"Jau geriau eikite duonos prašyti, bet neparduokite žemės"- sako miestiečiams V. Almanis.

Lyg ąžuolas šaknimis savo gimtinėn įaugęs Naujojoje Akmenėje gyvenantis rašytojas, publicistas, miškininkas Vytautas Almanis,  pernai paminėjęs aštuoniasdešimties metų jubiliejų ir išleidęs šeštąją knygą, su širdgėla kalba apie ištuštėjusį kaimą ir suvienodėjusius žmones. Rašytojui apmaudu, kad kolektyvizaciją išgyvenusį kaimą dabar negailestingai stekena globalizacija.

Pernai išleistoje publicistikos knygoje „Tolstančios salos“ apgailestaujate, kad mūsų valdžios vyrai laksto po svetimas šalis pasisemti patirties, koks turėtų būti lietuviškas žemės ūkis, tačiau nenori mokytis iš pačios Lietuvos. Gal be patarimų mes patys jau negalime tvarkytis?

Tegu užsieniečiai tvarkosi kaip nori. Amerikoje, Australijoje, Brazilijoje gyvuoja dešimtis tūkstančių hektarų turintys ūkiai. Gal jiems taip patinka ir reikia, bet mes juk turime į ką atsiremti. Nežinau kito labiau Lietuvai nusipelniusio žmogaus kaip Mykolas Krupavičius. Jo žemės reforma dabar neminima, o jis, sakyčiau, gana tolygiai išdalijo žemes, sukūrė vienkiemių Lietuvą. Nepalyginsi, kas dabar yra atsitikę.

Štai visi daug kalba ir rašo apie Lenkiją, kur lietuvaičiai plūsta pirkti pigesnių produktų. O kodėl ten pigiau, niekas iš esmės nepasako. Tai paprasta kaip karvės mūkimas. Ten nebuvo kolūkių, gyvavo ir iki šiol gyvuoja daugybė smulkių ūkių. Štai iš kur visas pigumas.

Ir pas mus pokariu, nors viskas buvo sugriauta, išdraskyta, turgūs lūžo nuo maisto produktų. Iš Rusijos traukiniais žmonės važiavo apsipirkti, ir į Rygą turėjome ko nuvežti. Atsimenu, su tėvuku veždavome avinus ir visokius maisto produktus. Reikėdavo eilėje palaukti prie paviljonų, kad parduotum – pilna buvo kaimiečių su sūriais, sviestu, kiaušiniais. Ką kalbėti apie Rygą, jeigu Žagarėje turgus kunkuliavo. Viskas buvo pigu, nes suveždavo iš mažesnių ūkių. O dabar puikiai gyvename, bet viskas brangu, turguje tik kelis ūkininkus rasi, užtat pilna atvežtinės produkcijos. Kaimas sunaikintas labiau nei pokario metais.

Šiemet V. Almanis tapo „Varpų“ literatūrinės premijos laureatu.

Ką patartumėte aukštiems valdininkams, jeigu jie rimtai įsiklausytų į jūsų žodžius?

Jau, matyt, vėlu… Kai atidavė žemę, senukai ištiesę nugaras vieni su kitais sveikinosi kaip kokį šventą rytą. Kas iš to? Viskas išslydo iš rankų, žemė atsidūrė pas stambiuosius, ir viskas. Kai buvau Akmenės rajono tarybos nariu, siūliau steigti žemės ūkio technikos punktus, kokie yra užsienyje. Oi, kaip purtėsi visi, sakė, kad kiekvienas turės savo, nereikia bendro. Kas beliko žmonėms be technikos? Jie atidavė savo žemes.

Jeigu klaustų, patarčiau jokiu būdu daugiau nestambinti ūkių, reikia smulkesnių. Dabar sako, kad juos rems, bet tai toks netikras veblenimas. Kiek pažįstu žmonių, kurie turi 20–25 hektarus, jie normaliai gyvena, šeimyna pavalgiusi, vaikus leidžia į mokslus. Kuo bus daugiau mažesnių ūkių, tuo bus geriau visiems. Jeigu ūkiai stambės, vadinasi, maistas brangs. Iki begalybės. Baisu, jeigu ateityje Lietuvoje liks vos keli ūkiai, vienas miestas – Vilnius, į kurį žmonės subėga iš visų pakraščių. Gaila, bet einama to link.

Intensyviai tręšiamus ir cheminėmis priemonėmis apdorojamus javų laukus pavadinote Černobyliu. Ar dabar galėtume kitaip ūkininkauti?

Derliai didžiuliai, dešimtis kilometrų gali važiuoti ir jokios žolelės javuose nepamatysi. Miesčioniui gal ir ašara ištrykšta nuo tokio grožio. Na, tikrai gražiai atrodo banguojantys javų masyvai, bet kaip tos žolės išnyksta? Ogi pripurškia chemijos, ir nieko nelieka. O paskui bėdojame, kad užteršti mūsų upeliai, Baltijos jūra, užterštas maistas.

