– Papasakokite klausytojams apie „Ritmus iš kosmoso“. Kas vyks scenoje?

– Tai – pasirodymas vaikams, šeimoms ir, žinoma, suaugusiesiems – visiems, kam patinka muzika, kosmosas, būgnai, linksmybės, lazeriai, dūmų mašinos ir muilo burbulų mašinos! Spektaklis – apie du būgnininkus, keliaujančius po kosmosą. Jie gauna žinutę iš mažos mergaitės, kad asteroidas skrieja jų planetos. Taigi mūsų tikslas – su žiūrovų pagalba išsaugoti planetą.

Tai šiek tiek primena „Žvaigždžių karus“ ar „Žvaigždžių kelią“, bet spektaklyje svarbios ir mažos detalės: suprasti vienam kitą, nesipykti. Spektaklyje svarbu muzika ir bendravimas ne žodžiais, o per muziką. Drummernauts  – Būgnonautai (būgnininkai + kosmonautai) Būgnonautų kalba – muzika.

– Bet tai taip sunkiai skamba!

– Taip ir yra. Galėčiau pamėginti dabar, bet spėju, kad jūs nesuprasite. Ir kas čia buvo?

– Nesupratau.

– Prašiau įpilti daugiau vandens.

– Jau išgėrėte visą vandenį?

– Taigi galima bendrauti per muziką. Tik tai neįprasta ir sunku suprasti. Bet tikiu, kad kažkur kosmose taip gali būti: žmonės gali bendrauti muzikos, o ne žodine kalba. Lankėmės tik vienoje planetoje, o jų vien mūsų galaktikoje dar penki milijardai. Kas atsitiks Marse – nežinome, bet jau turime ten mažą mašiną. O kas dedasi Saturne? Nežinome, nes niekada ten nebuvome. Taigi galbūt kitose planetose yra tarpusavyje bendraujančių būgnininkų.

– Kaip išmokti muzikos kalbos?

– Manau, kad išmokstama kalbėti per muziką labai anksti, kai esi piktas vienų metų vaikas ir muši kojomis ar trenki kur nors. Išreiški emociją. O tai – labai natūralu. Štai, gestikuliuoju, o gestai ir muzika yra beveik tas pats – būdas bendrauti judesiu. O kai judesys atsitrenkia kur nors, sukelia garsą. Tai intuityvu: jei esi piktas,  judi greičiau ir energingai, jei esi liūdnas, judi ramiau.

– Taigi pirmoji išmokta kalba yra muzikos kalba, ne lietuvių, norvegų ar anglų?

– Taip. Tai tam tikras susiliejimas, nes muzika išreiškiama kartu su žodžiais ir kalba. Bet kartais įdomiau pažvelgti, ką galima išreikšti tik muzika. Daug dirbu su muzika filmams ir bandau atrasti tai, ko žodžiai neišreiškia.

– Iš kur tas susižavėjimas kosmosu?

– Mano senelis turėjo seną teleskopą. Būdamas vaikas, kartu su juo stebėdavau žvaigždes. Man vaikystėje taip pat neleisdavo žiūrėti „Žvaigždžių karų“, manau, būtent todėl norėjau sukurti kažką panašaus, kai jau buvau suaugęs. Manau, kad visi vaikai ir suaugusieji svarsto, kodėl mes gyvename šioje planetoje, kodėl nesusisiekiame su kitų planetų gyventojais. Kodėl tik vienoje planetoje yra gyvybė? Kaip sako pats protingiausias planetos žmogus Stephenas Hawkingas, labai neįtikėtina, kad tik šioje planetoje yra gyvybė. Aš manau taip pat. Jei pažvelgsi į dangų, rasi daug susimąstyti verčiančių dalykų. Jei pažvelgsi žemyn, na, ten tik grindys.

– Pastebėjote, kad kosmosas labai patinka vaikams?

