M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Už kiekvieno laukinės gamtos fotografo, ornitologo, žinomo tinklaraščio „Čepulio fotoklajonės“ kūrėjo kadro slypi istorija, patirti nuotykiai, ieškojimai, rizika – visas procesas, kurį pats fotografas vertina net labiau nei patį kadrą. Gamtos mylėtojas papasakojo, ką reiškia būti gamtos fotografu, ir be ko neapsieisi, norėdamas užsiimti tokia veikla.

Išleido knygą

Stebėti, kaip kruopščiai voras audžia tinklą, kaip ereliai skraidydami mėto pagalius, kaip tuokiasi kurtiniai, kaip nardo ūdros ar temstant juodas nosis iš urvų iškiša barsukai, gamtos fotografui Mariui Čepuliui turbūt niekada nepabos. Meilė gamtai, ypač paukščiams, gimė dar jaunystėje. Iš Šiaulių kilęs vyras Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete įgijo ornitologo specialybę. Nors šiandien yra verslininkas, aistra ornitologijai išliko. Kaip ir fotografijai. Todėl didžiąją dalį laisvalaikio M.Čepulis skiria būtent gamtos fotografijai.

M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Nors fotoaparatą rankose jis laiko nuo vaikystės, profesionaliai fotografuoti gamtos kūrinius ir reiškinius pradėjo prieš septynerius metus. Greitai suprato, kad vien vaizdo nuotraukoje nepakanka – ne ką mažiau įdomi yra ir istorija, kaip pavyko padaryti vieną ar kitą kadrą. Per tuos metus tokių kadrų su įdomiomis istorijomis prisikaupė nemažai, todėl fotografas nutarė jomis pasidalyti ne tik savo tinklaraštyje, bet ir knygoje „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“, kurioje užfiksuoti visi Lietuvos metų laikai ir kiekvieną mėnesį vykstantys gamtos procesai.

Šviesos magija

Tad kas yra ta gamtos fotografija? Ir ko reikia, norint būti gamtos fotografu? M.Čepulis prisipažino, kad jam teko išbandyti visas gamtos fotografijos sritis. Sudėtingiausia, anot jo, fotografuoti peizažus ir augalus. „Atrodo, kaip gali būti sunku nufotografuoti, pavyzdžiui, gėlę? O iš tikrųjų ne viskas taip paprasta: pirmiausia reikia surasti tinkamą gėlę, tada sulaukti tinkamos šviesos ir tada atsigulus pabandyti ją nufotografuoti. Gerai, jei gėlė yra maža, tada ją lengva įkomponuoti. Bet pabandykite gražiai nufotografuoti didelį, aukštą augalą. Be šansų“, – patirtimi dalijosi vyras. Gamtos fotografas prisipažino, kad mėgstamiausias jo fotografavimo objektas, be gyvūnų, yra grybai. Mat jų yra labai daug rūšių, jie labai fotogeniški, didžiulė spalvų ir formų įvairovė. „Parkritęs ant žemės grybus galiu fotografuoti visą dieną, o gal net dvi“, – juokėsi M.Čepulis.

Visiškai atskira gamtos fotografijos sritis yra makrofotografija, kai fotografuojami maži vabalai, vabzdžiai bei drugeliai. „Tiesa, dar prieš gerą dešimtmetį šie maži gyviai buvo fotografuojami visai kitaip. Daugelis to meto fotografijose matomų vabalų yra negyvi, jie tiesiog sušaldyti ir padėti ten, kur reikia, nuotraukos surežisuotos. Dabar taip niekas nebedaro. Aš pats net uodą paleidžiu, kai jį nufotografuoju. Tiesa, paskui kitą užmušu“, – nusijuokė fotografas. Ir pabrėžė, kad fotografijoje svarbiausia ne pats objektas, pavyzdžiui, vabalas, o šviesa. Ir prisipažino, kad jam gražiausia – ryto šviesa.

Stumbrai gerai girdi ir užuodžia, bet prastai mato. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Išmokti neužteks ir gyvenimo

M.Čepulis fotografuoja absoliučiai viską. Net ir gyvates. Apie jas gali papasakoti ne vieną istoriją. Pasak Mariaus, skirtingai nei daugelis mano, iš tikrųjų gyvatės yra mieli padarai. Ir nors visi labai bijo nuodingosios angies, nuo jos įgėlimo per 100 metų Europoje mirė tik apie 20 žmonių, o nuo bičių įgėlimų kasmet miršta apie 50 žmonių. „Jei norite atsikratyti baimės, tiesiog paimkite roplį į rankas. Aišku, pradėkite ne nuo nuodingų gyvačių, o nuo, pavyzdžiui, žalčių. Iš patirties galiu pasakyti, kad paėmęs gyvatę į rankas suvoki, kad tai visiškai ne tai, ką įsivaizdavai“, – pasakojo gamtos mylėtojas.