Kaimo žmonėms iš po kojų pamatas išmuštas, jie nuleidę rankas. Visi nusistatę prieš mažus žemdirbius, esą jie atgyvenos, jų nebereikia. Didieji pyksta, kad likę mažiukai nenori žemės parduoti. Mano nedidelius laukus irgi supa stambieji – didelis ūkininkas ir bendrovės. Regis, jiems maišau.

Aišku, yra tokių, kurie nenori dirbti. Bet dabar į kaimą ateina miesto žmonių, tiesa, jie naivoki, kartais sukelia šypseną. Jų nedaug, bet yra viltis, kad tie idealistai gal kažką darys ir gyvens kitaip. Miestiečius, kurie kaime turi tėvų žemės, raginu jokiu būdu neparduoti savo sklypelių, net jeigu būtų labai sunku. Sakau, jau geriau eikit duonos prašyti, bet neparduokite žemės.

Žemę dirbančiam žmogui anksčiau buvo savaime suprantama, kad ūkyje reikalinga sėjomaina, turi būti pievos, jis žinojo, kada palankiausia sėti, kulti ir šienauti. Dabar tai vadinama žalinimu, kuris kontroliuojamas su rimbu rankoje.

Nenorėčiau apibendrintai vertinti visos Lietuvos mastu, galėčiau kalbėti tik iš savo paties, turinčio kelis hektarus, pozicijos. Savo plotus nušienauju dalgiu. Tačiau specialistai iš Nacionalinės mokėjimo agentūros sako, kad negerai, turi būti nušienauta traktoriumi. Mergina plačiomis akimis žiūri į mane, lyg aš su dalgiu kokį baisų nusikaltimą daryčiau. Koks gi skirtumas? Kai pjaunu, matau kiekvieną žolę. Nenupjaunu valerijonų, kitas retas žoles palieku. Pamatau paukščiukų lizdus ir kuokštą žolių aplink palieku. Bet, pasirodo, taip negalima, reikia viską pjauti, su lizdais. Reikalauja būtinai išvežti žolę. Mano plotelis nedidelis, joks ūkininkas dėl glėbio nevažiuos. Sudedu į žaiginius, per žiemą ten daug gyvasties būna, kurapkos ir kiti gyvi padarėliai ateina maisto.

Gaila, bet tikrų natūralių pievų Lietuvoje beveik neliko. Anksčiau tėvo pievos viename kvadratiniame metre esu suskaičiavęs trisdešimties pavadinimų žolių. Karvėms jokių vaistų nereikėjo. O dabar ganyklose tėra kelių rūšių sėtinės žolės.

Jums brangus gimtasis Viešučių kaimas, kuriame neliko sodybų ir gyventojų. Čia prisiregistravote, kad nebūtų panaikintas kaimo pavadinimas. Kiek jūsų protėvių kartų ten gyveno?

Šiose žemėse gyveno daug mūsų giminės kartų. Mačiau škotų poeto Roberto Bernso namo nuotrauką, jis labai panašus į mano gimtąjį – molinį, gal metro storumo sienų, ilgą. Name nuo neatmenamų laikų buvo įrengtas centrinis šildymas, per kambarius buvo išvedžioti tokie vamzdžiai, kuriais sklido šilti dūmai. Menu, mano laikais tie vamzdžiai jau buvo išardyti, ant aukšto gulėjo. Melioracija viską sulygino su žeme. Liko tik kryžius prie kelio, keli medžiai. Dar buvo vienas sausuolis, tačiau kai su žmona Julija (poete, miškininkė – aut. pastaba) ten pradėjome kurtis, sodinti, pasistatėme nedidelį namuką, bemirštantis medis atsigavo, ėmė žaliuoti.
Dabar nelieka gražių ir reikšmingų pavadinimų, upeliai sumelioruoti ir sunumeruoti, žemės sklypai turi numerius – kaip kaliniai lageryje. Tokia siaubinga bevardė numeracija, skaitmenizacija. Kalbame, kaip blogai Rusijoje, kad buvo genocidas. O ką mes dabar patys darome savo krašte? Argi ne tą patį?

Džiaugiatės, kad pernai pasiklydote savo pasodintame ąžuolyne. Atkūrėte protėvių turėtą mišką?