– Žinoma. Šį spektaklį parodėme daugiau nei šimtui tūkstančių vaikų Norvegijoje: mokyklose ir festivaliuose. Jie rašo atsiliepimus mūsų interneto svetainėje. Jie turi daug klausimų: kodėl aš vienintelis šiame kambaryje? Ar kas nors gali girdėti mano mintis ir jausti, ką jaučiu? Tie klausimai ne tik vidiniai. Kodėl saules vadiname žvaigždėmis? Kodėl nematau tų saulių planetų? O kas gyvena tose planetose? Galbūt ten gyvena toks pats vaikas, kaip aš? Kosmosas – labai universali tema.

– Kaip nusprendėte kurti teatro pasirodymus vaikams?

– Nacionalinė Norvegijos koncertų organizacija pasiūlė sukurti ką nors su būgnais ir kitais dalykais, kurie man nedavė ramybės. Ramybės man ir prodiuseriui nedavė kosmosas. Į koncertus suaugusiųjų ateina tiek pat, kiek vaikų: tiek jūs, tiek aš esame suaugę vaikai, tik stengiamės būti susikaupę, keltis anksti ryte ir eiti į darbą. Bet vis tiek svajojame apie tuos pačius dalykus. Todėl labai natūralu kurti vaikams tai, kas tinka ir suaugusiesiems. Jei žiūri į vaiką rimtai, ta pati žinutė veikia ir suaugusįjį.

– Pasakėte „žiūrėti į vaiką rimtai“. Manote, kad dauguma suaugusiųjų elgiasi kitaip?

– Manau, kad dažniausiai suaugusieji kitaip bendrauja su mažais vaikais – plonu balseliu ir panašiai. O tai verčia vaikus galvoti: „Ką tu gėrei?“ Jei kažkas yra neteisinga, nieko baisaus, toks gyvenimas, mes to nepakeisime. Tačiau, užuot tai pasakę vaikams, jų gailime ir žadame, kad viskas bus gerai. O galima mokyti vaikus, kad ne viskas gyvenime teisinga, bet kartu suteikti jiems meilės. O tai daryti galima per spektaklius ir muziką. Nereikia stengtis kiekvieno pasirodymo vaikams daryti vaikiško. Žinoma, istorija neturėtų būti pernelyg sudėtinga.

– O kaip atrodo pats kūrybinis procesas?

– Šiame pasirodyme jis vis dar vyksta, nes sukūrėme teatro spektaklį, koncertą ir dar kursime televizijos laidą. Tai didelis projektas, bet viskas susilieja į būgnus ir kosmosą, komunikaciją per muziką. Jaučiu įkvėpimą vien atėjęs čia apie tai pasikalbėti: turiu idėją kaip įtraukti orkestrą ir sukurti naujų istorijų su tais pačiais elementais.

– Kaip patikrinate, ar tam tikra idėja tinkama vaikams?

– Aš pats labai vaikiškas.

– Ar jums taip pasakė kokia moteris?

– Ne, tiesiog kurdamas spektaklius vaikams pajaučiu tai. O aš – labai vaikiškas, man patinka elgtis kaip klounui ir plekštelėti mažiems vaikams per galvą. Tai – ne tiek vaikiškumas, kiek juokai. O tai vaikus nuramina, kad neišsigąstų iš tamsos išeinančių vyrų su šviesomis ir lazeriais. Šia prasme būti vaikiškam – gerai.

– Kas sunkiausia kuriant vaikams?

– Kurti tai, kas yra unikalu, kas nėra per sunku vaikams, bet ir ne per lengva tėvams – juk vaikai eina į spektaklius su tėvais. Todėl sunkiausia – sukurti tai, kas tinka jiems visiems. Nemanau, kad tai labai sunku. Sunku sukurti kokybišką, unikalų produktą, išsiskiriantį iš kitų komercinių projektų. Sunkiausia priversti juos susimąstyti grįžus namo.

