Restauratoriaus kvalifikaciją turintis muziejininkas savo rankomis konservavo ir restauravo šimtus Lietuvos metalinių kultūros paveldo objektų. Asmeninio archyvo nuotr.

Keturių muziejų sumanytojas ir įkūrėjas bei aktyvus visuomenininkas Dionyzas Varkalis dažnai vadinamas gyva Klaipėdos miesto legenda. Daugybę metų visą savo energiją jis skiria Mažosios Lietuvos krašto kultūrinėms ir meninėms vertybėms saugoti. Už reikšmingų ir unikalių eksponatų kaupimą, saugojimą, restauravimą ir tyrimą Lietuvos muziejų asociacijos valdyba D.Varkalį paskelbė 2016-ųjų Metų muziejininku.

Šiandien esate vienas žinomiausių klaipėdiečių, bet tai nėra jūsų gimtasis miestas. Kokie keliai atvedė į uostamiestį?

Gimiau Telšių rajone, prie Germanto ežero. Jau nuo 10-ies metų svajojau apie darbą su metalu, dieną naktį apie tai galvodavau. 1949 m. planavau stoti į Telšių taikomosios dailės mokyklą, kurioje mokėsi ir mano pusbrolis, tačiau prasidėjo vežimai į Sibirą. Siekdamas to išvengti, atvykau į Klaipėdą. Tada šis miestas buvo nuostabus, kerintis. Į jį važiuodavome pasiviję traukinį, užšokę ant laiptelių ir apsikabinę vamzdį. O dabar liūdna, mat mums, paveldosaugininkams, nuolat tenka kovoti su vadinamaisiais stikloidais. Esame už naujoves, bet stikliniai pastatai turi stovėti už senamiesčio ribų.

Atvykęs į Klaipėdą pradėjote dirbti laivyne. Kalviu netapote, nors meilė metalui turbūt niekur nedingo?

Į laivyną patekau visiškai atsitiktinai, tačiau laivuose išdirbau beveik 20 metų. Nors gyvenimas nubloškė į jūrą, buvau mechanikas, vadinasi, vis tiek dirbau su metalu, dieną naktį girdėjau metalo skambesį. Aukštyn kojomis viskas apvirto 1975 m., kai buvo naikinamos vienos gražiausių visoje Europoje Klaipėdos miesto centrinės kapinės. Niekaip negalėjau suprasti tokio barbarizmo. Juk tose kapinėse buvo palaidoti žymiausi klaipėdiečiai. Matydamas, kaip jas šluoja nuo žemės, prisiekiau, kad visą savo likusį gyvenimą skirsiu Mažosios Lietuvos kultūriniam palikimui išsaugoti.

Taigi, metėte laivyną ir ėmėtės absoliučiai kitokios veiklos. Nuo ko viskas prasidėjo?

Pirmiausia suorganizavau, kad 8 sunkvežimiai draskomų centrinių kapinių metalinių kryžių tvorelių pasuktų ne metalo laužo, o slaptaviečių link. Iki šiol užkasti po žeme guli daugybė buvusių kapinių paminklų. Tada dar negalvojau apie jokius muziejus, svarbiausia buvo išsaugoti šias vertybes. Vėliau įsidarbinau Klaipėdos restauravimo dirbtuvėse, įkūriau metalo restauravimo skyrių. Kaip tik tuo metu sovietų valdžia jau po truputį pradėjo leisti restauruoti bažnyčias, rūmus, todėl pataikėme pačiu laiku. Mums, restauratoriams, buvo sudarytos šiltnamio sąlygos, galėjo važinėti stažuotis į Vokietiją, o Sankt Peterburge leisdavome ištisus mėnesius, mokėmės visų senųjų metalo apdirbimo technologijų. Grįžęs atradau apleistą XIX a. menininkų kalvę. Su bendraminčiais nusprendėme tą kalvę atgaivinti, juk po žeme turėjome užkasę daugybę metalinių kryžių tvorelių. Seniau veikusioje Gustavo Kackės kalvėje buvo likusi visa įranga, ji išsaugota iki šių dienų. Tuoj pat miesto valdžiai pasiūliau kurti technologijų muziejų, mat vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys domėjosi menais, bendravo su menininkais. Jis su malonumu sutiko, per 15 minučių sukirtome rankomis ir nusprendėme muziejaus likimą. Šiandien toks procesas tikriausiai truktų visus 15 metų. Tiesa, galutinai Kalvystės muziejus buvo įkurtas ir atidarytas tik 1992 m.

Ką veikėte visus tuos metus?

Tuo metu dirbau restauravimo dirbtuvėse ir aktyviai rinkau eksponatus būsimajam Kalvystės muziejui. Tais laikais nebuvo galima šiaip važinėti po miestelius ir kaimus, tačiau turėjau specialų leidimą rinkti eksponatus. Žinoma, rinkau ne tik eksponatus muziejui, bet ir visą kitą kultūrinį Rytprūsių palikimą. Kadangi šiose vietovėse vietinių gyventojų nebebuvo, o atvykėliams toks kultūrinis paveldas nerūpėjo, daiktus įsigydavau už skatikus. Daugiausia tai – taikomosios dekoratyvinės dailės eksponatai, rašytiniai dokumentai, laikrodžiai. Šiandien jie eksponuojami Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

D. Varkaliui pavyko surinkti gausią Rytprūsių kultūrinio paveldo kolekciją, mat vietinių gyventojų nebebuvo likę, o atvykėliai šių daiktų nevertino. Asmeninio archyvo nuotr.

