Asmeninio archyvo nuotr.

 Poetas, eseistas, „Poezijos pavasario“ ir įvairių literatūrinių premijų laureatas, roko dainų ir roko operos „Jūratė ir Kastytis“ autorius, vilnietis žurnalistas Rimvydas Stankevičius niekada neabejojo, kad taps poetu. Dar mokykloje aiškiai suprato, kad poezijos paslaptys jam atsiveria lengviau ir mieliau nei daugeliui kitų. „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams jis atvirai papasakojo apie savo vaikystės aplinką ir autoritetus, apie pažintį su visam gyvenimui pavergusia poezija, apie tai, kuo ir kaip šiandien gyvena.

Papasakokite apie pradžių pradžią. Kokioje aplinkoje augote, kokia buvo jūsų vaikystė?

Gimiau ir užaugau Elektrėnuose – nedideliame miestelyje, tik trylika metų vyresniame už mane patį. Pravažiuojant pro Elektrėnus magistrale Vilnius–Klaipėda ir pro automobilio langą pamačius bestūksančias blokinių daugiaaukščių voras bei lemputėmis išdabintus tris didžiulius elektrinės kaminus, gali pasirodyti, kad tai nejauki, vien gelžbetonine urbanistika dvelkianti vietovė. Tačiau šis įspūdis – klaidingas.

Išties Elektrėnai – itin jaukus, gamtos ir poezijos kupinas miestelis: net šalčiausiomis žiemomis neužšąlantis ežeras ir jame žiemoti liekančios gulbės, tuoj už miesto stūksantys miškai, kuriuose vaikystėje teko sutikti ir zuikių, ir lapių, ir stirnų. Šalia pratekanti Strėvos upė, kurioje meškeriodavome, Šiltasis ir Šaltasis kanalai, kuriuose maudydavomės…

Dabar Elektrėnai – jau gerokai išsiplėtę, bet man augant jie buvo labiau pėsčiųjų miestas, visur galėjai neskubėdamas nueiti, daug žalių erdvių  vaikams žaisti – vien prie mano vaikystės namų išsikeroję sulaukėję sodai ko verti. Ir laužus, menu, ten kūrendavome, ir po medžius karstydavomės, ir žiemomis tvirtoves iš sniego mūrydavome.

Augau neturtingoje, tačiau itin darnioje šeimoje. Mano tėveliams, paprastiems darbininkams, ypatingas komfortas ir prabanga buvo ne tik nepasiekiama, bet ir nuoširdžiai nerūpėjo, tačiau savo vaikams – mudviem su trejais metais vyresniu broliu Aušvydu – vien iš meilės ir rūpesčio jie sugebėjo sukurti rojaus oazę. Visko mums užteko: ir globos, ir knygų, ir patirčių. Nemažai laiko praleisdavau pas senelius visai netoli Elektrėnų esančiame Gilučių kaime, tad „kankindavausi“, kai prasidėdavo šienapjūtė, padėdamas nuimti derlių. Dabar tų darbų, prisipažinsiu, ilgiuosi: džiūstančio šieno kvapo, laukuose plieskiančios saulės, svirpiančių žiogų, vieversių virš galvos. Tik šienauti taip ir neišmokau. Mat esu kairiarankis, o visi dalgiai, deja, gaminami tik dešiniarankiams.

Tokia buvo mano vaikystės aplinka. Atrodytų, visiškai niekuo neypatinga, tačiau esu įsitikinęs, kad nebūna neypatingos vaikystės. Kiekvienam ji ypatinga jau vien tuo, kad pasakų dėsniai ir vertybės dar nėra užgožti visokių rinkos, politikos, kovos už būvį dėsnių.

Vilniaus universitete krimtote lietuvių filologijos mokslus. O ar paauglystėje jau žinojote, kad suksite humanitaro keliu?

Ligi šiolei nesuprantu, iš kur ir kaip, bet, regis, nuo pirmųjų dienų mokykloje jau žinojau, kad būsiu lituanistas ir poetas. Tuo metu, kai mokiausi, mano mokyklai vadovavo lituanistas, rašytojas Vytautas Mizaras, kuris buvo itin didelis lietuvių literatūros mylėtojas, įrengęs mokykloje Ipolito Užkurnio drožtų lietuvių rašytojų ir jų kūrinių personažų muziejų.

