Pati poetė savo eilių neskirsto į eiles vaikams ar suaugusiesiems (P. Lileikio nuotr.)

Šiųmečio tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatė poetė Ramutė Skučaitė gyvena viena, tačiau draugijos jai netrūksta. Tylai namuose įsigalėti neleidžia narve čirškianti kanarėlė, kiekvieną dieną skaitomų knygų puslapių šnaresys ir vos girdimas rašiklio krebždesys.

Prisiminimų labirintai

Poetė iki šiol rašo tik ranka. Sako, kitaip rašyti jau nebeišmoksianti. Lietuvišką žodį spausdintame lape ji vadina viena didžiausių vertybių ir prisipažįsta, kad baiminasi, jog šiais technologijų klestėjimo laikais poezija ir spausdinta knyga gali išnykti.
Vos įžengus į poetės namus, pajunti čia galiojančios tvarkos ir taisyklių dvelksmą. „Kavą gersime virtuvėje, o kalbėsimės svetainėje“, – iš karto su taisyklėmis supažindino R.Skučaitė. Pomėgį gyventi gražiai ir tvarkingai rodo ir moters namuose vyraujanti tvarka bei ore sklandanti harmonija. Kavą poetė kaičia jau trisdešimt metų skaičiuojančiame kavinuke, kurį parsivežė iš Varšuvos. Sako, kad lygiai toks pats buvo ir jos vaikystės namuose. Prie kavos pavaišina baltarusiškais saldainiais, kuriuos iš Minsko parvežė duktė. „Labai mėgstu saldumynus“, – lukštendama vieną iš saldainių prisipažino poetė.
Su saldainiais susijęs ir vienas ryškiausių R.Skučaitės ankstyvosios vaikystės atsiminimų. „Atmintyje gerai įsirėžė, kokią lėlę ir kokius saldainius gavau dovanų, būdama vos dviejų su trupučiu metų. Ir dabar prieš akis stovi tie piramidės formos saldainiai, įvynioti į blizgią foliją. Kitas ryškus atsiminimas susijęs su gira, kurios tais laikais būdavo galima prisipilti iš specialių statinaičių. Vilkėdama dailią baltą prijuostėlę, pabandžiau įsipilti giros, bet nebemokėjau užsukti kranelio. Tam puikiai pasitarnavo mano gražioji prijuostė, kuria bandžiau užkišti kranelį“, – šypsodamasi prisiminimų labirintais klaidžiojo Ramutė.

Gyvena darbu

Darbštumo niekada nestokojusi legendinė poetė ir šiandien gyvena darbu. Rašymas jai nėra tik darbas, tai – ir poilsis.
„Man gerai tada, kai dirbasi. O darbo aš susirandu, nes rašau ir vaikams, ir suaugusiesiems, prisigalvoju ir kitokių veiklų, pavyzdžiui, kuriu galvosūkius vaikams. O kur dar vertimai! Tačiau nėra taip, kad galvoju, ko čia toliau imtis, visos veiklos plaukia viena iš kitos. Kai imuosi kokio vertimo, nežinau nei kada bus išleista knyga, nei ar apskritai ji bus išleista“, – apie savo dabartines dienas pasakojo moteris.
Dabar ji pasinėrusi į Anos Achmatovos eilių vertimą, Tai, kad šiemet minimos 50-osios šios rusų poetės mirties metinės, R.Skučaitė vadina paprastu sutapimu. „Niekada neieškau tokių progų. Eilėraščiai tarsi patys mane randa. Priimu tai kaip likimo ženklą“, – pasakojo būtent dabar artumą A.Achmatovos poezijai pajutusi Ramutė.
Skirtingai nei daugeliui, metų laikai poetės savijautai nedaro jokios įtakos. Gal todėl vasarai stoviniuojant už kampo, Ramutė netrykšta džiaugsmu. „Gražu, kai viskas sužaliuoja, atgimsta gamta, bet vasarą turbūt mėgstu mažiausiai. Man nepaprastai patinka ruduo, krintantys lapai. Tada aplanko liūdesys, kuris leidžia kažką prisiminti. Tačiau tai nėra kankinamas liūdesys, jis – šviesus ir geras. Dar man gražu šunų ar kačių šviežiame sniege įspaustos pėdutės. O gražiausias vaizdas – didelė pūga, kurią išvysti galima tikrai ne kasmet“, – sakė R.Skučaitė.

Suviliojo melodija

Poezija Ramutę patraukė dar vaikystėje. Abu jos tėvai buvo mokytojai, todėl namuose netrūko knygų. Eiliuotas tekstas sužavėjo nuo tos akimirkos, kai pradėjo pati skaityti. „Namuose turėjau visas tuo metu išleistas vaikiškos poezijos knygas, bet man labiau įdomi buvo suaugusiųjų poezija. Patį pirmą iš poetų perskaičiau Maironį. Galbūt todėl, kad turėjau vyresnį brolį, kuris garsiai mokydavosi eilėraščius mintinai. Būtent tada užsikabinau už melodijos“, – apie pažintį su poezija pasakojo rašytoja.
Pirmą eilėraštį ji parašė dar spausdintinėmis raidėmis. Jo niekam nerodė, bet žodžius prisimena iki šiol. Rimčiau rašyti R.Skučaitė pradėjo būdama 16-os. „Ir Sibire rašiau, bet daugiau pripuolant. Grįžusi į Lietuvą, to ėmiausi rimčiau“, – pasakojo moteris. Pirmieji jos eilėraščiai suaugusiesiems spaudoje pasirodė 1957 m., o vaikams – 1959 m. „Genyje“. Vaikams skirta didesnioji rašytojos kūrybos dalis.
Pati poetė savo eilių neskirsto į eiles vaikams ar suaugusiesiems. „Skiriasi gal tik melodija. Tačiau faktas, kad vaikams rašyti sunkiau, reikia žinoti, ką jie supras, o ko – ne. Tiesa, kartais verta parašyti ir nesuprantamus dalykus, kuriuos perskaitęs vaikystėje jis prisimins vėliau“, – kalbėjo Ramutė.

