvė suskamba, stipriai priklauso nuo idėjos autentiškumo ir originalumo. Jei kas nors prieš pusmetį būtų paklausęs, kaip atrodys skambanti violončelė, pavyzdžiui, kurioje nors kavinėje aštuntą valandą ryto prie kavos puodelio, žmonėms ruošiantis į darbą, ko gero, būčiau nežinojęs, kaip atsakyti.

O dabar turiu sau atsakymą – turbūt nėra vietos, kurioje muzika negalėtų skambėti. Tik klausimas – kaip tai yra pateikiama, kas ją atlieka. Ir tada kyla klausimas ne „ar galėtų čia skambėti muzika?“, o „kodėl muzika čia vis dar neskambėjo?“.

– Pirmą kartą Klaipėdoje vyksta fortepijono meistriškumo kursai „Klaipėda Piano Masters“, į kuriuos iš įvairių pasaulio kraštų suvažiavo studentai. Jiems tarptautinė lektorių komanda suteiks žinių ne tik apie atlikimo meną, bet ir dalysis vadybos, psichologijos, scenos judesio, fizinio pasirengimo ir kitų sričių žiniomis. Dabar, regis, fortepijonas užvaldys Klaipėdos miestą. O koks jūsų santykis su fortepijonu?

– Klausimas – vienas iš sunkesnių. Dar nuo studijų laikų konservatorijoje, į kurią įstojau nebaigęs muzikos mokyklos ar kokių nors parengiamųjų mokslų ir turintis lankyti privalomas fortepijono pamokas, fortepijoną stengdavausi apeiti. Šis instrumentas man tada buvo vienas didžiausių baubų.

Tačiau tai nereiškia, kad jo nemėgau, o juo labiau – dabar, anaiptol. Atvirkščiai, jaučiu moralinę skolą fortepijonui. Dabar mano namuose jis skamba vaikų, kurie mokosi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, dėka. Džiaugiuosi matydamas, kaip jiems gerai sekasi – o jiems sekasi kur kas geriau nei man.

Dažnai fortepijoną pateikiu kaip begalinės diplomatijos ir tolerancijos sinonimą. Norint kalboje, pasisakyme išgryninti kokius nors akcentus, bet tą padaryti neprimetamai, pernelyg nesistengiant įtikinėti, visada siūlau prisiminti fortepijoną: dešimčia dviejų rankų pirštų vienu metu galite paspausti dešimt klavišų, bet tik įgudęs fortepijono meistras iš tų dešimties garsų gali išryškinti aštuonis, devynis, o vieną, pavyzdžiui, šiek tiek pridengti. Tada garsas lyg ir yra bendrame sąskambyje, tačiau nedominuoja.

Taigi kartais sakau, kad daugeliui mūsų, ypač politikams, reikia suvokti, kad tiesa ne visada yra įrodoma garsiais šūksniais ar skambiomis deklaracijomis, bet būtent – tai turėtų būti tarsi skambinimas fortepijonu, leidžiantis išryškinti tai, kas svarbiausia, o tuo pat metu kai ką palikti šiek tiek pridengta. Taigi muzikavimo fortepijonu niuansai man dažnai pasitarnauja ir politinėje plotmėje.

– Ką manote apie plataus spektro žinių pateikimą jaunam žmogui, tik pradedančiam savo kelią? Galbūt tai jam – informacijos perteklius?

– Tai, kad atlikėjas gauna ne tik meninio meistriškumo pamokas, bet ir kur kas platesnį žinių spektrą, sužino, kaip išgyventi pačiam, yra unikali patirtis. Daugelis menininkų šiandien nueina kitu keliu: į vadybą, kokius nors patarėjus ar kitur. Žinios, kurias suteikia įvairių sričių atstovai, leidžia žmogui pasiruošti realiam gyvenimui realiu laiku. Sakyčiau tai – tikrai ypatinga galimybė, kuria turėtų pasinaudoti visi, kurie dar dvejoja.

– Jauni žmonės šiandien drąsiai renkasi menininko kelią, nors šis kelias labai rizikingas. Ką pasakytumėte tiems jauniems žmonėms, kurie stipriai tiki menu ir muzika?

– Kalbėdamas apie menininko misiją šiuolaikiniame pasaulyje ir visas grėsmes, galiu pasakyti taip: aukštasis menas beveik visais laikais buvo vertinamas dviprasmiškai. Dažnai buvo sakoma: taip, esi menininkas, gerai, bet kokia tavo tikroji profesija? Tikiu, kad dabar tokių klausimų pasigirsta retai. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, technologijų viešpatavimo laikais, kai aplink labai daug šaltumo ir cinizmo, manau, kad menininko vaidmuo tampa dar svarbesnis ir reikšmingesnis.

Ir jei jauni žmonės nebijo nerti į tuos šaltus ir audringus vandenis, pasauliui dėl  to atsiranda daugiau galimybių išlikti. Gal išsakysiu kiek makabrišką mintį, tačiau visgi kiekvienam palinkėčiau: nuskęskite meno jūroje, nes kuo daugiau žmonių pasiners į meną ir muziką, tuo pasaulis  taps geresnis ir gražesnis.

Gerūta Griniūtė