Turbūt šios paieškos jums, kaip kolekcininkui, buvo labai įdomios?

Radau daug unikalių daiktų iš porceliano, sidabro, dramblio kaulo. Viskas su Klaipėdos vaizdeliais, nes klaipėdiečiai mylėjo savo miestą, indus, namų dekoravimo daiktus užsakydavo gamykloje, jie būdavo su šeimininko pavarde ir būtinai su Klaipėdos herbu bei miesto vaizdeliu. Tai būdavo puošnūs daiktai, ne tokie, kokius žmonės naudoja dabar.

Mums, kolekcininkams, dirbti buvo labai įdomu, tačiau tai darėme giliame pogrindyje, turėjome nuolat saugotis, buvome intensyviai persekiojami. Visada tarsi vaikščiojome peilio ašmenimis, nežinojome, kada ir kas ateis ir mus „supakuos“.

Kuo Klaipėdos regiono gyventojams tokie svarbūs buvo laikrodžiai?

Klaipėdos krašte laikrodžiai buvo labai populiarūs. Jų buvo įvairiausių: pastatomų, pakabinamų ant sienos. Jais žmonės puošdavo savo namus. Laikrodžių kolekciją turėjau ne tik aš, bet dar keli mano kolegos. Vienas jų netikėtai pasiūlė šias kolekcijas parodyti žmonėms. Sankcijų išvengėme, o iš laikrodžių eksponavimo gimė Laikrodžių muziejus. Šiame muziejuje ir pats ilgai dirbau, viskuo rūpinausi. Tačiau 1987 m. galvon šovė mintis žmonėms parodyti ir savo surinktą taikomosios dekoratyvinės dailės kolekciją.

Laikrodžių muziejus atsirado tik sovietinių represijų nepabūgusių kolekcininkų dėka. Asmeninio archyvo nuotr.

Ši iniciatyva – trečiojo jūsų sumanyto muziejaus užuomazga?

Tikrai taip. Dabar surinkti vertingi daiktai eksponuojami Prano Dimšaičio galerijoje. Tačiau tada nebuvo paprasta, visi bijojo priimti šią kolekciją. Pagaliau radau, kas išdrįso. Gal padėjo ir tai, kad jau 1987 m. Klaipėdoje veikė kultūros fondas. Vis dėlto po šios kolekcijos paviešinimo manimi susidomėjo KGB, mat ant kai kurių daiktų buvo pavaizduotas didysis kunigaikštis Vytautas. Kažkaip pavyko sutarti, kad tai – istorija, o iš jos puslapių juk neišplėši. Paskui prasidėjo Michailo Gorbačiovo perestroika, ir kolekcija buvo „įšaldyta“.

Šių metų rudenį planuojate supažindinti su dar viena ekspozicija?

Rudenį bus parodyta dar viena mano surinkta kolekcija – Antrojo pasaulinio karo daiktai, įranga, ginklai. Ekspozicija bus atidaryta Klaipėdoje esančiame Pilies muziejuje. Dabar kaip tik užsiimu šių eksponatų restauravimu.

Kalvystės muziejaus įkūrėjas D.Varkalis savęs kalviu nevadina, tačiau meilę metalui jaučia nuo vaikystės. Asmeninio archyvo nuotr.

Paveldosauga, meninių ir kultūrinių vertybių saugojimu rūpinatės jau daug metų. Ar dabar tai daryti lengviau nei anksčiau?

Sovietmečiu patriotų buvo daugiau nei dabar. Darėme didžiulius darbus, bet nesigyrėme. Dabar viską lemia pinigai, bet man jie nesvarbūs. Neseniai sulaukiau rimto pasiūlymo atidaryti Sąjūdžio archyvų muziejų. Jei koks muziejus ryžtųsi priglausti tokį archyvą, kitąmet atidarytume ekspoziciją. Tačiau man nereikia nei garbės, nei pinigų – viską dovanočiau. Juk visa tai – neįkainojama. Kas yra muziejus? Man tai – šventovė, katedra ir nefalsifikuotos tautos istorijos išlikimo garantas. Muziejuose eksponuojami tikri daiktai, kurie atspindi tam tikro laikotarpio istoriją, mūsų tautos šaknis, praeitį. Tai ir yra svarbiausia.

Ar kalvystė, senieji amatai sulaukia daug besidominčiųjų?

Pastaruoju metu stengiuosi populiarinti ne tik kalvystę, bet ir senuosius baltų papuošalus, jų kūrimo procesą. Nepatikėsite, kiek daug žmonių tuo domisi, atvažiuoja iš visos ES. Dabartinės technologijos leidžia pagal archeologines iškasenas pagaminti tikslias baltiškų papuošalų kopijas. Be to, Kalvystės muziejuje vyksta ir įvairūs kiti edukaciniai užsiėmimai, kuriuos kasmet aplanko daugiau nei du tūkstančiai moksleivių ir mokytojų iš visos Lietuvos.