Kadaise mūsų žemėje ant kalniuko ošė ąžuolynas, o slėnyje, kurį nuo latvių vadindavome tervete, augo liepos. Tėvai pasakojo, kad atvažiavę ponai nuo kalniuko grožėdavosi mišku. Išlikęs buvo vienas galingas ąžuolas, kurį per melioraciją net keli stalinecai ilgai vertė. Atgavęs tėvų žemę toje pačioje vietoje atkūriau ir ąžuolyną, ir liepyną – iš viso apie 7 hektarus. Ąžuoliukai jau gerokai ūgtelėję, ir liepaitės kai kurios jau žydi. Pernai kelias dienas buvau apimtas džiaugsmo, kad pasiklydau savo miške, galva apsisuko, gal kokią minutę nežinojau, į kurią pusę traukti.

Jeigu būtų išlikę vienkiemiai, žmonės gal nebūtų taip išsibėgioję, gražintų sodybas, tegu šiuolaikiškai, bet gal būtų tvarkęsi. Žmogui reikia erdvės ir laisvės gyventi. Dabar podažniai ateina mintis, kad ne lietuviai būtų aplinkui. Akys pastirusios dėl pinigų. Baisu darosi, kai visi ima šaukti, kad reikia saulės, lietus negerai, nes į Palangą nenuvažiuosi. Kaimo močiutės džiaugiasi ir net didžiuojasi, kad jų anūkai Anglijoje lietuviškai nebekalba. Ot pasididžiavimas!

Kažkoks vienodumas visus apėmęs, viskas globalu, stambu, vienoda, net žmonės tampa vienodi. Visur išlenda toks ribotas mąstymas. O kiek seniau kaime įdomių ir savitų žmonių buvo, kiek įdomių posakių jie pažerdavo!

Akmeniškiai pasakoja, kad įveisėte ir nemažą senų veislių sodą.

Parduotuvėje dabar nusipirksi tik kelių pavadinimų obuolių, dažniausiai net nelietuviškų. O seniau kiekvienas kaimietis turėjo daugybės veislių vaismedžių, vis geresnių už kaimyno. Sėdau ant dviračio ir penkiolikos dvidešimties kilometrų spindulių apvažiavau apylinkes, buvusiose sodybose ieškodamas senų vaismedžių. Radau ir atkūriau bene šimtą veislių ir poveislių. Kai sodas uždera, koks būna vaisių įvairumas ir saldumas, kvapas, dar neišsitrynęs iš atminties.

Prastai, kai lieka kelios kultūrinės veislės, nesvarbu, ar gyvulių, ar augalų. Jeigu užeitų kokios baisios ligos, viskas pražūtų. Mums reikia išlaikyti seną genofondą. Juk neatsitiktinai rusų akademikas Nikolajus Vavilovas visur ieškojo pirminio kviečio, kad būtų atspara ligoms.

Kokios patirties parsivežėte iš Altajaus krašto, kur praleidote nemažai metų ir sėmėtės įkvėpimo kūrybai?

Pirmiausia savarankiškumo savo veikloje. Pas mus dabar be leidimo ir projekto nepajudėsi. Matyt, greitai be projekto negalėsime atlikti net savo gamtinių reikalų. Reikės kentėti, kol negausime leidimo. Tokiu keliu einame. O ten buvau labai savarankiškas. Aš buvau girininkas, o žmona Julija – mano pavaduotoja. Kaimelyje, kur gyvenome, viskas buvo mano rankose – nuo mokyklos iki kepyklos. Tvirtai laikiausi nuostatos – nepaimti sau nė kapeikos, ir nieko nebijojau. Visokių komisijų sulaukdavome, kartais bardavo, bet ir pagirdavo, jeigu padarydavome kažką plataus ir daug. Ten galėjau daryti karjerą, bet labiau vertinau ne gerą pasiūlymą ir darbą, o laisvę ir savarankiškumą.

Altajaus krašte praleidome aštuonerius metus. Su žmona išvažiavome 1961 metais, labai norėjome pamatyti Sibiro. Altajuje minkštesnis klimatas, čia ir apsistojome. O grįžome dėl vaikų, kai jie paaugo ir turėjo eiti į mokyklą. Nenorėjome leisti į rusišką mokyklą.

Jaučiu nostalgiją tam kraštui. Bet dabar mano gimtinėje ošia ąžuolynas ir liepynas, dūzgia mano bitutės – visa ši gyvybė sukuria nerealų jausmą lyg būčiau tame krašte. Taigi man Viešučiai – lyg mažasis Altajus.

Šiemet tapote „Varpų“ literatūrinės premijos laureatu už almanache „Varpai“ spausdintą romano „Už Ribos“ fragmentą. Apie ką naujas kūrinys?

Anksčiau paslapčiomis skaitėme apie magiją, okultizmą, dalijomės knygelėmis, atšviestais lapeliais. Dabar tokių knygų vagonai ir dar daugiau, jų autoriai fantazuoja iki nuobodumo. Mano knyga apie tai, kas yra už mūsų supratimo – už Ribos. Rašau apie tikrus dalykus, apie tai, ką pats patyriau Altajuje.

Dėkoju už pokalbį.