Menu Kristijoną Donelaitį su mažyčiais klumpėtais būrais, sėdinčiais jam ant pečių, Jono Biliūno ubagą, vargo lazda nešiną, virš šiaudinės pastogės kyšančią Vinco Krėvės galvą… Be to, mokykloje turėjau puikias lituanistes mokytojas, kurios dalijosi su mumis ne tik žiniomis, bet ir išmintimi, o moksleivius ruošė ne tik pažymiams, bet ir gilesniam, sąmoningesniam gyvenimui.

Kai būdamas ketvirtokas kažkokioje moksleiviškoje viktorinoje laimėjau atvirukų su senojo Vilniaus universiteto vaizdais rinkinį, žvelgdamas į Sarbievijaus kiemą, Petro Repšio freskas ant sienų, įvijus senovinius laiptus, didingus mūrus, beveik jau mačiau save studentą, bevaikštinėjantį tarp jų.

Viskas taip ir įvyko, kaip tose mano vaikiškose svajonėse. Todėl šiandien jau atrodo, kad ne tiek svajojau, kiek buvau šventai įsitikinęs, jog kitaip nė būti negali.

O kada ir kokiomis aplinkybėmis įvyko pažintis su poezija? Ar atsimenate, kas tada labiausiai sudomino, patraukė dėmesį?

Ir kiti manęs dažnai klausia, ir pats savęs vis klausinėju: „Kas lėmė tapsmą poetu? Iš kur tas pašaukimas?“ Atsakymo dar neradau, bet klausdamas visuomet prisimenu vaikystėje patirtus baisiai skausmingus ausų uždegimus. Kadangi jokie nuskausminamieji nepadėdavo, ir aš naktimis vis klykdavau iš skausmo, mano mama pasiimdavo mane ant rankų, vaikščiodavo mane linguodama po kambarius ir garsiai nesustodama deklamuodavo visus eilėraščius, kuriuos tik atsiminė iš savo vaikystės.

Buvo tarp jų ir Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, ir Kosto Kubilinsko „Katinėlis ir gaidelis“, ir Vytės Nemunėlio, ir Salomėjos Nėries eilėraščių. Daugelį jų ligi šiolei moku mintinai – ir netgi su mamos intonacijomis. Tik Dievas išmano metafizines jungtis, bet skausmo ir poezijos ritmikos junginys, matyt, tikrai galingas, nes ne tik apmalšindavo skausmą ir padėdavo užmigti, bet ir suskambo mano paties viduje.

Galutinai supratau, kad poezijos paslaptis kažin kokiu būdu man atsiveria lengviau ir mieliau negu daugeliui kitų, kai mokydamasis dešimtoje klasėje knygyne nusipirkau jauno mirusio ir tik vieną vienintelę poezijos knygą parašiusio poeto Rolando Mosėno eilėraščių rinkinį „Šviesoje“.

Vienas jame spausdinamų eilėraščių vadinosi „Rasa“ ir skambėjo taip: „Vakaras, nusiplovęs rankas, nerado rankšluosčio, tad nukrėtė drėgmę ant medžių – paskui ant žolės sidabriniais perliukais, kuriuos aš renku ir veriu ant smilgos: karoliai – dovanosiu kam nors, bet tik tam, kas mokės užsidėt juos ant kaklo.“ Aiškiai tada pajutau poezijos esmę, atradau kelią, leidžiantį patekti į poezijos pasaulį, ir supratau, kad esu vienas tų, kurie moka rasos karolius nešioti ant kaklo, nenubarstydami jų lašelių.

Kokie ir apie ką buvo jūsų pirmieji tekstai? Kokiomis aplinkybėmis jie gimė?

Pirmuosius eilėraščius parašiau besimokydamas pirmoje klasėje. Jie buvo apie mamytę, apie žiemą, apie žvaigždžių piemenėlį – visi lig vieno tvarkingai „salomėjiškai“ surimuoti. Mama kažkur turi išsaugojusi visą jų pluoštą, o aš atsimenu tik tiek: „Sniego pūgos – baltos tetos/ blaškosi ir kaukia/ tai ateina Nauji metai/ apsnigtom palaukėm“.

Parašymo aplinkybių jau neatsimenu, bet mama pasakojo, kad būdamas septynerių vieną dieną savo tetos nei iš šio, nei iš to paklausiau, ar poetai yra verti pagarbos žmonės. Šiai atsakius, kad poetai tokie didūs, jog jiems netgi statomi paminklai, esą aš patenkintas linktelėjau galva ir nuėjau. Po kelių dienų tėvams ir tai pačiai tetai parodžiau savo eilėraščių. Kiek vėliau juos išspausdino ir mokyklos sienlaikraštis. Mokytojai džiaugėsi, o tarp moksleivių man tuojau prilipo pravardė poetas-kotletas, tad didžiai susigėdau ir nusprendžiau eilėraščių daugiau neberašyti. Šio pažado laikiausi kone iki paskutiniųjų klasių, kai išgirdau Vytautą Kernagį, dainuojantį Marcelijaus Martinaičio eiles. Poezija drauge su širdin jau besibeldžiančia jaunyste mane taip užkabino, kad ligi šiolei daugiau nė akimirkai ir nepaleido.