Aukšti reikalavimai

Melodija R.Skučaitės eilėraščiuose yra bene svarbiausias komponentas. Ji itin svarbi ir verčiant eiliuotus tekstus iš vienos kalbos į kitą. „Toli gražu ne kiekvienas poetas gali versti poeziją. Man svarbu, kad išverstame tekste visi muzikiniai kirčiai būtų ten, kur ir originaliame. Net skiemenų turi būti tiek pat. Tik kartą esu leidusi sau pridėti vieną skiemenį. Tokius aukštus reikalavimus keliu ne aš, o pati poezija“, – apie vertimų darbo virtuvę kalbėjo poetė. Ji pripažino, kad į tokius gana griežtus rėmus, matyt, ją „įstatė“ muzikiniai vertimai, kurių yra apie 40. Ten svarbus net ne kiekvienas skiemuo, o kiekvienas balsis.
Kartais R.Skučaitei susidarydavo įspūdis, kad iš dabartinės poezijos melodija dingo. Tačiau pati pripažino neseniai supratusi, kad taip nėra: poezija pasikeitė, nes pasikeitė ir muzika, melodija yra kitokia, jos nebegalima išdainuoti. Tačiau nepasikeitė svarbiausia – tai, kad poezija pasako tai, kas nepasakoma niekaip kitaip. Šie literatūrologės Viktorijos Daujotytės žodžiai Ramutei įstrigo lygiai taip pat, kaip pirmieji ryškūs vaikystės prisiminimai. Tiksliau įvardyti, kas ta poezija, koks turėtų būti jos turinys, Ramutė nesiryžta ir sako, kad kuo toliau, tuo sunkiau atsakyti į tokius klausimus.

Poezija nyksta

Rašytoja neteigia, kad poezijos reikia visiems, tačiau neabejoja, kad ji labai reikalinga vaikams. „Poezijos reikia, ypač jei norime, kad mūsų vaikai ir anūkai kalbėtų lietuviškai. Poezijoje yra moralės ir etikos pagrindai. Be to, jei poezija yra rimuota, jos skaitymas vaikui padeda geriau suvokti kirčiavimą“, – apie eiliuotų tekstų naudą mažiesiems kalbėjo poetė. Tačiau su liūdesiu ji pripažino, kad poezija pasaulyje jau yra beveik išnykusi. Šiandien eiliuoti tekstai nepriimtini, „nepatogūs“, leidyklos jų nemėgsta. Tačiau R.Skučaitė įsitikinusi, kad komercijai vaikų literatūroje – ne vieta. „Nereikia leisti blogų knygų vaikams, bet jų yra labai daug. Ir tai liūdina“, – sakė vaikų mylima rašytoja.
Kita poetės baimė – tautų išnykimas. „Mišiniai man yra baisu. Susimaišymas reiškia išnykimą. Ypač man gaila lietuviško žodžio. Nesuprantu, kaip žmonija nesupranta, kas tai yra, nevertina savo kalbos. Vaikams ją būtina diegti. Mes turėtumėme būti įpareigoti saugoti savo gražią kalbą ir suvokti, kad tai – moralinis ir etinis turtas“, – kalbėjo pašnekovė.

Paslaptingas dirigentas

Daug laiko jaukiuose namuose praleidžianti poetė ne itin mėgsta iš jų išvažiuoti. O ir pomėgių, kitokių nei rašymas ar skaitymas, sakė neturinti. Skaito ji kiekvieną dieną, rytą visada atsiverčia vieną iš lentynose nutūpusių poezijos knygų, dieną ir vakarais dažnai gilinasi į literatūros tyrinėjimus.
„Esu prirašiusi labai daug, rankraščiai kambaryje turbūt netilptų. Tačiau jų nekaupiu, parašau knygą ir rankraščius išmetu, pasilieku tik kelis eilėraščius, kuriuos skaitau įvairiuose renginiuose ar pristatymuose“, – pasakojo rašytoja. Keista, bet tvarką namuose mėgstanti moteris rašydama būna visai kitokia. Jos juodraščius vargu ar kas suprastų: tiek daug juose pabraukimų, išbraukimų, perrašymų, nukėlimų.
O kaip poetė žino, kada sustoti taisyti, ieškoti? „Sustoti verčia patirtis. Viduje yra „kažkas“, kas man diriguoja“, – paslaptingai kalbėjo Ramutė.

Kai trūksta poezijos

R.Skučaitė stebisi, kad jokiuose leidiniuose, išskyrus mažo tiražo literatūrinius kultūrinius leidinius, nespausdinama poezija. Ji tiki, jog vienas ar keli eilėraščiai laikraštyje ar žurnale ne vienam skaitytojui suteiktų džiugesio, todėl kviečia paskaityti vieną savo eilėraštį.

Beveik vaikiškai

Kai sudžiūvę obuolėliai
Nuo žalių šakų nukrito,
Kai saulelė pasikėlė
Į geltoną pienių rytą –
Tą geltoną, tą raudoną
Ir nuo pienių, ir nuo kraujo,
Tą, kur nieko nebeduoda
Ir daugiau nekaraliauja,
Nes raukšlėti obuolėliai
Vėl geltonais vaisiais noko,
Kai geltoni spindulėliai
Ant raudono kraujo šoko.