Mantas Svirskys: „Titulas – Rokiškio kultūros sostinės ambasadorius – man yra garbė. Tai suteikia galimybę būti miesto dalim, įpareigoja dirbti Rokiškiui.“ Eimio Šeršniovo nuotr.

Choreografas, baletmeisteris, teisėjas, šokių mokyklos įkūrėjas, išauginęs ne vieną pasaulio čempioną. Nesibaigiančios repeticijos, konkursai, populiariausi Lietuvos televizijose šokių projektai – jo duona kasdieninė, jo hobis, svajonės ir gyvenimas. Šiandien įspūdingus pasiekimus vardijantis kraštietis Mantas SVIRSKYS savo karjerą pradėjo tuometiniuose Rokiškio teatro rūmuose, kai dar visai jaunas vedė renginius, vaidino ir šoko. Šiandien jis – Rokiškio, kaip kultūros sostinės, ambasadorius. Ir jau sutarta – 2019-aisiais būtent Rokiškyje bus išrinkti geriausi Lietuvos šokėjai…

– Ar dažnai atvažiuoji namo į Rokiškį? Ką, be artimųjų, aplankai, kur sustoji, kur Rokiškyje Tau gražiausia?

– Iš Rokiškio išvažiavau prieš 17 metų. Visada smagu grįžti. Miestas tapo patrauklus, atjaunėjo, kiekvieną sezoną matomi žingsniai į priekį. Visada aplankau naujai atidarytus objektus. Maloniai nustebino pab‘as „Gnomas“, L. Šepkos skulptūrų parkas bei visada besikeičiantis, restauruotas Tyzenhauzų dvaras.

– Nors iki 2019-ųjų, kai Rokiškis taps Lietuvos kultūros sostine, dar yra laiko, bet gal jau žinai, ką nuveiksi kaip šio projekto ambasadorius? Ką Tau šitas titulas reiškia?

– Titulas – Rokiškio kultūros sostinės ambasadorius – man yra garbė. Tai suteikia galimybę būti miesto dalim, įpareigoja dirbti Rokiškiui. Su Kultūros centro direktore Irena Mateliene suderinta: 2019-aisiais Rokiškyje suorganizuoti tarptautinį šokių konkursą, kurio metu išrinksime geriausius Lietuvos šokėjus. Pasaulio šokių čempionate jie atstovaus ne tik savo kolektyvui, miestui, bet ir Lietuvai. Mano svajonė, tikslas ir noras – paversti Rokiškį šokių sostine, suteikti rokiškėnams galimybę tobulėti ir mokytis iš geriausių Lietuvos ir užsienio choreografų.

– Kas tau yra šokis – laisvės išraiška, gyvenimas ar dar kažkas..?

– Šokis – tai poema, o kiekvienas judesys – žodis. Man šokis – tai viskas, ką aš turiu – gyvenimas, hobis, tikslas, gyvenimo būdas. Šokiu gyvenu 24 valandas per parą. Meilę jam paveldėjau būdamas mamos įsčiose. Nuo vaikystės šokis lydėjo žaidimuose. Jie tapdavo šokio improvizacija. Šeima, artimieji, draugai būdavo mano pasirodymų žiūrovais ir vertintojais. Dėmesys pasirodė būtinas ir labai svarbus, todėl scena tapo saviraiškos vieta. Pradžioje ir pats nesupratau, iš kur tas potraukis šokiui. Niekada nepagalvojau, kad tai gali būti paveldima.
Kai rinkausi studijuoti šokio pedagogiką, tėvai prieštaravo. Sakė, kad duonos iš šios specialybės nevalgysiu. Kai pradėjau dirbti TV projektuose, žiūrėdami laidas, jie jau ginčydavosi, kieno genus aš paveldėjau – tėčio ar mamos. Pasirodo, mama buvo geriausia šokėja „vakaruškose“, o tėtis – du kartus šokęs pasaulio lietuvių dainų šventėse.

– Kada, kaip, kur supratai, kad nori būti šokėjas? Koks buvo debiutas?

– Profesionaliai šokti pradėjau labai vėlai. Gimtajame Rokiškyje tiesiog nebuvo kur. Pirmasis mano šokio mokytojas – televizija. Šiuolaikinių technologijų irgi nebuvo. Rokiškyje sukūriau šokių kolektyvą „Viktorija“. Savarankiškai mokiausi pats ir kitus mokiau. Žingsnis po žingsnio atėjo patirtis, o pagrindines žinias gavau studijuodamas Vilniaus kolegijoje šokių pedagogiką. Iki 19 metų jokio šokio mokytojo neturėjau.

– Ne tik gimei Rokiškyje, bet ir savo karjerą čia pradėjai. Ką labiausiai akcentuotum iš mokyklos ir darbo Kultūros centre (tada buvo teatro rūmai) laikų?