Ar tiesa, kad geriausios eilės gimsta kenčiant? Ką jums reiškia rašymas? Kokie didžiausi iššūkiai, o kada – laimė iki dangaus?

Manęs poezija emociškai neišsunkia ir man tai nėra būdas išbūti. Labiau tai susiję su noru pasidalyti savąja nuostaba ir džiaugsmu. Ar jums teko kada nors matyti kokį apšarmojusį, it iš sidabro išlietą mišką, stulbinantį saulėlydį ar kokį kitą itin įspūdingą reginį, kuris tiek gražus ir svaiginantis, kad ima netilpti viduje ir žūtbūt norisi visa tai dar kam nors parodyti? Tad štai – eilėraščiai yra mano būdas tuo „vienam žmogui pernelyg dideliu grožiu“ dalytis su kitais.

O didžiausias iššūkis, manau, visų mūsų yra bendras ir vienintelis – pasiekti sielos išganymą. Kiekvienas, savo širdim pasišviesdamas, ieško jo link vedančių kelių. Niekada nerašau šiaip sau, tuščiai, vien dėl rašymo – eilėraščiai yra ne kas kita, kaip pėdsakai, ženklinantys mano nueitą dvasinį kelią. Tikiu, kad Dievo link.

Na, o dėl laimės iki dangaus… Kai nuoširdžiai panyri į poeziją (net nesvarbu, ar skaitydamas ją, ar rašydamas), pasieki būseną, kai, regis, sustoja laikas, o tavęs paties lyg ir visai nebelieka – virsti tiesiog kalba, jos prasmėmis, tų prasmių jungtimis bei žaismėmis, jų melodijomis. Aiškiau nesugebu viso to perpasakoti žmonių kalba, bet tai – nepaprastai malonus pojūtis, į kurį visuomet norisi grįžti.

Sako, kad poezija galima kalbėti apie tai, kas jokiu kitu žanru nenusakoma. Apie ką kalbate jūs? Kas jums svarbu? Ir kodėl?

O apie ką čiulbėdami kalba mums paukščiai? Kas jiems svarbu, ką jie taip atkakliai nori mums pasakyti? Tarsi nieko, bet drauge – viską. Manau, jiems neduota svarstyti – aukštesnės jėgos paukščiams pavesta iščiulbėti pasaulį. Ir poetų užduotis ta pati. Jie privalo nepaliaujamai vis iš naujo ir iš naujo ištarti pasaulį. Kieno valia jie tai daro ir kokiu tikslu – patiems poetams nelemta žinoti. Bet neleista ir abejoti – visa tai gyvybiškai svarbu, nepalyginti svarbiau už visa kita, ką poetas gyvenime daro.

Visiems, klausiantiems, apie ką mano eilėraščiai, pusiau juokais atsakau, kad apie tai, kaip gėris nugali blogį. Gal toks atsakymas ir išties skamba it bravūriškas pokštas, bet pačia plačiausiąja prasme – visi mano eilėraščiai juk iš tiesų yra apie tai. Žinoma, kiekvienas jų turi autentišką siužetą, kiekvienas jų – atskiras, išbaigtas, sau pakankamas pasaulėlis, tačiau imtis užduoties papasakoti, apie ką eilėraščiai, tolygu pasakoti, apie ką yra muzika. Patikėkit – paprasčiau yra muzikos tiesiog klausytis, o eilėraščius – tiesiog skaityti. Tik šitaip įmanoma patirti, kas tai yra ir apie ką byloja.

Kaip elgiatės, kai ištinka kūrybinė krizė? Kur ieškote įkvėpimo?

Patirtis jau yra pamokiusi, kad įkvėpimo ieškoti nereikia. Apskritai nereikia nieko dirbtinai daryti. Poezijos šerdis – nuoširdumas, o dirbtinis nuoširdumas – savaime neįmanomas. Todėl pauzių tarp vieno kūrybinio šišo ir kito nevadinu nei duobėmis, nei krizėmis. Man tai tiesiog – pauzės, atokvėpiai, laikas, būtinas ūgtelėti, subręsti naujam kūrybiniam etapui. Niekam juk nesu pažadėjęs konkretaus knygų skaičiaus, kurį žūtbūt privalau pasiekti. Nėra tikslo ir stengtis parašyti jų kuo daugiau.