M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Vis dėlto M.Čepulio gamtos fotografijose vyrauja paukščiai ir žvėrys. Ornitologo išsilavinimą turintį Marių labiausiai žavi ereliai. „Bandydamas šiuos paukščius suprasti, su jais praleidau apie dvejus metus, tačiau taip ir neperpratau jų elgsenos“, – prisipažino fotografas. Fotografuojant žvėris jam taip pat tenka įsigilinti į daugybę dalykų. „Mokausi fotografuoti žvėris. Kodėl mokausi? Todėl, kad nežinau, ar man užteks viso gyvenimo tai išmokti. Kiekvienas žvėris fotografuojamas skirtingai – kas tinka briedžiui, netinka stirnai, o kas tinka lapei, netinka vilkui, ir t.t. Todėl prieš fotografuojant žvėris reikia itin kruopščiai išstudijuoti jų rūšis, daug sužinoti“, – pasakojo M.Čepulis.

Barsukai – labai atsargūs gyvūnai. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Žinios svarbesnės už brangų aparatą

Būtent žinios apie gyvūnus ir yra svarbiausia, ko reikia laukinės gamtos fotografui. „Gali turėti patį naujausią fotoaparatą, sėdėti miške paromis, bet nepadaryti nė vieno gero kadro. Turi žinoti, kur ir kada būna tam tikri paukščiai ar žvėrys, kokius garsus jie skleidžia, daugybę kitų dalykų. Nebūčiau nufotografavęs itin retos baltosios pelėdos, jei apie ją man nebūtų pranešęs konkretus žmogus ir tiksliai parodęs, kur ji yra. O tupėjo ji tiesiog ant šiltnamio.

Lietuvoje baltoji pelėda sutinkama itin retai. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Norint nufotografuoti barsuką, reikia žinoti, kad jie išlenda tik saulei nusileidus. O jei atsistosi per arti urvo ar vėjas užpūs jiems tavo kvapą, barsuko gyvenime nepamatysi. Pirmiausia jie iškiša nosį ir apie 10 min. uosto, o tik paskui išlenda. Aišku, pirmiausia reikia surasti barsukų urvą“, – pasakojo ornitologas.

Gamtos fotografui padeda ir išmaniosios telefonų programėlės, kurios rodo, kur leidžiasi bei kyla saulė, kur kokie vėjai pučia, kur rūkas, o kur žada žaibuoti. Pagrindinė M.Čepulio naudojama programėlė, pagal kurią jis planuoja visą savo gyvenimą, yra orų prognozė.

Žinoma, reikia ir tam tikros įrangos: ne tik fotoaparato, bet ir palapinės, miegmaišio, žuvų galvų paukščiams vilioti, maskuojamojo kostiumo ir pan. Tiesa, maisto ir gėrimų į slėptuves pasiimti reikia mažai, mat slėptuvėje tenka praleisti ir 8 ar dar daugiau valandų, todėl į tualetą geriau neužsinorėti. „Juk būtų gaila, jei, dvejus metus ieškojęs tam tikro paukščio, pagaliau jį randi, nuvažiuoji, pasistatai slėptuvę, lauki ir… prireikia nueiti į tualetą. Ir pražiopsai. Todėl tiesiog nerizikuoji“, – apie išbandymus fotografuojant laukinius gyvūnus bei paukščius kalbėjo Marius.

Nuodingosios angys M. Čepulio nebegąsdina. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Sėkmė ir kantrybė

Be anksčiau išvardytų dalykų, aišku, reikia mokėti fotografuoti. M.Čepulis prisipažino savo naudojamų fotoaparatų funkcijas ir mygtukus žinantis atmintinai, galėtų tinkamai juos nustatyti nė nežiūrėdamas. „Fotografuoju tik rankiniu režimu. Šviesą matau kitaip nei daugelis – skaičiais. Išeinu į lauką ir matau, ar tai yra ISO 100, ar ISO 2000“, – juokėsi fotografas.

