LRT nuotr.

Yra tūkstančiai kampų, iš kurių galima pažiūrėti į kiekvieną literatūros kūrinį. Galima rašyti interpretacijas, patikusias eilutes galima išmokti mintinai ir cituoti, kai tinka (ir kai ne), vienus kūrinius galima skaityti tik tada, kai guli šezlonge prie Raudonosios jūros, o kitus – kai namai užmiega ir tik ant galvos užsimetus antklodę.

Kiekvienas kūrinys turi savo auditoriją. Kiekvienas rašytojas turi ką pasakyti. Atrodo, visiems šitai aišku, deja, literatūrinis Lietuvos elitas mano kitaip. Ir dėl to lietuvių kūriniai trankosi į mūsų pačių pastatytą sieną, skiriančią lietuviškąją literatūrą nuo pasaulio.

Šitos sienos pamatus subetonavome iš terminologijos spragų. Mes neturime lietuviškų atitikmenų pagrindiniams literatūros tipams. Štai net šio sakinio negalima teisingai parašyti, nes literatūros tipai, kaip aiškinama septintos–aštuntos klasės mokiniams, yra literatūros skirstymas pagal tematiką (istorinė literatūra, nuotykių literatūra, erotinė literatūra etc.), o žodžio „fikcija“, garbės žodis, nebuvau girdėjusi nė vieną lietuvių kalbos mokytoją tariant (tikiuosi, kad čia tik man ir mano kartai taip nepasisekė).

Anglakalbiame pasaulyje visi tekstai skirstomi į du segmentus: fiction (fikcija) ir non-fiction (ne fikcija). Terminu „fikcija“ vadinami tekstai, kylantys iš vaizduotės, taigi – grožinė literatūra. Ir kas čia tokio, atrodo, kad fikciją pavadinome grožine literatūra: skamba tikrai gražiau, vertimas neprivalo būti pažodinis. Neprivalo. Bet fikciją pavadinę grožine literatūra pametėme kitą grožinės literatūros skirstymą.

Anglakalbis pasaulis fikciją skirsto į literary fiction (didelę išliekamąją meninę vertę turinti literatūra) ir genre fiction (žanrinė literatūra), o mūsų visuotinėje mintyje grožinė literatūra yra skirstoma į vertą būti skaitoma ir literatūrines fekalijas. Nes tai, kas apibūdinama kaip žanrinė literatūra, didiesiems literatūros kritikams ir žinotojams neatrodo verta būti.

Ir štai šitas terminų neturėjimas padaro didžiulę žalą mūsų literatūrinei sąmonei: sutikau daugybę labai gerai rašančių žmonių, manančių, kad tai, ką jie rašo, yra lėkšta, nesąmonė, neįdomu, per mažai literatūriška ir iš viso neverta būti. Šitie žmonės būtų puikūs žanrinės literatūros rašytojai, bet nėra, nes niekas nenori į pasaulį paleisti dar vienos fekalijos, nors visi be išimties norėtų parašyti siaubo arba erotinį romaną, fantasy žanro kūrinį arba dar kitokio žanro.

Kiekvienas rašytojas turi ką pasakyti, kiekvienas kūrinys turi savo auditoriją, todėl kiekvienas kūrinys yra vertas pagarbos, nesvarbu, ar jis mums patinka, ar ne. Daugybei žmonių patinka „Nusikaltimas ir bausmė“, daugybė šitos knygos ne tik kad nepakeltų, bet net ir nekeltų. Niekam (bent neteko sutikti nė vieno tokio) nekyla mintis, kad šitos knygos neturi būti.

Kodėl tada neturi būti knygų apie atspalvius ir saulėje blizgančius vampyrus? Pripažinkime, tikrai turime ne vieną pažįstamą, kuris mano, kad tokių knygų kaip Stephenie Meyer „Saulėlydis“ neturi būti. Pasaulis nupirko daugiau nei šimtą milijonų šitos knygos kopijų. Kaip manote, kokiu tiražu pasirodo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamos lietuvių autorių knygos? Kodėl būtent šitos leidyklos? Nes Lietuvos rašytojų sąjunga yra mūsų literatūrinis etalonas ir ji leidžia tik literary fiction.

