XII tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio atidarymo metu Plungės jaunimas (savanoriai?) rinko lėšas paminklui, skirtam įamžinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimą. Kadangi nebuvau mačiusi pasiūlymo, pasidomėjau. Radau spaudos pranešimą laikraštyje „Plungė“ (tiesa, gal esama „šviežesnių“, nes minėtasis išspausdintas gegužės 5 dienos numeryje). Perskaičius kilo minčių, tad nusprendžiau jomis pasidalinti. Šios mintys – siekis pamąstyti, kad ir teoriniame lygmenyje, apie siūlomą paminklo projektą.
Spaudos pranešime teigiama: „M. K. Čiurlionio paminklui sukurti buvo ieškoma skulptorių ar architektų. Šio darbo ėmėsi skulptorė Dalia Matulaitė“. Kyla klausimas, ar „ieškota“ konkursiniu būdu? Kitaip tariant, ar buvo skelbiamas viešas konkursas, kviečiantis dalyvauti paminklo kūrime? Ar visuomenė (plungiškiai) buvo supažindinti su pasiūlymu (-ais), prieš išrenkant „nugalėtoją“? Ar buvo sudaryta atrankos komisija (profesionalų)? Tokia yra elementari meno kūrinio įkurdinimo viešojoje erdvėje konkurso organizavimo forma (vykdomas tarptautinis arba vietinis atviras konkursas, renkama komisija iš įvairių sričių profesionalų, svarbu su pasiūlymais supažindinti visuomenę (ji nebūtinai turi įtakos sprendimui). Tai nebūtinai sėkmingo, tačiau bent jau demokratiškesniais principais grįsto sprendimo ieškojimo ir priėmimo būdas. Šiuo atveju neaišku, kas „ieškojo“ ir kodėl „darbo ėmėsi“ būtent ši skulptorė. Bent jau man neaišku… Reiktų nepamiršti, kad kalbama apie viešąją, ne privačią erdvę. Nebent kažkam Plungė yra „savas kiemas“, kuriame elgiamasi taip, kaip norisi…
Architektas, pedagogas ir humanitarinių mokslų daktaras Tomas Grunskis išskiria du paminklo tipus. Vieną jų įvardija „daiktu–skulptūra“, kitą – „kūriniu arba objektu erdvėje“. „Daiktas–skulptūra“ savo dydžiu ir masteliu užvaldo erdvę ir joje dominuoja. Tuo tarpu „kūrinio arba objekto, esančio erdvėje“ siekiu tampa jos kompleksiškas kūrimas. Kitaip tariant, erdvė panaudojama nedekoratyviai, siekiama apjungti kelias funkcijas aplinkos humanizavimui. Be to, erdvę kuriantys kūriniai dažnai yra unikalūs, pritaikyti tam tikrai vietai.
Skulptorės D. Matulaitės paminklo variantas – akivaizdus „daikto–skulptūros“ pavyzdys. Kitaip tariant, dar vienas universalus paminklas, kuris, jei netiks vienoje vietoje, nesunkiai gali būti pastatytas kitoje. Apmaudu, kad, siekiant įprasminti M. K. Čiurlionio atmintį, pasitelktas tradicinis, šiuolaikiškumo stokojantis variantas. Turbūt per vėlu svarstyti apie kitus „įprasminimo“ būdus, tačiau galvojant apie M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą, manau, palankiau būtų buvę paieškoti subtilesnių formų, unikalesnės meninės raiškos kūrinio. Tokio, kuris tiek santykio su erdve, tiek meninės kokybės bei kūrybinio individualumo prasme labiau atspindėtų kompozitoriaus ir dailininko asmenybę. Be to, prisimenant M. K. Čiurlionį ir jo gyvenimo etapą Plungėje, mano galva, paminklas galėtų sietis su jo, kaip kompozitoriaus, o ne kaip dailininko, figūra. Pirmąją muzikinę kompoziciją M. K. Čiurlionis parašė būtent Plungėje ir skyrė ją kunigaikščiui M. Oginskiui. Tad susidaro įspūdis, kad ieškant sprendimo įamžinti M. K. Čiurlionį, nebuvo susipažinta, kokią reikšmę kūrėjo gyvenimui turėjo Plungės miestas ir to meto kultūrinė aplinka.
Grįžtant prie spaudos pranešimo, nustebino numatytas komplekso aukštis, galimai siekiantis 5 metrus. Kaip minėta, paminklas savo dydžiu ir masteliu, vertikalia kompozicija įprasmina skulptūros–monumento sampratą. Skulptūrą numatyta „papildyti“ fontanu („vanduo šonais suformuota „kasa“ kaskadomis čiurlens žemyn į postamentą juosiantį kanalėlį“), lyg tai suteiktų šiuolaikiškumo… Be to, kyla klausimas, ar skulptorė nesupainiojo žanrų? Ar pasiūlytas paminklas pretenduoja į memorialinę ar į dekoratyvinę skulptūrą? Meninės raiškos perteklius, mano galva, ne padeda, o kenkia meninei kokybei.
Nesenai teko skaityti Ernesto Parulskio tekstą. Jame autorius teigia, kad „esame smarkiai įklimpę į memorialinį žanrą – nevaldomą šalies skulptūrinimą“, kitaip dar vadinamą „statulomanija“. Verta atkreipti dėmesį į E. Parulskio pastabą ir prisiminti, kad siekis įamžinti asmenį (ar įvykį) neturėtų būti vien formalumas. Atsilaikius ar susilaikius nuo viešosios erdvės „užbombardavimo“ paminklais, kas Plungės miestui iki šiol visai neblogai sekėsi, reiktų pamąstyti, ar tikrai verta už kultūrai skirtus pinigus apsistatyti paminklais? Tradiciniai paminklai yra orientuoti į praeitį, o ne į dabartį ar ateitį, o „granito estetika“ – senai netekusi aktualumo. Galiausiai tai, kad nebuvo viešo aptarimo ir atviro konkurso, neleidžia kalbėti apie visuomenės (Plungės gyventojų) sąmoningumą. Šiuo atveju, siekiant pateisinti visuomenės lūkesčius įsigalėjusiais pavidalais ir tradiciniais būdais, pačiais lūkesčiais nepasidomėta. Gal plungiškiai yra pasirengę alternatyvesniems, unikalesniems meno kūriniams viešojoje erdvėje?
Menotyrininkė, parodų kuratorė ir kultūrinių renginių organizatorė dr. Aušra Trakšelytė