Kad ir kiek žinių turėtum, kad ir kokią puikią įrangą naudotum, jei sėkmė nenusišypsotų, kai kurių kadrų tikrai nepadarytum. Mariui netikėtai pavyko nufotografuoti tiesiai į jį lekiančią ūdrą, virš kurios dar skrido ir erelis. Tokių dalykų, pasak M.Čepulio, suplanuoti neįmanoma. Tačiau tokia sėkmė gamtos fotografijoje yra daug retesnė viešnia nei nesėkmė.

Dar viena svarbi laukinės gamtos fotografo palydovė yra kantrybė. Jos Marius turėjo išmokti. „Pavyzdžiui, kad nufotografuotum kurtinį, reikia laukti16 valandų. Iš vakaro ateini į pasiruoštą slėptuvę, joje miegi, kurtinys atskrenda ir atsitupia ant šalia esančio medžio šakos, kartu miegate, bet negali garsiai knarkti, nes kurtinys išsigąs ir pabėgs. Ankstyvą rytą prasideda kurtinių tuoktuvės, jis pradeda giedoti, būna su patelėmis. Nufotografuoji ir tyliai pasišalini“, – apie ilgai trunkantį ir daug kantrybės reikalaujantį procesą pasakojo ornitologas. Daug kantrybės reikia ir tuomet, kai tenka labai iš lėto slinkti prie kurio nors žvėries. Kartais keliasdešimties metrų atstumas šliaužiant ar einant įveikiamas tik per dvi valandas. Lindėdamas slėptuvėje ir laukdamas pasirodant kokio žvėries ar paukščio, Marius laiką leidžia įvairiai: snaudžia, žaidžia telefonu, skaito, o jei vietovėje yra interneto ryšys, dirba su kompiuteriu.

Padeda maskuotės ir slėptuvės

Kad prieitų kuo arčiau žvėrių, M.Čepulis vilki maskuojamąjį kostiumą, kuris leidžia jam susilieti su aplinka. Skirtingai nei paukščių, žvėrių uoslė yra puiki, todėl į laukinę gamtą reikia eiti nesiprausus, kad jie neužuostų šampūno ar muilo kvapo. „Kai miške praleidi tris dienas, pradedi skleisti natūralų prakaito kvapą, žvėrys tave daug greičiau prisileidžia ir daug ramiau elgiasi“, – pasakojo gamtos fotografas.

Fotografuoti žvėris padeda ir maskuotė. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr. M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Fotografuojant kiekvienam žvėriui privilioti reikia taikyti skirtingas gudrybes, priviliojimo būdus. Pavyzdžiui, elnią patiną daug daugiau šansų nufotografuoti per rujos metą. Elnius prisišaukti padeda ir specialūs ragai, skleidžiantys tam tikrus baubimo garsus. Šerną lengva rasti rapsuose. Su stumbrais sunkiau – jie labai gerai girdi ir labai gerai užuodžia. Tačiau jie neprimato, todėl pamatę žmogų išsirikiuoja ir žiūri, ką jis daro. Kai supranta, kad tai žmogus, pabėga. Jie bijo žmonių.

Paukščius nubaidyti gali kiekvienas neatsargus judesys, todėl juos geriausia fotografuoti iš slėptuvių. „Esu pastatęs įvairiausių slėptuvių, tam tereikia kilimėlio, rėmo, tinklelio ir šakų, šieno, nendrių ar pan. Kartais užsimaskuoju paprastoje šieno kupetoje, o kartais įlendu į valtį ar palapinę. Pagrindinė taisyklė fotografuojant paukščius – padaryti taip, kad jie atskristų pas tave. Džiaugiuosi, kai paukštis nutupia ant užsimaskavusio manęs. Vadinasi, viską padariau teisingai“, – pasakojo Marius.

M. Čepulio asmeninio archyvo nuotr.

Fototurizmas nedomina

Egzistuoja ir kitokia gamtos fotografija – vadinamasis fototurizmas, kai už tam tikrą sumą pinigų gali nuvažiuoti, pavyzdžiui, į Suomiją ir apsigyventi vidury miško pastatytame namelyje, aplink kurį vaikšto 20 ar daugiau meškų. Ten fotografams sudarytos visos sąlygos: tiekiamas maistas, yra lovų poilsiui, o namelio sienose pramuštos skylės fotoobjektyvui iškišti. Tačiau tokia fotografija M.Čepulio nedomina. „Padaryti kadrą, kokį padarė dar šimtai kitų fotografų, man neįdomu. Už galutinį rezultatą man daug svarbesnis pats procesas – nuo pasiruošimo ieškant informacijos iki 2,5 val. šliaužimo žvėries link. Tai – neįkainojama patirtis“, – sakė Marius.