– Spektaklyje naudojate ir teatro elementus, ir muziką, ir kiną, ir lazerius… Ar nėra rizikos, kad visko bus per daug?

– Naudojame daug ekspresyvių elementų, stengiamės išlaikyti pusiausvyrą. Dviem būgnininkams tikrai lengva pasiekti tą ribą. Žiūrovai mato lazerius, 3D projekcijas, būgnininkus ir muilo burbulus. Tai daugiasluoksnis spektaklis, per kelerius metus atradome  išeitį. Šiame spektaklyje kaip tik svarbu parodyti daugiau.

– Ar svarbu, kad įsitrauktų publika, ar svarbi improvizacija?

– Spektaklyje yra vieta, kur sugenda variklis. Žiūrovai turi padėti paleisti variklį mušdami vienodą ritmą. Tai labai paprasta – bet kas gali mušti būgną, net jei nepataiko į ritmą, bet tai efektyvu, nes jautiesi spektaklio dalimi. Arba kompiuterinių žaidimų pulteliu galima valdyti lazerį, kuris sunaikina asteroidą, skriejantį į planetą. Tam naudojame įvairiausias technologijas.

– Sakote, kad tai lengva, bet žiūrovai gali būti nenuspėjami.

– Žinoma. Kartą vienas tėtis norėjo kontroliuoti lazerį „Nintendo“ žaidimų pulteliu, bet nežinojo, kaip juo naudotis. O vaikai žino. Ir buvo labai gražu, kai vaikas jį mokė. Taigi labai nenuspėjama, kaip seksis susikalbėti su technologijomis. Kartais vaikai apie tai žino daugiau.

– Tam tikra prasme siena tarp žiūrovų ir aktorių išnyksta. Tokiame teatre daugiau interaktyvumo nei tradiciniame?

– Man labai patinka įtraukti žiūrovus į pasirodymą. Man nepatinka stebėti viena kryptimi komunikuojančio teatro. Kuriu daug muzikos teatrams Norvegijoje ir kartais bandome muzika peržengti ribas ir sukurti unikalius spektaklius, kur žiūrovai tampa spektaklio dalimi.

– Kokius tradicinio teatro spektaklius patinka žiūrėti jums?

– Man ne itin patinka lankytis tradiciniame teatre, nes dažniausiai tie spektakliai ir yra labai tradicinės formos. Man patinka klasika, pavyzdžiui, Henriko Ibseno „Peras Giuntas“. Smagiausia, kai atsiranda naujesnių formų.

– Kodėl tai, ką jūs su savo kolegomis darote, galima vadinti teatru? Kur riba tarp teatro ir tiesiog pasirodymo?

– Kai penkiametis sako, kad tai buvo geriausias jo matytas teatro spektaklis, ar septynmetis sako, kad tai buvo geriausias filmas… Na, tai nei teatras, nei kinas. Mes tiesiog būname scenoje ir pasirodome. Galbūt ir nuklydome nuo tradicinio koncerto idėjos, bet, jei žiūrovas sako, kad tai koncertas – tai koncertas, jei sako, kad tai teatras, tai – teatras. Mes nekalbame, bet tam tikra prasme vis tiek vaidiname. Mes ne aktoriai, o muzikantai. Tačiau dramaturgija ir muzika yra šalia.

– Tradicinis teatras jau nebėra tas, kuris buvo Senovės Graikijoje. Ar jūsų teatras yra alternatyva tradiciniam teatrui? Ar tradicinės teatro formos, kad ir lėlių teatras, galiausiai išnyks?