– Didžiulį ačiū noriu pasakyti teatro rūmų tuometiniam direktoriui Jonui Korenkai. Už pasitikėjimą, galimybes mokytis ir tobulėti, statyti spektaklius, pabandyti save skirtinguose amplua (vesti ir organizuoti renginius, vaidinti ir t. t.). Ši patirtis mane ir dabar lydi kasdien. Bet kada gera grįžti į Rokiškio kultūros centrą.

– Tavo, kaip šokėjo, choreografo, pasiekimų, apdovanojimų, konkursų sąrašas – įspūdingas. Kuo labiausiai didžiuojiesi, ką labiausia vertini, ko pasiekti buvo sunkiausia?

– Nepaisant TV projektų, kurie buvo tapę „šokių statymo konvejeriu“, didžiausiu mano gyvenimo projektu aš vadinu prieš 15 metų įkurtą šokių mokyklą „Be good“. Šiuo metu joje šoka per 100 šokėjų. Per šį laikotarpį pasikeitė kelios šokėjų kartos – šoka mamos, vaikai, anūkai. Daugeliui iš jų esu pirmas ir vienintelis šokių treneris, įskiepijęs pagarbą ir meilę šokiui, išmokęs šokio kultūros. Tai – mano šeima, su kuria praleidžiam begalę laiko kartu – keliaujam, pramogaujam, treniruojamės, dalyvaujam varžybose. Šokių rezultatų savaime nebūna – tai juodas kasdieninis, kruopštus, bet malonus darbas.
Atpildas treneriui, t. y. man, – matyti savo šokėjų akyse džiaugsmą, laimės ašaras, kai laimime šokių konkursus. Džiaugiuosi užauginęs ne vieną pasaulio čempioną. Gera matyti buvusias šokėjų komandas, kurios ir dabar, nepaisant atstumų, susitinka. Tie kasmetiniai susitikimai tampa tradicija. Nepaisant to, kad didelė jų dalis gyvena užsienyje.

– Ar tik šokdamas jautiesi laimingas?

– Aš jau nebešoku. Esu choreografas. Vasarą stovyklos metu patyriau traumą – nutraukiau blauzdos raumenį. Tai pirmas mano nedarbingumas per visus 40 metų. Net dešimt savaičių. Taigi, reikia kada nors pasižiūrėt ir į pasą (šypsosi – aut. past.).

– O kaip tada dėmesys? Sakei – nuo vaikystės jo reikia, o choreografas kaip ir už kadro… Liūdnoka dėl to?

– Noras šokti… Jis niekur nedingo… Bet galimybės jau kitos… Protas nori, o kūnas nebeleidžia. Savo malonumui pašoku per treniruotes. Kiekviename konkurse, kur neteisėjauju, sau sakau – pašoksiu. Bet neužtenka laiko pasiruošti, o ir su 18-mečiais varžytis jau nebegaliu.

– Dėkoju už pokalbį.

Vizitinė kortelė

• Gimė Rokiškyje.
• 2003-iaisiais baigė Vilniaus konservatorijoje šokio pedagogikos specialybę. Nuo pirmos dienos Vilniuje subūrė šokių studiją „Piramidė“, kuri vėliau tapo „Be good“  šokių studija. Kartu su savo kolektyvu daug keliauja, dalyvauja visuose Europos, pasaulio, Pabaltijo hiphopo, „Street dance show“ varžybose, važiuoja į stovyklas.
• 2003-iaisiais pradėjo dirbti Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre su šokių kolektyvu „Tyla“.
• 2005-aisiais išrinktas LRT televizijos apdovanojimui „Metų šviesuolis“ už darbą su kurčiųjų šokių kolektyvu. Su tuo pačiu kolektyvu pastatė spektaklį „Apie tai“, kuris buvo įvertintas aukščiausiu mėgėjų teatro apdovanojimu „Aukso paukštė“.
• 2007-aisiais  „IDO show dance“ Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas.
• 2012-aisiais „IDO HIPHOP“ kategorijoje Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas.
• Daugkartinis, keturis kartus iš eilės Baltijos šalių „Show dance“ čempionatų nugalėtojas.
• Šiuo metu rengiamų  šokių konkursų ANT STOGO, LITHUANIAN SHOW DANCE CHAMPIONSHIP ir STREET ART įkūrėjas ir organizatorius.
• IDAF tartptautines klasės teisėjas.
• 2012–2016-aisiais respublikinės moksleivių dainų šventės vyriausiasis baletmeisteris.
• Dirbo choreografu daugelyje televizinių projektų: „Kviečiu šokti“, „Pažadinta aistra“, „X faktorius“, „Žvaigždžių duetai“, „Tu gali šokti“, „Mažųjų žvaigždžių valanda“, „Šok“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Muzikinė kaukė“, „Eurovizija“, „Vaikų eurovizija“.