Kiekviena leidykla turi pasirinkimo teisę, kokias knygas leisti. Tai, kad viena leidykla leidžia tik fantastiką, o kita – tik meninę vertę turinčias knygas, yra taip, kaip ir turi būti. Bet kaip ir grožinė literatūra neturi skirstymo į literary ir genre fiction, taip mūsų sąmonėje nėra ir atskirties tarp literatūrinio elito požiūrio į knygas ir to, ką leidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Mums atrodo, kad jeigu mūsų pirmoji knyga (arba knygos užuomazga) neatitinka Lietuvos rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkurso nuostatų, tos knygos ne tik kad niekam rodyti negalima, bet ir reikia kompiuterį su tos knygos rankraščiu laikyti po devyniomis spynomis, už devynių jūrų ir devynių marių, kad tik šiukštu niekas nepamatytų. Jei trumpų mūsų istorijų nepublikuoja „Šiaurės Atėnai“ ar „Literatūra ir menas“, juos turi ištikti Kalanta.

Būti literatūriniu šalies elitu yra ne tik privilegija, bet ir didžiulė atsakomybė, didžiulis darbas. Ir jis nėra atliekamas tinkamai.

Lietuvoje vis populiarėja kūrybinio rašymo kursai, į kuriuos susirenka daugybė norinčių rašyti žmonių su visišku savivertės ir tikėjimo savo tekstais nuliu. Ne iš niekur atsiranda tokios minusinės vertybės: mokyklose vis dar bandoma įteigti, kad A. Baranausko „Anykščių šilelis“ yra etaloninis lietuviškas kūrinys, kad Salomėjos Nėries eilėraščiai yra poezijos dangus, o Kristijono Donelaičio „Metais“ žavisi net kinų literatūrologai.

Niekuo nepadeda ir mūsų literatūriniai karūnuotieji – ar kada esate girdėję, kad iš sosto pasklistų žinia apie tai, kad Jodi Picoult yra nuostabi rašytoja? O Larsas Kepleris? O Nora Roberts? O Charlaine Harris? Nesate. Nes tokia žinia niekada nebuvo paskleista. Tauru, gražu ir didinga šlovinti baranauskus, bet aš daug kartų labiau didžiuočiausi savo šalies literatūra, jei mano paminėtą lietuviškos knygos pavadinimą žinotų kolegė iš Prancūzijos ar knygyno darbuotoja iš JAV.

Lietuva yra pasikėlusios literatūros šalis. Geriau turėsime sau, geriau išleisime tūkstantį kopijų literatūros aukštybėse kopinėjančių kūrinių, negu pripažinsime žanrinės literatūros kūrinį vertą pagarbos. Vertą būti. Ir tada turime daugybę įmantriai parašytų lietuviškų kūrinių, atskleidžiančių mūsų kalbos grožį ir vingrybes, mąstymo pragarus ir horizontus, gylį, lietuviškumą, autentiškumą, unikalumą. Tik tas mūsų unikalumas pasauliui yra visiškai neįdomus. Tas mūsų unikalumas yra spygliai ant vielos, juosiančios sieną, skiriančią lietuviškąją literatūrą nuo pasaulio.

Dabar puntukų galima primėtyti į mano daržą, kad neatsimenu pavardės mokslininko, skaičiusio pranešimą 2017 metų Vilniaus knygų mugėje, bet nuo to jo mintys nenukentės. Pranešime, parengtame atlikus į anglų kalbą verstų Europos literatūros kūrinių pardavimų analizę, buvo pastebėta, kad tarptautiniais bestseleriais tampa tie vertimai, kurių originalų tekstą yra nesudėtinga išversti į anglų kalbą. Ką tai reiškia? Tai yra žanrinės literatūros apibrėžimas. Literatūros, kuri, pasak mūsų literatūros elito, yra neverta būti.

Nuostabu, kad mūsų literatūra turi tik jai būdingų bruožų, kad ji yra išskirtinė, taip pat nuostabu, kad tie bruožai yra puoselėjami ir traktuojami kaip siekiamybė. Bet nustumti žanrinius kūrinius už to siekiamybės borto yra didžiulė klaida, dėl kurios lietuviški kūriniai taip ir neperlipa didžiosios sienos, skiriančios mūsų tekstus nuo didžiulių tiražų.

Kiekvienas kūrinys turi savo auditoriją. Kiekvienas rašytojas turi ką pasakyti. Ir mes tikrai turime ką pasakyti pasauliui. Tik ar išdrįsime perlipti?

Eglė Ramoškaitė