– Nemanau, kad jos išnyks. Jos buvo taip ilgai ir mes remiamės jų tradicija. Lėlių teatras yra itin efektyvus, pavyzdžiui, jei su šiuo puodeliu vaidinčiau scenoje, jūs patikėtumėte. Tiesiog nuolat atsiranda naujų formų. Ir lėlių teatras buvo tikra revoliucija, nauja technologija. Mes galime scenografijoje naudoti tam tikrus virtualios realybės elementus, leidžiančius žiūrovams nutaikyti savo telefonus į sceną ir per kamerą pamatyti tai, ko scenoje nėra. Pavyzdžiui, žaliąją planetą.

Taigi galima išnaudoti technologijas pasakojant istoriją. Siekiu, kad per 10 metų teatro spektaklyje būtų galima parodyti tai, ko iš tiesų scenoje nėra. Tačiau sunku leisti žiūrovams naudotis telefonais ir planšetiniais kompiuteriais, nes tai trukdo siužetui. Tai neturi tapti triukšmu, reikia labai apskaičiuoti, kur ir kiek laiko tai galima naudoti. O lėlių teatras – tarsi senas „iPhone’as“.

– Ar tokios teatro formos populiarėja Norvegijoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse?

– Taip. „Ritmai iš kosmoso“ – tik viena iš daugelio naujų formų teatrų. Yra jaukių teatrų, įsikūrusių mažų butų svetainėse, yra teatrų, įsikūrusių ant pastatų stogų, yra spektaklių, jungiančių žaidimus ir filmus, yra spektaklių, naudojančių filmus ar trumpus vaizdo siužetUs iš „Youtube’o“. Svarbiausia naratyvas, istorija.

Kaip gali papasakoti istoriją įvairiausiomis platformomis? Virtualios realybės technologija, „Google Glass“ išmaniaisiais akiniais galima pasakoti įvairiausias istorijas. Ką tik kalbėjome apie lėlių teatrą: dabar tiesiog daugiau lėlių, tik įvairiausiose platformose. Manau, kad paskutiniai 10–15 metų buvo komunikacijos būdų revoliucija. Pasirodžius „iPhone’ui“, staiga galėjome bendrauti liesdami telefono ekraną. Tokios technologijos taip pat gali būti istorijos pasakojimo forma. Manau, kad ateityje tokių formų atsiras daugiau.

– Ar valstybė remia tokius projektus, kurie nėra skirti masėms?

– Šis spektaklis – tarp siauros nišos ir masėms skirto komercinio produkto. Norvegijoje mes turime puikią sistemą ir galime prašyti paramos įvairiems projektams. Tačiau Europos kultūroje, gal ir visame pasaulyje, viskas tampa paprasčiau. Technologijos palengvina muzikos, kino kūrimą. Lengviau išreikšti save. Pavyzdžiui, galima turėti savo kanalą „Youtube“. Gali ten dėti tiek filmus, tiek paprastą muziką – visas menas tam tikra prasme kariauja su lengvai sukurta, neapgalvota kūryba, kuri lengvai palaikoma menu, nors neturėtų būti vadinama menu.

Kultūra keičiasi. Dabar daugiau kompozitorių nei kada nors, nes tiesiog paprasčiau atkurti orkestro garsą nei prieš dešimt metų. Tai sunkūs laikai. Mūsų darbai turbūt per dešimtį metų bus atliekami kitaip. Galbūt mums nereikės susitikti, kad pasikalbėtume.

– Bet tai taip liūdna!

– Taip, aš verksiu.

– Muzikos kalba, ne tikromis ašaromis?

– Žinoma.

– Kokie ateities planai?

– Planuojame kurti naujus spektaklius teatrui ir pasirodymus vaikams televizijai. Visada spektakliuose bandome pritaikyti naujas technologijas. O į koncertus žmonės vis renkasi, todėl galime pasirodyti nuolat. Manau, kad istorijos elementai yra lengvai pritaikomi naujoms idėjoms. Būgnai ir kosmosas – taip pat unikalūs elementai, paliečiantys mus visus. Su jais ir meile gali kurti viską. O jei su jais išeina sukurti įdomias istorijas, galime kurti amžinai.