Esate ne tik rašytojas, bet ir dainų tekstų autorius, žurnalistas. Vis dėlto visa tai – rašymas. Ar įsivaizduojate save veikiant kažką visai kito?

Įsivaizduoti save veikiantį ką nors kita nėra sunku, tačiau esu įsitikinęs, kad manojo santykio su poezija tai niekaip nepakeistų. Buvo mokytojų, kunigų, gydytojų, kareivių, netgi politikų, kuriems profesija nesukliudė būti poetais, tai kuo gi aš prastesnis? Studentiškais laikais lengvai pavyko išlikti poetu dirbant naktiniu batų parduotuvės sargu, tad manau lygiai taip sėkmingai išlikčiau poetu dirbdamas tiek prezidentu, tiek ir duobkasiu. Tik štai gyventi svečioje šalyje, svetimkalbėje aplinkoje – negalėčiau. Kaip augalas, kuris nuolat siurbia syvus iš žemės, taip poetas – iš gyvosios kalbos.

Kokios vertybės jums svarbiausios?

Pamatas, ant kurio laikosi pasaulis, – dešimt Dievo įsakymų. Kai nebeliks jų besilaikančiųjų, pasaulis pats save suės. Prie dekalogo dar derėtų prijungti ir nacionalines vertybes, tačiau jos juk taip pat yra natūrali įsakymo „Gerbk savo tėvą ir motiną“ sudėtinė dalis.

Juk jei gerbi savo tėvą ir motiną, vadinasi – ir jų tėvų kapus, ir žemę, kurią jie dirbo, ir idėjas, kuriomis kliovėsi, kurioms atidavė savo maldas ir pastangas. Vadinasi – ir savosios šalies, savosios tautos istoriją, jos didžiūnus, išminčius, kūrėjus. Taip pat manau, kad „gerbti“ – neišvengiamai reiškia ir vidinį apsisprendimą savaisiais darbais, savuoju gyvenimu stengtis, kad jų pastangos nenueitų perniek.

Ką veikiate laisvalaikiu? Kokių turite pomėgių?

Mėgstu keliauti po Lietuvą. Esu sau pasižadėjęs iki gyvenimo pabaigos apsilankyti ir pasimelsti visose ligi vienos Lietuvos katalikų bažnyčiose, tad su žmona Žaneta savaitgaliais važinėjame po įvairius Lietuvos kampelius, o lankydamas po miestus ir kaimelius išsibarsčiusias bažnytėles juk pamatai viską: ir kiekvieno metų laiko vis kitaip išpuoštą gamtą, ir paukščius, ir žmones, ir save tarp jų visų. Esame aplankę jau netoli dviejų šimtų bažnyčių, ir šios kelionės man patinka vis labiau ir labiau. Neįsivaizduojate, kokių istorijų, reginių ir patirčių iš jų parsivežame. Daugybę kartų, apstulbintas jų, esu sau pusbalsiu atsidusęs: „Gyvename Lietuvoje, o jos visiškai nepažįstame.“

Dar vienas mano laisvalaikio pomėgis – Volfgangas Amadėjus Mocartas. Esu pasišovęs išklausyti visus ligi vieno kūrinius, kuriuos per savo gyvenimą jis parašė, tad ir klausau juos iš eilės pagal Kiochelio sąrašą, o iš viso jame – per septynis šimtus įvairios trukmės kūrinių.

Be abejo, skaitau knygas, mėgstu teatrą, kiną. Be to, juk ir eilėraščius rašau tik laisvalaikiu, darbo metu neturiu nei laiko, nei teisės kūrybiniais reikalais užsiimti – laikraštyje dirbu ne poetu, o žurnalistu.

Ką šiuo metu rašote? Gal bus nauja knyga?

Būsima knyga jau susiformavo – prieš keletą savaičių leidyklai atidaviau naujos poezijos knygos „Šermuonėlių mantija“ rankraštį. Taigi, pavasariop turėtume sulaukti ir pačios knygos.

Ar pildosi jūsų svajonės?

Koks gi būčiau poetas, jei nesvajočiau? Ir koks būčiau poetas, jei mano svajos nesipildytų? Negi manote, kad šiaip sau vieną savo poezijos knygų esu pavadinęs „Patys paprasčiausi burtažodžiai“? Išmėginkit – neabejoju, ims pildytis ir jūsiškės.